Стефани Майер: Saulėlydis

New York Times bestseleris

saulėlydis

Alma littera

Versta iš:

UDK 820(73)-93 Me71

Stephenie Meyer, TWILIGHT, Little, Brown and Company, New York

Šioje knygoje vaizduojami veikėjai ir įvykiai yra išgalvoti. Bet koks panašumas su realiais gyvais ar mirusiais asmenimis yra atsitiktinis ir nebuvo autorės numatytas.

ISBN 978-9955-38-044-3

Text copyright © 2005 by Stephenie Meyer

This edition published by arrangement with Little, Brown and

Company, New York, New York, USA. All rights reserved.

© Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Alma littera“, 2008 © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2008

Mano didžiajai seseriai Emilijai, be kurios entuziazmo ši istorija, ko gero, dar būtų nebaigta.

Bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti

Pradžios 2,17* [*Vertė A. Rubšys].

Įžanga

NIEKUOMET RIMTAI NESUSIMĄSČIAU, kaip mirsiu, — nors per pastaruosius kelis mėnesius turėjau užtenkamai priežasčių. Bet jei ir būčiau susimąsčiusi, man jokiu būdu nebūtų atėję į galvą, kad mirsiu šitaip.

Užgniaužusi kvapą stebeilijau į salės galą, į tamsias medžiotojo akis, o jis maloniai žvelgė į mane.

Be abejo, tai puikus būdas mirti, mirti už mylimą žmogų. Netgi kilnu. Ir į tai reikia atsižvelgti.

Žinojau, kad jei nebūčiau išvažiavusi į Forksą, dabar nežvelgčiau mirčiai į akis. Bet, kad ir kaip bijojau, neprisiverčiau gailėtis dėl savo sprendimo. Kai gyvenimas suteikia tai, apie ką nė svajote nesvajojai, neišmintinga sielvartauti, kai jis pasibaigia.

Medžioklis, pamažu žingsniuodamas manęs žudyti, draugiškai nusišypsojo.

1. PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI

MAMA VEŽĖ MANE Į ORO UOSTĄ automobiliu atidarytais langais. Finikse buvo dvidešimt keturi laipsniai, dangus giedras, be menkiausio debesėlio. Vilkėjau savo mėgstamiausius marškinėlius — be rankovių, nėriniuotus; apsirengiau juos atsisveikinimui. Nuo šiol dėvėsiu striukę su gobtuvu.

Vašingtono valstijos šiaurės vakaruose, Olimpiko pusiasalyje, yra mažas miestelis Forksas, kur dangų beveik nuolatos dengia debesys. Šiame miesteliūkštyje lyja daugiau nei bet kurioje kitoje Jungtinių Amerikos Valstijų vietovėje. Tai iš šio miestelio ir jo neišsisklaidančių rūškanų šešėlių mama pabėgo su manimi, kai man tebuvo keletas mėnesių. Kiekvieną vasarą, kol man suėjo keturiolika, buvau verčiama mėnesį praleisti šiame miestelyje. Nuo to laiko nebuvau nė kojos į jį įkėlusi. Pastarąsias tris vasaras mano tėtis Čarlis dvi savaites atostogaudavo su manimi Kalifornijoje.

Ir štai dabar ištrėmiau save į Forksą — su didžiausiu siaubu. Nekenčiau Forkso.

Mylėjau Finiksą. Mėgau saulę ir svilinantį karštį. Man patiko bruzdantis, plačiai išsidriekęs miestas.

— Bela, — prieš man įlipant į lėktuvą pasakė mama — paskutinį iš tūkstančio kartų. — Neprivalai to daryti.

Mama panaši į mane, tik trumpais plaukais ir su juoko raukšlelėmis. Žvelgdama į jos plačias, vaikiškas akis jutau, kaip mane ima kaustyti baimė. Kaip galiu palikti savo mylinčią, išsiblaškiusią, lengvabūdę mamą vieną? Žinoma, dabar ji turi Filą, taigi mokesčiai tikriausiai bus sumokėti, šaldytuve bus maisto, automobilyje — benzino, pasiklydusi ji turės kam paskambinti, bet vis dėlto...

— Aš noriu skristi, — pamelavau. Visuomet buvau prasta melagė, tačiau šį pramaną pastaruoju metu kartojau taip dažnai, kad dabar jis nuskambėjo bemaž įtikinamai.

— Perduok Čarliui linkėjimų.

— Perduosiu.

— Netrukus pasimatysime, — tvirtino ji. — Gali grįžti namo kada panorėjusi — parskrisk, kai tik pasiilgsi. Tačiau jos akyse regėjau pasiryžimą aukotis.

— Dėl manęs nesirūpink, — nuraminau ją. — Bus smagu. Myliu tave, mama.

Ji stipriai mane apkabino, paskui įsėdau į lėktuvą, ir mama nuėjo.

Skrydis iš Finikso į Sietlą trunka keturias valandas, dar valandą tenka skristi mažesniu lėktuvu į Port Andželą, paskui dar valandą važiuoti iki Forkso. Skristi man patinka, bet valanda automobilyje su Čarliu kėlė nerimą.

Čarlis manęs nekantriai laukė. Regis, jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad pirmą kartą atvykstu pas jį gyventi ir ketinu pasilikti ilgam. Jis jau užrašė mane į mokyklą ir žadėjo padėti įsigyti automobilį.

Tačiau su Čarliu, be abejo, bus keblu. Nė vieno iš mūsų negalėjai pavadinti šnekiu, nenumaniau, apie ką kalbėsimės. Žinojau, kad jį apstulbino mano sprendimas — aš, kaip ir mama, neslėpiau, jog negaliu pakęsti Forkso.

Kai nusileidome Port Andžele, lijo. Neįžvelgiau čia jokio ženklo — lietus šiose vietose buvo įprastas. Jau buvau atsisveikinusi su saule.

Čarlis laukė manęs policijos automobilyje. Ir šito tikėjausi. Čarlis Svanas — policijos viršininkas dorame Forkso miestelyje. Pagrindinė priežastis, kodėl svajojau nusipirkti automobilį, nors kišenės ir buvo apytuštės, buvo ta, kad nieku gyvu nenorėjau važinėti po miestą automobiliu su raudonomis ir mėlynomis lemputėmis ant stogo. Niekas taip netrikdo eismo, kaip policininkas.

Kai klupinėdama išsiropščiau iš lėktuvo, Čarlis mane negrabiai viena ranka apkabino.

— Džiugu tave matyti, Bele, — šypsodamasis tarė jis, mašinaliai sugriebė mane ir sulaikė. — Nieką tepasikeitei. Kaip Renė?

— Mamai viskas gerai. Ir man džiugu tave matyti, tėti. — Negalėjau kreiptis į jį „Čarli“.

Turėjau tik kelis krepšius. Dauguma mano Arizonos drabužių netiko lietingam Vašingtonui. Mudvi su mama sudėjome savo santaupas ir papildėme mano žiemos drabužių atsargas, bet jos vis vien buvo menkos. Viskas lengvai tilpo į policijos automobilio bagažinę.

— Radau tau tinkamą automobilį, ir labai pigų, — pranešė jis, kai prisisegėme diržus.

— Kokį? — Man kėlė įtarimą tai, kad užuot pasakęs „tinkamą automobilį“, jis pridėjo „tau tinkamą automobilį“.

— Na, tiesą sakant, tai pikapas „Chevy“.

— Kur jį radai?

— Prisimeni Bilį Bleką, kuris gyvena La Puše? — La Pušas — tai mažas indėnų rezervatas pajūryje.

— Ne.

— Vasarą jis eidavo su mumis žvejoti.

Va ir paaiškinimas, kodėl jo neprisiminiau. Puikiai gebu išstumti iš atminties skausmingus, nereikalingus dalykus.

— Dabar jis sėdi kėdutėje ant ratų, — man neatsakius, toliau kalbėjo Čarlis, — todėl nebegali vairuoti. Jis man pasiūlė pigiai pirkti jo pikapą.

— Kelintų jis metų?

Iš pasikeitusios Čarlio išraiškos supratau, kad jis tikėjosi, jog neužduosiu šio klausimo.

— Na, Bilis gerokai paremontavo variklį — jam vos keleri metai, tikrai.

Tikėjausi, jis nepamanė, kad taip lengvai pasiduosiu.

— Kada jį nusipirko?

— Regis, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais.

— Ar pirko naują?

— Na, ne. Manau, jis buvo naujas septinto dešimtmečio pradžioje — anksčiausiai šešto dešimtmečio pabaigoje, — suglumęs pripažino jis.

— C... tėti, aš ničnieko nenutuokiu apie automobilius. Jei kas nors suges, nemokėsiu pataisyti, o remontui pinigų neturėsiu...

— Bela, sakau tau, tas daiktas rieda puikiai. Dabar tokių nebegamina.

Daiktas, pamaniau sau... Galbūt tai būtų tinkama pravardė.

— Pigu tai kiek? — Bent jau šiuo atžvilgiu negalėjau leistis į kompromisus.

— Na, brangute, aš jau lyg ir nupirkau jį tau. Kaip sutikimo dovaną. — Čarlis viltingai pašnairavo į mane.