Стефани Майер - Saulėlydis

Bela

Išsiunčiau ir pradėjau naują.

Mama, viskas kuo puikiausiai. Žinoma, lyja. Laukiau, kol turėsiu apie ką parašyti. Mokykla nebloga, tik mažumėlę kartojasi. Sutikau kelis malonius vaikus, su kuriais sėdžiu per pietus.

Tavo palaidinė nunešta į valyklą — turėjai ją pasiimti penktadieni.

Nepatikėsi, Čarlis nupirko man pikapą! Jis nuostabus. Senas, bet tvirtas, o man, kaip žinai, tai tinka.

Aš irgi tavęs pasiilgau. Greitai vėl parašysiu, bet nesiruošiu tikrinti pašto kas penkias minutes. Atsipalaiduok, laisvai atsikvėpk. Myliu tave.

Bela

Nusprendžiau savo malonumui dar kartą perskaityti „Vėtrų kalną“ — romaną, kurį šiuo metu nagrinėjome per anglų kalbą, ir man beskaitant grįžo Čarlis. Buvau praradusi laiko nuovoką, tad nukūriau žemyn ištraukti bulvių ir įdėti pjausnių.

— Bela? — išgirdęs mane ant laiptų pašaukė tėtis.

Kas gi kitas, pamaniau sau.

— Labas, tėti, sveikas sugrįžęs.

— Sveika.

Man lakstant po virtuvę jis pasikabino savo diržą su ginklu ir nusiavė batus. Kiek žinojau, jam dar niekada neteko darbe šaudyti. Tačiau pistoletas buvo užtaisytas. Kai atvažiuodavau čia vaikystėje, jis vos tik įėjęs pro duris išimdavo kulkas. Tikriausiai dabar nusprendė, jog esu pakankamai suaugusi ir netyčia nepersišausiu, be to, nesu tiek prislėgta, kad nusišaučiau tyčia.

— Kas vakarienei? — baugščiai paklausė jis.

Mano mama buvo kūrybinga virėja, tik jos eksperimentų rezultatai ne visuomet būdavo valgomi. Nustebau ir nuliūdau, kad jis, regis, prisimena tokią tolimą praeitį.

— Pjausniai su bulvėmis, — atsakiau, ir jam, matyt, palengvėjo.

Tėčiui, regis, buvo nejauku stovėti virtuvėje ir nieko nedaryti;

jis nuslimpino į svetainę pasižiūrėti televizoriaus, kol dirbsiu. Taip abiem buvo maloniau. Kol kepė mėsa, pagaminau salotas ir padengiau stalą.

Paruošusi vakarienę pašaukiau tėtį, ir, žengdamas į valgomąjį, jis patenkintas patraukė nosimi.

— Kvepia gardžiai, Bela.

— Dėkui.

Kelias minutes valgėme tylomis. Mums abiem buvo jauku. Tyla neslėgė. Tam tikra prasme mudu puikiai tikome gyventi kartu.

— Tai kaip patiko mokykla? Ar susiradai draugų? — paklausė jis, dėdamasis antrą porciją.

— Na, kelias pamokas turėjau kartu su mergaite vardu Džesika. Per pietus sėdžiu su ja ir jos draugais. Ir dar tas berniukas, Maikas, jis labai draugiškas. Visi atrodo gana mieli. — Su viena svarbia išimtimi.

— Turbūt tai Maikas Niutonas. Mielas berniukas, maloni šeima. Jo tėtis turi sporto prekių parduotuvę užmiestyje. Neblogai uždirba iš visų tų pro šalį traukiančių turistų.

— Ar pažįsti Kalenų šeimą? — dvejodama paklausiau.

— Daktaro Kaleno šeimą? Žinoma. Daktaras Kalenas — nuostabus žmogus.

— Jie... vaikai... šiek tiek kitokie. Atrodo, nelabai pritampa mokykloje.

Čarlis, regis, pyktelėjo, ir mane tai nustebino.

— Ak, tie šio miestelio žmonės, — sumurmėjo jis. — Daktaras Kalenas — puikus chirurgas, tikriausiai galėtų dirbti bet kurioje pasaulio ligoninėje ir uždirbti dešimt kartų daugiau nei šičia. — Jis kalbėjo vis garsiau ir garsiau. — Mums pasisekė, kad jį turime — kad jo žmona panoro gyventi mažame miestelyje. Jis — mūsų bendruomenės turtas, o vaikai — išauklėti ir mandagūs. Iš pradžių, kai jie atsikraustė čia su visais tais įvaikintais paaugliais, ir aš abejojau. Maniau, bus su jais bėdų. Bet jie visi labai brandūs, dėl jų nekilo nė menkiausio rūpesčio. O to negaliu pasakyti apie kai kurių žmonių, gyvenančių mieste kartų kartas, vaikus. Jie visi laikosi išvien, kaip ir turėtų šeima: kas antrą savaitgalį keliauja į žygius... Žmonės juos apkalba vien todėl, kad jie naujakuriai.

Tai buvo pati ilgiausia prakalba, kurią girdėjau iš Čarlio. Jam tikrai nepatiko, ką žmonės šneka.

Mažumėlę atsitraukiau.

— Ir man jie atrodo gana mieli. Tiesiog pastebėjau, kad bendrauja tik tarpusavyje. Jie visi labai žavūs, — pridūriau, stengdamasi pasakyti ką nors gero.

— Tau reikėtų pamatyti daktarą, — nusijuokė Čarlis. — Gerai, kad jis laimingai vedęs. Daugeliui ligoninės seselių sunku susikaupti, kai jis šalia.

Baigę valgyti vėl nugrimzdome į tylą. Jis nurinko stalą, o aš ėmiausi indų. Paskui Čarlis grįžo prie televizoriaus, o aš, rankomis išplovusi indus — indaplovės nebuvo, — nenorom užlipau į viršų ruošti matematikos.

Tą naktį pagaliau buvo tylu. Išvargusi greitai užmigau.

Likusi savaitės dalis praėjo be nuotykių. Pripratau prie mokyklos kasdienybės. Penktadienį jau galėjau atpažinti beveik visus mokinius, tik ne visų vardus žinojau. Per kūno kultūrą mano komandos nariai susigaudė, kad negalima man perduoti kamuolio ir reikia kuo greičiau atsistoti priešais mane, jei priešininkų komanda nusprendė pasinaudoti mano silpnumu. O man sekėsi nesipainioti jiems po kojomis.

Edvardas Kalenas mokykloje taip ir nepasirodė.

Kasdien baugščiai stebėdavau, kaip kiti Kalenai įeina į valgyklą. Tada atsipalaiduodavau ir įsijungdavau į pokalbius prie stalo. Jie daugiausiai sukosi apie Maiko organizuojamą išvyką į La Pušo Vandenyno parką, kuri vyks po dviejų savaičių. Aš irgi buvau pakviesta, ir sutikau važiuoti, veikiau iš mandagumo, nei iš didelio noro. Paplūdimyje, mano manymu, turėtų būti karšta ir sausa.

Penktadienį kuo ramiausiai įžengiau į biologijos kabinetą. Nebereikėjo nuogąstauti, kad Edvardas bus čia. Veikiausiai jis metė mokyklą. Stengiausi apie jį negalvoti, bet negalėjau atsikratyti nerimo, kad tai aš kalta, jog jo vis nėra — kad ir kaip juokinga tai atrodė.

Mano pirmoji savaitė Forkse praėjo be nelaimių. Čarlis, nepratęs leisti laiko paprastai tuščiuose namuose, beveik visą savaitgalį dirbo. Aš sutvarkiau namus, paruošiau į priekį namų darbus ir sukurpiau mamai linksmą laišką. Šeštadienį nuvažiavau į biblioteką, bet ji buvo tokia menka, kad nė nesivarginau gauti kortelę. Reikės kada nors greitu laiku aplankyti Olimpiją ar Sietlą ir susirasti gerą knygyną. Bergždžiai bandžiau apskaičiuoti, kiek benzino sunaudoja pikapas... nuo tos minties mane nukrėtė šiurpas.

Savaitgalį tik ramiai, tykiai krapnojo, tad gerai išsimiegojau.

Pirmadienio rytą aikštelėje su manimi sveikinosi bendramoksliai. Nežinojau jų visų vardų, bet kiekvienam mojavau ir šypsojausi. Tą rytą buvo šalčiau, bet, laimė, nelijo. Per anglų kalbą Maikas, kaip visuomet, atsisėdo šalia. Mus netikėtai ėmė klausinėti iš „Vuteringo aukštumų“. Klausimai buvo paprasti, labai lengvi.

Apskritai jaučiausi daug smagiau, nei maniau. Smagiau, nei galėjau tikėtis, kad jausiuosi čia.

Kai išėjome iš klasės, ore buvo pilna plevenančių baltų kąsnelių. Girdėjau, kaip laimingi vaikai šūkauja vieni kitiems. Vėjas gnaibė man skruostus, nosį.

— Oho, — tarė Maikas. — Sninga.

Žiūrėjau į mažus vatos kuokštelius, besileidžiančius ant šaligatvio ir netvarkingai skraidančius man aplink veidą.

— Vaje.

Sninga. Štai kuo baigėsi mano smagi diena.

Maikas atrodė nustebęs.

— Tau nepatinka sniegas?

— Ne. Jis reiškia, kad per šalta lyti. — Tai akivaizdu. — Be to, maniau, kad turėtų kristi snaigės — žinai, kiekviena skirtinga ir taip toliau. O šitos atrodo kaip vata.

— Negi niekada nematei sniego? — nepatikliai paklausė jis.

— Žinoma, mačiau. — Patylėjau. — Per televizorių.

Maikas nusijuokė. Ir tada didžiulė pažliugusi šlapio sniego gniūžtė tėškėsi jam į pakaušį. Abu atsigręžėme pažiūrėti, iš kur ji. Įtariau Eriką, kuris žingsniavo tolyn, nusisukęs nuo mūsų — visai ne ten, kur jam turėjo būti kita pamoka. Maikas, regis, pagalvojo tą patį. Jis pasilenkė ir ėmė semti baltą pliurzą.