Стефани Майер - Saulėlydis

Oho. Nemokamai.

— Nereikėjo, tėti. Ketinau pati nusipirkti automobilį.

— Man tai ne bėda. Noriu, kad čia jaustumeisi laiminga. — Tai tardamas jis žvelgė tiesiai į kelią. Čarliui buvo nejauku garsiai reikšti jausmus. Paveldėjau tai iš jo. Taigi atsakydama žiūrėjau priešais save.

— Tu labai mielas, tėti. Dėkui. Tikrai labai džiaugiuosi.

Nereikėjo pridurti, kad Forkse nieku gyvu nesijausiu laiminga.

Jam nebūtina kentėti kartu su manimi. O aš niekada nežiūriu dovanotam automobiliui j dantis — ar į variklį.

— Na, nėra už ką, — sumurmėjo jis, sutrikęs nuo mano padėkos.

Šnektelėjome apie orą — jis buvo drėgnas — ir tuo pokalbis baigėsi. Tylėdami stebeilijomės pro langus.

Žinoma, buvo nuostabu; negalėjau to neigti. Visur žalia: medžiai žali, kamienai apsamanoję, skliautais nusvirusios šakos, žemė apaugusi paparčiais. Net ir pro lapus prasiskverbęs oras buvo žalsvas.

Čia viskas pernelyg žalia — svetima planeta.

Galop pasiekėme Čarlio namus. Jis tebegyveno mažame dviejų miegamųjų namelyje, kurį su mama nusipirko iškart po vestuvių. Tik tos pirmosios santuokos dienos ir buvo malonios. Tenai, gatvėje, priešais niekada nesikeičiančius namus, stovėjo mano naujasis — na, man naujas — pikapas. Jis buvo išblukusios raudonos spalvos, su stambiomis užapvalintomis apsauginėmis grotelėmis ir išgaubta kabina. Didžiai mano nuostabai, jis man patiko. Nežinojau, ar jis važiuos, bet jau regėjau save viduje. Be to, jis buvo iš tvirtos geležies, kurios niekaip nesulankstysi — tokius pikapus matai per avarijas nė neįbrėžtus, kai aplink mėtosi su juo susidūrusio užsienietiško automobilio dalys.

— Oho, tėti, man jis patinka! Dėkui!

Taigi dabar bent kiek mažiau bijosiu klaikios rytdienos. Neteks rinktis, ar plumpinti tris kilometrus per lietų į mokyklą, ar leistis vežamai policijos automobiliu.

— Džiaugiuosi, kad jis tau patiko, — ir vėl apstulbęs kimiai ištarė Čarlis.

Vienu ypu užnešiau aukštyn visus savo daiktus. Gavau miegamąjį vakarų pusėje su langais į priekinį kiemą. Kambarys buvo pažįstamas; jis man priklausė nuo pat gimimo. Medinės grindys, žydros sienos, įkypos lubos, geltonų nėrinių užuolaidos prie langų — visa tai buvo mano vaikystės dalis. Čarlis pakeitė tik šį bei tą: man augant vietoj vaikiškos lovelės pastatė lovą ir atnešė rašomąjį stalą. Dabar ant jo stovėjo nenaujas kompiuteris, nuo jo palei grindis iki artimiausio telefono lizdo driekėsi modemo laidas. To reikalavo mano mama — kad mes galėtume laisvai bendrauti. Kampe tebestovėjo supamoji kėdutė iš mano kūdikystės laikų.

Antrame aukšte buvo vienintelė vonia, kuria turėsiu dalytis su Čarliu. Stengiausi per daug apie tai negalvoti.

Viena iš geriausių Čarlio savybių ta, kad jis neslankioja aplinkui. Jis paliko mane ramiai išsikraustyti ir įsikurti — mama nė už ką nebūtų taip pasielgusi. Gera buvo likti vienai, nereikėjo šypsotis ir atrodyti patenkintai; liūdnai žvelgiant pro langą išriedėjo kelios ašaros. Nebuvau nusiteikusi raudoti. Palauksiu, kol ateis laikas miegoti — tada pamąstysiu apie laukiantį rytojų.

Forkso vidurinėje, mano siaubui, mokėsi tik trys šimtai penkiasdešimt septyni — dabar bus penkiasdešimt aštuoni — mokiniai. Mano mokykloje vien pradinukų buvo daugiau nei septyni šimtai. Visi tie vaikai čia kartu užaugę — jų seneliai drauge ropinėjo. Būsiu naujokė iš didmiesčio, retenybė, keistuolė.

Galbūt jei atrodyčiau taip, kaip turi atrodyti mergaitė iš Finikso, pasinaudočiau tuo savo labui. Tačiau tai fiziškai neįmanoma. Turėčiau būti įdegusi, sportiška, šviesiaplaukė, tinklininkė, galbūt šokėja — visi šie dalykai susiję su gyvenimu saulėtame slėnyje.

Tuo tarpu mano oda buvo dramblio kaulo spalvos, nors nuolat švietė saulė, grožio nepridėjo ir mėlynos akys bei rausvi plaukai. Visuomet buvau liekna, bet kažkokia glebi, išsyk matyti, kad ne atletė. Buvau tokia negrabi, kad žaisdama sportinius žaidimus būtinai apsijuokdavau — ir dar susižalodavau pati bei sužalodavau šalia stovinčius.

Kai baigiau dėliotis drabužius į seną pušinę spintą, išsitraukiau krepšelį su vonios reikmenimis ir nuėjau į bendrą vonią nusiprausti po visą dieną trukusios kelionės. Šukuodamasi susivėlusius, drėgnus plaukus, žvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Galbūt dėl prasto apšvietimo atrodžiau dar labiau išblyškusi, liguista. Mano oda būtų buvusi graži: ji labai skaisti, kone perregima — tačiau viską gadino spalva. Ji buvo blyški.

Žiūrėdama į neryškų savo atspindį veidrodyje turėjau prisipažinti, kad meluoju. Ne tik dėl išvaizdos niekur nepritapdavau. Jei jau neradau sau vietelės mokykloje su trimis tūkstančiais mokinių, tai kokios mano galimybės čia?

Nemokėjau bendrauti su savo amžiaus vaikais. Turbūt šiuo metu man apskritai sunkiai sekėsi bendrauti su žmonėmis. Net ir su mama, kuri man buvo pati artimiausia pasaulyje, nesutariau, nesupratome viena kitos. Kartais pamąstydavau, ar savo akimis regiu tuos pačius dalykus kaip kiti žmonės. O gal mano smegenyse koks gedimas?

Tačiau priežastis nesvarbi. Svarbiausia rezultatas. O rytoj viskas dar tik prasidės.

Tą naktį prastai miegojau, net ir išsižliumbusi. Ramybės nedavė nesiliaujantis lietaus šniokštimas ir aplink stogą ūžaujantis vėjas. Užsitraukiau ant galvos seną išblukusią antklodę, vėliau ant jos dar užsikroviau pagalvę. Tačiau užmigau tik po vidurnakčio, kai lietus aprimo ir ėmė tyliai krapnoti.

Rytą pro langą temačiau tirštą rūką ir pajutau, kaip mane apninka klaustrofobija. Čia niekada nematyti dangaus, lyg būtum narve.

Pusryčiai su Čarliu buvo tykūs ir ramūs. Jis palinkėjo man sėkmės mokykloje. Padėkojau žinodama, kad jis bergždžiai viliasi.

Sėkmė paprastai manęs privengia. Čarlis pirmas išėjo į policijos būstinę, kuri atstojo jam ir žmoną, ir vaikus. Jam išėjus sėdėjau prie seno kvadratinio ąžuolinio stalo ant vienos iš trijų nederančių kėdžių ir apžiūrinėjau jo virtuvėlę tamsiai apmuštomis sienomis, skaisčiai geltonomis spintelėmis ir balto linoleumo grindimis. Niekas nepasikeitė. Mama prieš aštuoniolika metų nudažė spinteles, norėdama įnešti į namus bent kiek saulės spindesio. Greta esančioje ankštoje it pirštinė svetainėje virš mažulyčio židinio kabojo keliolika nuotraukų. Pirmiausia Čarlio ir mamos vestuvių Las Vegase fotografija, toliau viena iš trijų, paslaugios seselės padarytų ligoninėje man gimus, po jos mano mokyklinių nuotraukų procesija iki pat šių metų. Nejaukiai jaučiausi į jas žiūrėdama — reikės įkalbėti Čarlį pakabinti jas kur nors kitur, bent jau kol čia gyvensiu.

Būdama šiuose namuose negalėjau nepastebėti, kad Čarliui vis dar stinga mano mamos. Pasijutau nesmagiai.

Nenorėjau per anksti nuvažiuoti į mokyklą, bet ir negalėjau ilgiau likti namie. Apsirengiau striukę, kuri buvo panaši į specialų kostiumą nuo oro negandų, ir išlindau į lietų.

Tai tebuvo dulksna, net nespėjau sušlapti, kol ieškojau namų rakto, kuris visuomet būdavo paslėptas pakraigėje prie durų, ir rakinau duris. Nauji guminiai batai erzinamai žliugsėjo. Žingsniuodama pasigedau įprasto žvyro gurgždėjimo. Negalėjau stabtelėti ir, kaip norėjau, dar kartą pasigrožėti savo pikapu. Skubinausi pasislėpti nuo galvą gaubiančios rūškanos drėgmės, kuri lindo po gaubtu ir lipo prie plaukų.

Pikape buvo jauku ir sausa. Matyti, kad Bilis arba Čarlis jį išvalė, tik gelsvai rusvi sėdynių apmušalai vis dar silpnai dvokė tabaku, benzinu ir pipirmėtėmis. Mano laimei, variklis, šiurpiai užriaumojęs, greitai užsivedė, o paskui ėmė vienodai garsiai burgzti. Na, toks senas pikapas juk turi turėti kokį nors trūkumą. Senovinis radijas veikė — netikėtas privalumas.