Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

Leila žengė durų link. Jeigu jie kuo skubiau neišeis iš šių apartamentų, netrukus puls vienas kitam į glėbį. Ir atsidurs lovoje. Įkalinti aistros.

O gal dvikovos?

Taip, nes ilgiau slėpti savo paslapties ji nebepajėgs. Ir buvo tikra, kad Rafaelis, sužinojęs tiesą, supyks.

Šį vakarą Leila nenorėjo su juo ginčytis. Ši diena jam buvo svarbi. Svarbi jiems abiem.

– Tikiuosi, kad eilės nebus ilgos,– nukreipdama mintis pasakė Leila.

– Netrukus pamatysime.

Rafaelis uždarė duris, ir jie leidosi ilgu koridoriumi. Nors vyras jos nelietė, buvo taip arti, kad ji, regis, skendėjo jo auroje. Ir šitai padėjo Leilai nusiraminti.

Jis visada buvo jos globėjas. Jos patikėtinis.

Tačiau kaip tik tada, kai įvyko svarbiausias gyvenimo įvykis, aš nepajėgiau juo pasitikėti.

Jiems žengus į rampos šviesą, kaltės jausmas nuslopo. Fotografuojama ir nuolat stebima, Leila visada jausdavosi kaip retas narve uždarytas paukštis. Sukiojimasis minioje buvo visai kas kita nei individualios fotosesijos, kai likdavo tik ji ir objektyvas. Kai situaciją diktuodavo ji.

Masinio karjeros aspekto Leilai taip ir nepavyko pamėgti. Žvaigždžių garbstymas jai visada atrodė paviršutiniškas ir apsimestinis.

Dar jiems nepasiekus lifto, Leila pamatė vestibiulyje stoviniuojančius žmones. Ją perliejo seniai pažįstama panika, ji akimirksniu sulėtino žingsnį ir ėmė akimis ieškoti kito kelio.

Rafaelio ranka nusileido jai ant juosmens.

– Giliai kvėpuok, meu amor .

Leila taip ir padarė– du kartus giliai įkvėpė.

– Nė vienas iš tų žmonių man nėra pažįstamas, bent jau ne asmeniškai.

Puošniai išsipusčiusios prie lifto laukė įvairaus plauko įžymybės. Nors prieš kamerą Leila visuomet jausdavosi kaip žuvis vandenyje, akis į akį varžytis su savo kolegėmis nemėgo.

Leilai visuomet atrodydavo, kad jai kažko trūksta. Ji nuolat prisimindavo, kaip ją, dar apkūnią paauglę, mama išmokė atsikratyti svorio. Ir tą pavojingą pamoką, kuri jai kone kainavo gyvybę.

– Štai čia,– vesdamas ją link paskutinio lifto kairėje, prie kurio laukė trys vyrai ir elegantiška moteris, pasakė Rafaelis.

Nors tų žmonių Leila nepažinojo, iš malonių jų veidų išraiškų buvo aišku, kad jie gerai pažįsta Rafaelį. Leilai tai nutiko pirmą kartą– kažkas pirmiau pažino jį, o ne ją,– ir tas jausmas merginą išgąsdino. Kažkuria prasme jis tarsi ją išlaisvino.

– Kaip gera tave matyti, Rafaeli,– tiesdamas ranką ištarė vyriausias vyriškis.– Naujieji telefonai dovanų maišeliuose atrodo fantastiškai. Dar festivaliui nepasibaigus, visi stengsis juos gauti.

Spausdamas vyriškiui ranką Rafaelis nusišypsojo.

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip ir bus. Leiskite jums pristatyti savo žmoną– Leilą Santjago. Leila, tai filmo Bastionas 9 prodiuseris.

Netrukus jai buvo pristatyti ir kiti įtakingi asmenys: prodiuserio žmona, rašytojas, ką tik laimėjęs apdovanojimą už originaliausią scenarijų, ir filmo aktorius.

– Mūsų dukra jus dievina,– ištarė moteris, be galo nustebindama Leilą.– Vieną dieną ji ketina tapti į jus panašia manekene, nuolat jus kopijuoja.

– Linkiu jai didelės sėkmės,– tepasakė Leila. Ir jokio sielvarto.

Ji iš visos širdies vylėsi, kad toji mergina gamtos apdovanota liaunu kūnu. Kad ji apeis kliūtis, kurios Leilai kone kainavo gyvybę. Kad net jeigu ji suklups, greitai ras pagalbą panašioje į Leilos klinikoje, kuri jau išgelbėjo ne vienos jaunos merginos gyvybę ir sveikatą.

Lifto durys atsivėrė, ir jie žengė į vidų. Iš paskos nespėjus įsigrūsti daugiau žmonių, Rafaelis spustelėjo mygtuką, ir durys užsivėrė.

Leila dėkinga nusišypsojo, o Rafaelis jai atsakė galvos linktelėjimu ir mirktelėjimu, kurie ir vėl ją keistai paveikė– nuramino taip, kaip nenuramindavo jokia savitaiga. Ak, kad jis taip pat lengvai galėtų priversti išnykti pasaulį!

– Per savo vakarėlį esame parengę tau staigmeną,– tarė prodiuseris.– Pasistenk sudalyvauti.

– Būtinai,– Leilai nespėjus įsiterpti, tarė Rafaelis.– Nė neketinome jo praleisti.

O ji būtų praleidusi. Mieliau būtų visai nakčiai likusi tik su savo vyru. Nes ilgiau tylėti nepajėgė. Visgi, regis, reikės dar palaukti.

Lifto durys atsivėrė, ir Leila, trokšdama kuo greičiau atsiskirti nuo svetimų žmonių, pirma prasibrovė laukan. Ji norėjo įkvėpti oro, kuris nebūtų persunktas tik Rafaeliui būdingo prieskonių aromato.

Tačiau vos spėjo žengti tris žingsnius, ir Rafaelis vėl atsidūrė jai prie šono.

– Ar gerai jautiesi?

– Juk žinai, kad man nepatinka uždaros erdvės,– atsakė Leila.

– Kaip ir man nepatinka visur mus sekiojančios kameros.– Rafaelis išpūtė orą, ir ji pajuto nuvilnijantį jo susierzinimą.

Taip, tai jos pasaulis. Ir ji mielai ves per jį Rafaelį, jeigu tik jis nesitrauks nuo jos nė per žingsnį.

– Tas raudonasis kilimas, kuriuo turėsime eiti iki Palais du Cinéma , man irgi tikras pragaras,– prisipažino Leila.

– Tu rimtai?

– Kuo rimčiausiai. Kai viena esu priešais kamerą, viskas kitaip. Tuomet situaciją valdau aš. Bet čia jie...– Leila linktelėjo galva į minią,– jie diktuoja kadrus.

– Tik jeigu jiems leidi, Leila.

Žinoma, Rafaelis buvo teisus. Ir ji jautėsi dėkinga, kad jis priminė, kaip išgyventi šią dieną.

– Paprasčiausiai šypsokis. Apsimesk, kad už kameros matai seną draugą.

– Ar taip visada elgiesi?– paklausė jis.

– Kartais.– Bet dažniausiai minioje ji ieškodavo Rafaelio, nors ir žinodavo, kad jo ten nėra.

Jis įkvėpė, linktelėjo galva ir pirštais vėl prisilietė jai prie juosmens.

– Ką, gi, tuomet pirmyn. Kuo greičiau pasibaigs ši kankynė, tuo greičiau galėsime susirasti savo vietas kino salėje.

O paskui prasidės vakarėlių maratonas, viename kurių Rafaelis jai pažadėjo dalyvauti. Ir Leila jo pasirinkimui neprieštaraus, nes visi jie bus vienodi. Nuošalumas čia– prabanga.

Kai juodu pagaliau susmego į prabangius kino salės krėslus, Leila leido sau atsipūsti. Prieš užtemstant šviesoms, savo vietas užėmė įžymybės, magnatai ir kino pramonės profesionalai.

Vėliau, bėgant titrams, Leila nustebo pamačiusi, koks milžiniškas Rafaelio indėlis– ir ne vien technine prasme. Kaip ir minėjo prodiuseris, kiekviename privalomame dovanų krepšelyje gulėjo po naują Rafaelio mobilųjį. Kaip tik dabar auditorijoje aktyvinami jo aparatai buvo tokia pat svarbi vakaro pokalbių tema, kaip ir pats filmas.

– Tai bent dosnumas,– nustebo Leila.

Rafaelis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Tai tebuvo privaloma kasmėnesinė paslauga.

Tokio jo gesto kaina ją pribloškė; nors Leila žinojo, kad per pastaruosius metus Rafaelis susikrovė nemenką kapitalą, niekada nė neįtarė, kad jis gali sau leisti taip išlaidauti! Ar ji tikrai pažįsta šalia sėdintį vyrą?

Rafaelio pasirinkto vakarėlio po premjeros vieta– filmo tema įrengta jachta– buvo tarsi futuristinis šou, kuriame net padavėjų uniformos buvo pasiūtos pagal filmo herojų aprangą. Maistas buvo dieviškas. Gėrimai liejosi per kraštus. Mėlyname danguje žėrėjo žvaigždės.

Ankstyvaisiais santuokos metais Leila dievino naktinį gyvenimą ir su Rafaeliu galėdavo linksmintis iki pat ryto. Bet pa­staraisiais metais jos mėgavimasis turtuolių linksmybėmis priblėso.

Dabar net aukščiausios klasės prancūziškas šampanas jai buvo kartus. O vyras, už kurio buvo ištekėjusi, atrodė kaip įtakingas nepažįstamasis.

Jis traukė aplinkinių dėmesį. Jo vardą žinojo svarbūs visuomenės žmonės.