Стефани Майер - Saulėlydis

Sėdėjau prie stalo su Džesika ir jos draugėmis ilgiau, nei būčiau sėdėjusi viena. Nerimavau, kad pirmą dieną nepavėluočiau į pamokas. Vienai iš naujųjų mano pažįstamų, kuri vis supratingai primindavo, kad jos vardas Andžela, kita pamoka irgi buvo biologija 2. Mes kartu tylėdamos nuėjome į mokyklos pastatą. Ji irgi buvo drovi.

Kai įėjome į klasę, Andžela atsisėdo prie laboratorinio stalo juodu viršumi, lygiai tokie buvo ir mano mokykloje. Ji jau turėjo suolo draugę. Tiesą sakant, visos vietos, išskyrus vieną, buvo užimtos. Vidurinėje eilėje iš neįprastų plaukų atpažinau Edvardą Kaleną, jis ir sėdėjo prie tos vienintelės laisvos vietos.

Eidama tarp suolų prisistatyti mokytojui ir duoti pasirašyti ant lapo, vis dirsčiojau į Edvardą. Man einant pro šalį jis staiga sustingo. Vėl pažvelgė man į akis su keisčiausia išraiška veide — priešiška, įniršusia. Išsigandusi skubiai nusisukau ir išraudau. Žingsniuodama užkliuvau už knygos ir turėjau griebtis už stalo kampo. Prie jo sėdėjusi mergaitė sukikeno.

Pastebėjau, kad jo akys juodos — juodos kaip anglis.

Ponas Baneris pasirašė ant mano lapelio ir be jokių kvailų įžangų padavė vadovėlį. Iškart supratau, kad sutarsime. Žinoma, jis neturėjo kitos išeities, tik pasodinti mane į laisvą vietą klasės viduryje. Ėjau sėstis prie jo nudelbusi akis, sugluminta jo priešiško žvilgsnio. Dėdama ant suolo knygą ir sėsdamasi nepakėliau galvos, tačiau akies kampučiu išvydau, kaip pasikeitė jo laikysena. Jis pasviro tolyn nuo manęs, atsisėdo ant paties kėdės kraštelio ir nusuko veidą lyg nuo kokios smarvės. Nepastebimai pauosčiau savo plaukus. Jie kvepėjo žemuogėmis, mano mėgstamiausiu šampūnu. Tai atrodė pakankamai nekaltas kvapas. Paskleidžiau plaukus ant dešinio peties, padarydama iš jų tankią mus skiriančią užuolaidą, ir pasistengiau nukreipti dėmesį į mokytoją.

Deja, pamoka buvo apie ląstelės anatomiją, tai jau mokiausi. Vis dėlto rūpestingai užsirašinėjau nepakeldama galvos.

Neištvėrusi retkarčiais pro plaukų užuolaidą dirstelėdavau į keistąjį berniuką šalia manęs. Jis visą pamoką taip ir išsėdėjo sustingęs ant kėdės kraštelio, kuo toliau nuo manęs. Mačiau, kad delnas, padėtas ant kairės kojos, buvo suspaustas į kumštį, iš po baltos odos pūpsojo sausgyslės. Kumščio jis neatleido. Ilgas baltų marškinių rankoves buvo atsiraitęs iki alkūnių, dilbiai šviesia oda atrodė stulbinamai kieti ir stiprūs. Be savo raumeningojo brolio šalia nebeatrodė toks gležnas.

Pamoka, regis, užtruko ilgiau nei kitos. Gal todėl, kad baigėsi diena, o gal todėl, kad laukiau, kol atsilaisvins tas kietas kumštis? Jis taip ir liko sugniaužtas; Edvardas sėdėjo taip tyliai, kad atrodė, jog nekvėpuoja. Kas jam? Ar jis visuomet taip elgiasi? Vėl prisiminiau, su kokia pagieža Džesika per pietus kalbėjo apie jį. Gal vis dėlto klydau dėl jos? Gal ji ne šiaip liejo apmaudą?

Tai negalėjo būti susiję su manimi. Dar vakar jis manęs nė akyse nebuvo matęs.

Dar kartą pažvelgiau į jį ir pasigailėjau. Jis rūsčiai dėbtelėjo į mane, juodos akys buvo kupinos pasibjaurėjimo. Atšlijau nuo jo ir susigūžiau ant savo kėdės. Tuo metu galvoje staiga šmėkštelėjo žodžiai: nužudyti žvilgsniu.

Tą akimirką garsiai sudžeržgė skambutis, aš krūptelėjau, o Edvardas Kalenas, nusisukęs nuo manęs, pašoko iš suolo. Jis buvo daug aukštesnis nei maniau, ir taip mikliai dingo pro duris, kad kiti dar nebuvo spėję nė atsistoti.

Sėdėjau kaip įbesta ir žiopsojau jam pavymui. Koks niekšas! Taip nesąžininga. Pradėjau pamažu krautis daiktus, bandydama užgniaužti mane apėmusį pyktį, nes bijojau, kad apsižliumbsiu. Kažkodėl mano nuotaika buvo susieta su ašarų latakais. O dažniausiai apsižliumbdavau supykusi, ir tada susigėsdavau.

— Ar tu Izabela Svan? — paklausė nepažįstamas balsas.

Pakėlusi galvą išvydau žavų berniuką kūdikišku veidu, jo šviesiai gelsvi plaukai buvo tvarkingai sulipdyti sruogelėmis, jis draugiškai šypsojosi. Tikrai nemanė, kad smirdžiu.

— Bela, — šypsodamasi pataisiau jį.

— Aš Maikas.

— Sveikas, Maikai.

— Gal tau reikia padėti susirasti kitą klasę?

— Tiesą sakant, traukiu į sporto salę. Manau, rasiu.

— Man kita pamoka irgi tenai.

Jis atrodė susijaudinęs, nors šitokioje mažoje mokykloje tai tikrai nebuvo keistas sutapimas.

Kartu nuėjome iki salės. Jis buvo plepus, daugiausiai ir šnekėjo, tad man su juo buvo lengva. Iki dešimties metų jis gyveno Kalifornijoje, taigi suprato, kaip ilgiuosi saulės. Paaiškėjo, kad kartu mokomės ir anglų. Jis buvo maloniausias mano šiandien sutiktas žmogus.

Tačiau kai pasiekėme salę, jis pasiteiravo:

— Tai gal įdūrei Edvardui Kalenui su tušinuku, ar ką? Niekada nemačiau jo tokio.

Susigūžiau. Taigi ne aš vienintelė pastebėjau. Vadinasi, Edvardas Kalenas paprastai taip nesielgia. Nusprendžiau apsimesti kvaile.

— Ar tu apie tą berniuką, prie kurio sėdėjau per biologiją? — negudraudama paklausiau.

— Taip, — atsakė jis. — Jis atrodė lyg varstomas skausmų ar panašiai.

— Nežinau, — prisipažinau. — Mes nesikalbėjome.

— Jis keistas vaikinas. — Maikas stoviniavo šalia manęs, užuot keliavęs į rūbinę. — Jei man nusišypsotų laimė sėdėti prie tavęs, tikrai pasikalbėčiau.

Prieš nueidama į mergaičių rūbinę, nusišypsojau jam. Jis elgėsi draugiškai ir akivaizdžiai žavėjosi manimi. Tačiau to neužteko, kad nusiraminčiau.

Kūno kultūros mokytojas, treneris Klepas, surado man uniformą, bet šiandien dar leido nesirengti. Namie mums tik dvejus metus reikėjo lankyti kūno kultūrą. Čia ji buvo privaloma visus keturis. Forksas tikrąja žodžio prasme tapo man pragaru žemėje.

Stebėjau, kaip vienu metu vyksta ketverios tinklinio varžybos. Prisiminiau, kiek nelaimių patyriau — ir kitiems sukėliau — žaisdama tinklinį, ir man pasidarė bloga.

Pagaliau suskambėjo paskutinis skambutis. Pamažiukais nupėdinau į raštinę atiduoti savo lapo. Lietaus debesys nuplaukė, bet pūtė stiprus vėjas ir pasidarė šalčiau. Apsikabinau save.

Įžengusi j šiltą raštinę išsyk panorau apsisukti ir mauti.

Priešais mane prie rašomojo stalo stovėjo Edvardas Kalenas. Vėl atpažinau iš tų sutaršytų bronzinių plaukų. Regis, jis neišgirdo, kaip įėjau. Stovėjau prisispaudusi prie sienos ir laukiau, kol sekretorė bus laisva.

Jis ginčijosi tyliu, maloniu balsu. Greitai supratau, apie ką šnekama. Jis bandė perkelti šeštą biologijos pamoką į kitą laiką — bet kokį laiką.

Negalėjau patikėti, kad tai dėl manęs. Turėjo būti dar kažkas, kas nutiko prieš man įeinant į biologijos kabinetą. Jo žvilgsnis tikriausiai buvo skirtas kokiam kitam nenaudėliui. Juk negali būti, kad nepažįstamas žmogus staiga imtų taip stipriai manęs nekęsti.

Durys vėl atsidarė, ir per kambarį ūmai patraukė šalto vėjo gūsis, sušlamino ant stalo gulėjusius popierius, užmetė man ant veido plaukus. Įėjusi mergaitė tiesiog žengė prie stalo, įdėjo lapą į vielinį krepšį ir vėl išėjo. Tačiau Edvardo Kaleno nugara išsitiesė ir jis, pamažu atsisukęs, pažvelgė į mane — jo veidas buvo neįtikėtinai dailus — veriamu, neapykantos sklidinu žvilgsniu. Akimirką suvirpėjau apimta klaikios baimės, ant rankų pasišiaušė plaukeliai. Jis žvelgė vos sekundę, tačiau pašiurpau labiau nei nuo žvarbaus vėjo. Paskui jis vėl nusisuko į sekretorę.

— Na, nieko tokio, — švelniu lyg aksomas balsu skubiai ištarė jis. — Suprantu, kad neišeina. Labai ačiū, kad stengėtės.