Стефани Майер - Saulėlydis

Sėdėjome stalo gale su keliais jos draugais, kuriuos ji man pristatė. Iškart užmiršau jų vardus, kai tik juos ištarė. Mokiniai, regis, stebėjosi, kad jų draugė išdrįso mane užkalbinti. Iš kito salės galo pamojo Erikas, berniukas, kurį mačiau per anglų pamoką.

Štai čia, sėdėdama šioje valgykloje ir bandydama užmegzti pokalbį su septyniais smalsiais nepažįstamaisiais, pirmą kartą išvydau juos.

Jie sėdėjo valgyklos kamputyje, taip toli nuo manęs, kaip tik įmanoma ilgoje patalpoje. Jų buvo penki. Jie nesišnekėjo ir nevalgė, nors prieš kiekvieną stovėjo padėklas su nepaliestu maistu. Jie nesistebeilijo į mane, kaip dauguma mokinių, taigi galėjau ramiai į juos žiūrėti nesibaimindama, kad sutiksiu be galo susidomėjusias akis. Tačiau mano dėmesį patraukė ir prikaustė ne tai.

Jie gerokai skyrėsi nuo visų kitų. Iš trijų berniukų vienas buvo stambus, raumeningas kaip tikras sunkumų kilnotojas, tamsiais, garbanotais plaukais. Kitas buvo aukštesnis, lieknesnis, bet irgi raumeningas, medaus geltonumo plaukais. Trečiasis buvo liesas, ištįsęs, pasišiaušusiais bronzos spalvos plaukais. Jis atrodė panašiausias į berniuką; kiti veikiau galėjo būti studentai ar net mokytojai.

Mergaitės buvo tikra priešingybė. Aukštoji atrodė didingai. Jos kūnas dailus, lyg iš sporto žurnalo viršelio, reklamuojančio maudymosi kostiumėlius. Tokia figūra priverčia kiekvieną greta esančią merginą pasijusti menkesnei. Jos plaukai aukso spalvos ir švelniai bangavo iki pusės nugaros. Žemesnioji mergaitė panaši į fėją, nepaprastai liekna, smulkių bruožų. Jos plaukai buvo juodut juodutėliai, trumpai kirpti ir styrojo į visas puses.

Ir vis dėlto jie visi buvo labai panašūs. Visi balti kaip kreida, blyškiausi iš visų šiame lietingame miestelyje gyvenančių mokinių. Blyškesni už mane, albinosę. Jų visų akys buvo itin tamsios, nors plaukų spalva smarkiai skyrėsi. O po akimis matėsi tamsūs ratilai — violetiniai į sumušimus panašūs šešėliai. Tarsi jie visi būtų praleidę bemiegę naktį ar beatsigauną po nosies lūžio. Tačiau nosys buvo tiesios, tobulos, kampuotos, kaip ir kiti veido bruožai.

Tačiau ne dėl to negalėjau atitraukti nuo jų akių.

Spoksojau todėl, kad jų veidai, tokie skirtingi, tokie panašūs, buvo stulbinamai, nežemiškai gražūs. Tokių veidų niekur neišvysi, nebent madų žurnalo spalvotuose puslapiuose. Arba senųjų meistrų angelų paveiksluose. Sunku buvo pasakyti, kuris iš jų žaviausias — galbūt tobuloji šviesiaplaukė, o gal berniukas bronziniais plaukais.

Jie visi žvelgė kažkur pro šalį: ne vienas į kitą, ne į kitus mokinius — kiek mačiau, jie nežiūrėjo į nieką. Man bežiopsant smulkioji mergaitė atsistojo su savo padėklu: neatidarytu limonado buteliuku, neprakąstu obuoliu — ir mikliai, grakščiai nuliuoksėjo, lyg būtų bėgimo takelyje. Apstulbusi spitrijausi į jos lengvą šokėjos eiseną, kol ji padėjo padėklą ir išsklendė pro užpakalines duris, taip greitai, kad nė nepagalvočiau, jog taip galima. Mano akys įsmigo į likusiuosius, kurie sėdėjo nejudėdami.

— Kas jie? — paklausiau mergaitės iš ispanų pamokos, kurios vardą buvau užmiršusi.

Kai ji pakėlė akis, norėdama pažiūrėti, apie ką klausiu — nors iš mano tono veikiausiai ir taip suprato, — berniukas atsisuko į ją, tas lieknesnis, vaikiškesnis, tikriausiai jauniausias. Vos sekundės dalelę žiūrėjo į mano stalo kaimynę, tada jo tamsios akys nukrypo į mane.

Staiga jis nusuko žvilgsnį, greičiau, nei aš galėčiau, nors baisiausiai sumišusi iškart nuleidau akis. Per tą trumpą akimirką pastebėjau, kad jo veide nebuvo nė menkiausio susidomėjimo — tarsi mergaitė būtų ištarusi jo vardą, o jis nejučia būtų atsigręžęs, jau nusprendęs nieko neatsakyti.

Mano kaimynė, suglumusi ir, kaip aš, nuleidusi akis, sukikeno.

— Tai Edvardas ir Emetas Kalenai, Rozali ir Džasperis Heilai. Ta, kuri išėjo, tai Alisa Kalen; jie visi gyvena pas daktarą Kaleną ir jo žmoną, — pašnibždom ištarė ji.

Dirstelėjau į žavųjį berniuką, kuris dabar žiūrėjo į savo padėklą ir ilgais, baltais pirštais laužė bandelę. Jo žandikauliai judėjo labai greitai, tobulos lūpos beveik neprasižiodavo. Kiti trys tebežvelgė pro šalį, ir vis dėlto supratau, kad jis tyliai šnekasi su jais.

Keisti, reti vardai, pagalvojau. Tokie būna senelių vardai. Bet gal šiame miestelyje jie madingi? Pagaliau prisiminiau, kad mano stalo kaimynė Džesika — visiškai įprastas vardas. Namie per istorijos pamokas mano klasėje buvo dvi Džesikos.

— Jie... labai gražūs, — stengiausi tai ištarti kuo santūriau.

— Taip! — dar kartą sukikenusi pritarė Džesika. — Bet jie visi susiporavę — norėjau pasakyti, Emetas su Rozali ir Džasperis su Alisa. Ir jie kartu gyvena. — Jos balse buvo justi viso miestelio pasibaisėjimas ir smerkimas. Man jos tonas nepatiko, bet turėjau pripažinti, kad net ir Finikse būtų kilusios kalbos.

— Kurie iš jų Kalenai? — paklausiau. — Jie neatrodo giminės...

— O jie ir nėra giminės. Daktaras Kalenas gana jaunas, jam dvidešimt keleri, gal trisdešimt. Jie visi įvaikinti. O Heilai tikrai yra brolis ir sesuo, dvyniai — tie šviesiaplaukiai. Jie įvaikinti.

— Atrodo per dideli įvaikinti.

— Jie dideli, Džasperiui ir Rozali po aštuoniolika, bet jie gyvena pas ponią Kalen nuo aštuonerių. Ji jų teta ar kažkas panašaus.

— Jie tikrai gražiai pasielgė — kad šitaip rūpinasi visais tais vaikais, kai patys dar tokie jauni.

— Tikriausiai, — nenorom pripažino Džesika, ir man kilo įspūdis, kad daktaras ir jo žmona jai kažkuo nepatinka. Matydama, kaip ji dėbčioja į įvaikius, spėjau, kad ją kamuoja pavydas. — Man atrodo, ponia Kalen negali turėti vaikų, — pridūrė Džesika, tarsi nuo to moteris turėtų pasidaryti mažiau maloni.

Mums kalbantis vis žvilgčiojau į stalą, prie kurio sėdėjo keistoji šeimynėlė. O šie ir toliau spoksojo į sieną nieko nevalgydami.

— Ar jie visą laiką gyveno Forkse? — paklausiau.

Tikrai būčiau juos pastebėjusi, kai vasarą čia viešėdavau.

— Ne, — atsakė ji tokiu balsu, lyg kiekvienam, net ir tokiam naujokui kaip aš, tai turėtų būti savaime suprantama. — Jie atsikraustė čia prieš dvejus metus, anksčiau gyveno kažkur Aliaskoje.

Mane užplūdo ir gailestis, ir palengvėjimas. Gailėjau jų, nes, kad ir kokie gražūs, jie aiškiai buvo atstumti. Man palengvėjo, kad ne viena čia esu atvykėlė ir, be abejo, visais atžvilgiais ne pati įdomiausia.

Man apžiūrinėjant juos, vienas iš Kalenų, jaunesnysis, pakėlė akis ir pažvelgė į mane, šįkart jo veide aiškiai buvo matyti smalsumas. Kai skubiai nusigręžiau, man pasirodė, kad jo žvilgsnyje išvydau kažkokius nepateisintus lūkesčius.

— O kuo vardu tas berniukas rusvais plaukais? — paklausiau. Šnairavau į jį akies kampučiu, o jis ir toliau žiūrėjo į mane — bet nespoksojo, kaip kiti mokiniai šiandien. Jo išraiška buvo mažumėlę nusivylusio. Vėl nuleidau akis.

— Tai Edvardas. Žinoma, jis nuostabus, bet negaišk su juo laiko. Jis nevaikšto į pasimatymus. Regis, jam nė viena mergaitė nėra pakankamai graži.

Džesika purkštelėjo, žinoma, ji kalbėjo kaip lapė, žiūrėdama į aukštai kabančias vynuoges. Svarsčiau, kada gi jis ją atstūmė.

Slėpdama šypseną prikandau lūpą. Tada vėl pažvelgiau į jį. Jis buvo nusisukęs, bet tariausi išvydusi, kaip lūpų kamputis kilstelėjo, tarsi jis irgi būtų nusišypsojęs.

Po kelių minučių visi keturi drauge nuėjo nuo stalo. Krito į akis, kokie jie grakštūs — net ir tas stambusis, raumeningasis. Tiesiog sutrikau stebėdama. Tas, kurio vardas Edvardas, į mane nebepažvelgė.