Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

Telefonų, kuriuos jis buvo skyręs elitiniams festivalio dovanų krepšeliams, gaubtai buvo sidabro ir juodos spalvos, kaip ir tų, kurie jau rytoj turėjo pasirodyti prekyboje visame pasaulyje; šis vienintelis buvo su rausvai raudonu, išvedžiotu juodų linijų verpetais, gaubtu.

Tai buvo Leilos spalva.

Jo paties mobilusis buvo priderintas prie žmonos aparato priešingų spalvų deriniu. Jo ir jos telefonai. Šis dizainas turėjo tapti asmeninės Leilos linijos emblema– linijos, kurią ji dar tik turėjo pristatyti.

– Radau,– iškeldama savo seną mobilųjį ir prisimerkusi žvelgdama į ekraną pasakė Leila.

Rafaelis ištiesė ranką.

– Perdėti kortelę užtruksiu tik sekundę.

Leilai žengė jo link, o jos akyse blykstelėjo susijaudinimas.

– Ar dėl jo dabar visi eina iš proto?

Rafaelis linktelėjo galva.

– Nežinojau, kad jie bus spalvoti.

– Nebus, bent jau ne artimiausiu metu, ir net paskui niekada nebus leidžiami tokie.

Ji ištiesė ranką ir apėmė Rafaelio plaštaką.

– Ar ir šis dizainas– tavo kūrinys?

– Taip,– atsakė jis, o į kūną nuo Leilos prisilietimo, nuo nuostaba sušvitusių jos akių vėl plūstelėjo gyvybė.

Ji vos pastebimai suraukė antakius ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti painius verpetus. Rafaelis tiksliai žinojo, kada Leila suprato, jog tos linijos ir raityti pagražinimai yra daugiau nei vien įmantrus ornamentas, kada ji suprato, jog tai portugališkas rankraštinis šriftas.

– Mano vienintelei meilei ,– perskaitė Leila ir prispaudė du pirštus sau prie lūpų.– Tobula.

Taip manė ir Rafaelis. Jis buvo įsitikinęs, kad Leila yra ir bus vienintelė jo gyvenimo meilė.

Nors mados elitui ji buvo stulbinamas atradimas, į pasaulį vis dar žvelgė sielos akimis.

Kai Rafaelis Leilą sutiko pirmą kartą, ją akylai prižiūrėjo valdinga motina. Tuo metu jis tebuvo paprastas darbuotojas didžiulėje Londono programinės įrangos įmonėje, kitaip sakant,– niekas. Niekas, išskyrus jam nuolat lipinamą nepageidaujamą Viljamo Vulfo pavainikio etiketę, kurią jis beviltiškai stengdavosi nuslėpti, nes motinai ji nuolat keldavo gėdą.

O Leila Santjago tada jau buvo žvaigždė, visų geidžiama manekenė, pasamdyta reklamuoti tuo metu moderniausią jo sukurtą muzikinį grotuvą.

Tą pirmąjį kartą jis stovėjo filmavimo aikštelės šešėliuose ir stebėjo ją, kaip prieš daugybę metų iš tolo stebėjo sode žaidžiančius savo brolius ir seserį. Kuo ilgiau Rafaelis ją stebėjo, tuo aiškiau suprato, kad Leila šoka pagal savo valdingos motušės dūdelę.

Jam bestebint, nuostabiosios Leilos akys sutiko jo žvilgsnį. Akimirką jis išvydo merginą smaugiantį skausmą ir netikrumą. Vienatvę, atspindėjusią jo vienišumą.

Tas vienintelis žvilgsnis pataikė į tamsiausią jo širdies kertelę. Nuogos sielos.

Ji, tarsi beglobė, savo išgelbėtojo laukianti mergaitė, ir jis, nepageidautas berniukas, visą gyvenimą ieškojęs savo antrosios pusės, kuri padėtų jam pasijusti harmoningam. Pasijusti garbingam.

Po filmavimo visa komanda ketino atsipalaiduoti bare, ir Rafaelis nekantravo susipažinti su Leila artimiau, tačiau jos motina pareiškė, kad dukrai reikia mankštintis.

Leila atrodė sumišusi, bet savo motinos nurodymams neprieštaravo, tarsi būtų pratusi paklusti bet kokiems jos reikalavimams.

Tačiau Rafaeliui, regis, kaip tik tokio paskatinimo– ką jau kalbėti apie nemenką dozę braziliško išdidumo!– ir užteko. Jis priėjo prie kerinčios manekenės ir ją užkalbino.

– Gal norėtum drauge pasivaišinti bare?– kai Leila liko viena, paklausė jis.

Ji nervingai nusišypsojo.

– Mama šiam vakarui man jau pakvietė trenerį.

Rafaelis metė į apkūnią mamaitę niekinamą žvilgsnį– jeigu kam ir reikėjo trenerio, tai tikrai ne Leilai.

– Gal leisk trenerio paslaugomis pasinaudoti mamai, o pati šį vakarą pailsėk?

– Su tavimi?

– Žinoma.

– Aš tavęs nė nepažįstu,– užprotestavo Leila.

Rafaelis prisistatė aplipdydamas savo vardą aukštesniais, nei iš tiesų galėjo pasigirti, titulais. Bet jau tada puoselėjo dideles svajones. Jau tada slapta kūrė novatoriškus kompiuterinius projektus.

Paskui jis merginą nežymiai palietė. Ir tas paprasčiausias prisilietimas jį sudrebino iki sielos gelmių. Stiprią seksualinę trauką užgožė keistas suvokimas, kad jie yra dvi giminingos sielos.

– Eime su manimi, Leila,– pakvietė jis.

Metusi į motiną paskutinį žvilgsnį, ji prikando lūpą ir išėjo su Rafaeliu. Vieną nuostabią naktį ir dieną jie praleido kaip atostogaujantys įsimylėjėliai.

Tada Leila jam ir papasakojo, kaip prieš metus susmuko ant podiumo, kaip kelis ilgus mėnesius praleido privačioje klinikoje, kurioje buvo gydoma nuo žalingų anoreksijos padarinių. Kaip tada ir atidavė savo gyvenimą motinai į rankas, kaip pamažu vėl mėgina atgauti pasitikėjimą savimi, kad galėtų nuo jos išsivaduoti.

Rafaelis suprato buvęs teisus, suprato, kad ji yra tokia pat vieniša kaip ir jis.

Tas pirmas impulsyvus pasimatymas įžiebė tarp jųdviejų tokią meilę, kuri sudrebino visą madų pasaulį ir pavertė Leilos motiną didžiausiu jo priešu. Leilą jis pamilo beprotiškai– taip karštai, kaip tik galėjo tuo įtemptu savo gyvenimo laikotarpiu.

Rafaelis buvo tikras, kad nori su ja išgyventi ne vien romaną. Jis norėjo, kad ji taptų jo žmona. Norėjo su Leila sukurti šeimą.

Kai jis pasipiršo, Leila nedvejodama sutiko. Tačiau iš karto pasakė, kad tapti motina nėra pasirengusi.

Ir jam dar nebuvo laikas susilaukti vaikų. Juodu susitarė, kad šeimą pradės po kelerių metų, kai abu pasaulyje paliks savo žymes. Kai atsidžiaugs jaunos meilės laisve.

Tada Rafaelis žinojo, kad vieną dieną turės viską. Namus. Nuostabią žmoną. Žaidžiančius ir besijuokiančius vaikus, kurie išvaikys jo vienišos vaikystės prisiminimus. Kurie taps jo taip geidžiama šeima, šeima, kurios jis niekada neturėjo.

Tačiau laukimas išsitęsė nuo trejų iki ket­­verių metų, tikrų namų su Leila jis vis dar neturėjo. O pastaraisiais metais jautėsi taip, tarsi neturėtų ir žmonos.

Ilgiau šitai tęstis negalėjo! Svajonės išsipildymą jie atidėliojo pernelyg ilgai.

Rafaelis perdėjo į naująjį telefoną atminties kortelę ir patikrino, ar aparatas veikia.

– Savivaliaudamas įdiegiau keletą taikomųjų programų, bet asmeniniams poreikiams jį turėsi prisitaikyti pati.

Leilos pirštai slystelėjo per jo ir ji krūptelėjo, pajutusi tą patį geismo dūrį, kuris šiek tiek anksčiau buvo persmelkęs ir jį, kuris vis dar teberuseno giliai jo paslėpsniuose.

– Atrodo ganėtinai sudėtingas,– pasakė Leila.– Turėsi parodyti, kaip naudotis.

– Tam turėsime užtektinai laiko vėliau.

Kai numalšins geismą. Kai vėl grįš savitvarda, ir galės paprasčiausiai džiaugtis vienas kito draugija.

Rafaelis nuėjo prie padėklo, kuris jau anksčiau buvo pristatytas į jų apartamentus, ir įsipylė šaltos kavos su ledukais bei cachaça 1 likeriu.

– Gal norėtum ko nors atsigerti?

– Vandens su citrina,– atsakė Leila.– Oro uoste gėriau apelsinų sulčių.

Jos žodžiai nuskambėjo kone kaip atsiprašymas, ir Rafaelis susiraukė. Ji retai kada gerdavo ką nors kita, išskyrus mineralinį vandenį be kalorijų. Būtų galėjęs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų matė ją valgančią sočią vakarienę ir tikrai nė karto– persivalgančią.

Tačiau jis ir pats buvo nuosaikus. Nes nenorėjo sekti savo alkoholiko tėvo pėdomis.

Kai Rafaelis atsisuko paduoti Lelai gėrimo, spėjo pamatyti, kad ji nuėjo į miegamąjį. Svetainėje tyliai nuaidėjo uždaromų durų bilstelėjimas.