Стефани Майер - Saulėlydis

— Profazė.

— Galiu pažiūrėti? — paklausė Edvardas, kai pradėjau traukti skaidrę.

Prašydamas jis sugriebė man už rankos. Jo pirštai buvo šalti kaip ledas, tarsi prieš pamoką būtų palaikęs juos pusnyje. Bet ne todėl taip ūmiai atitraukiau ranką. Kai jis prisilietė, man nusmelkė delną, lyg tarp mūsų būtų pratekėjusi elektros srovė.

— Atsiprašau, — sumurmėjo jis, tuoj pat atitraukęs ranką. Tačiau ir toliau siekė mikroskopo. Vis dar sukrėsta stebėjau jį, kol jis, dar trumpiau už mane, apžiūrinėjo nuotrauką.

— Profazė, — sutiko jis ir tvarkingai užrašė į pirmąjį langelį lentelėje. Greitai pakeitė pirmą skaidrę antra ir smalsiai pažiūrėjo. — Anafazė, — sumurmėjo, tuo pat metu rašydamas.

Abejingai paklausiau:

— Galima?

Jis vyptelėjo ir pastūmė man mikroskopą.

Atidžiai pažvelgiau pro okuliarą, tačiau nusivyliau. Po galais, jis teisus.

— Trečia skaidrė? — nežiūrėdama į jį ištiesiau ranką.

Edvardas padavė; atrodė, kad jis stengiasi daugiau manęs nepaliesti.

Kiek galėdama greičiau ją apžiūrėjau.

— Metafazė.

Padaviau jam mikroskopą, dar nespėjus paprašyti. Jis dirstelėjo ir užrašė. Kol jis žiūrėjo, būčiau galėjusi ir aš užrašyti, tačiau jo aiškus, dailus braižas mane trikdė. Nenorėjau gadinti lapo savo negrabiomis keverzonėmis..

Baigėme, kitiems dar tik įpusėjus. Mačiau, kaip Maikas su savo partneriu vis lygina ir lygina dvi skaidres, o dar kita grupelė po stalu laiko atverstą knygą.

Man neliko nieko kito, kaip tik stengtis į jį nežiūrėti. Ir, deja, nesisekė. Pakėliau akis, o jis žvelgė į mane, jo akyse buvo matyti ta pati nepaaiškinama neviltis. Staiga supratau, kuo jo veidas skiriasi nuo kitų.

— Ar tu nešioji kontaktinius lęšius? — negalvodama išpoškinau.

Mano netikėtas klausimas jį, rodos, sutrikdė.

— Ne.

— O, — sumurmėjau. — Pamaniau, tavo akys kažkokios kitokios.

Jis susigūžė ir nusisuko.

Tiesą sakant, buvau tikra, kad kažkas ne taip. Puikiai prisiminiau jo juodas akis, kai anksčiau jis žvelgė į mane — ta spalva ryškiai išsiskyrė jo blyškios odos ir tamsiai rudų plaukų fone. Šiandien jo akys buvo visai kitokios: keistai gelsvos, tamsesnės už irisinį saldainį, bet su tuo pačiu aukso atspalviu. Nesupratau, kaip tai galėtų būti, jei tik jis dėl kokių nors priežasčių nemeluoja apie lęšius. O gal Forksas mane tiesiogine prasme varo iš proto?

Pažvelgiau žemyn. Jo plaštakos vėl buvo sugniaužtos į kietus kumščius.

Tada ponas Baneris priėjo prie mūsų suolo pasižiūrėti, kodėl nedirbame. Pažvelgė pro mūsų pečius į užpildytą lentelę, tada atidžiai patikrino atsakymus.

— Na, Edvardai, ar nemanai, kad ir Izabela turėjo prieiti prie mikroskopo? — paklausė ponas Baneris.

— Bela, — automatiškai pataisė Edvardas. — Tiesą sakant, ji nustatė tris iš penkių.

Dabar ponas Baneris pažvelgė į mane; jo veido išraiška buvo nepatikli.

— Ar anksčiau darei šį laboratorinį darbą? — paklausė jis.

Susigėdusi šyptelėjau.

— Bet ne su svogūno šaknimi.

— Su syko blastule?

— Taip.

Ponas Baneris linktelėjo.

— Ar Finikse mokeisi pagal sustiprintą programą?

— Taip.

— Gerai, — po minutėlės ištarė jis. — Manau, puiku, kad jūs laboratorinio darbo partneriai.

Nueidamas jis dar kažką suniurnėjo. Paskui vėl pradėjau paišinėti ant savo užrašų knygutės.

— Gaila, kad nebėra sniego, ar ne? — paklausė Edvardas.

Man kilo jausmas, kad jis stengiasi su manimi maloniai pasišnekučiuoti. Mane vėl apėmė paranoja. Atrodė, lyg jis būtų nugirdęs mano pokalbį su Džesika per pietus ir dabar bandytų man įrodyti, kad aš neteisi.

— Tiesą sakant, ne, — nuoširdžiai atsakiau, užuot apsimetinėjusi normalia, tokia, kaip visi. Vis dar bandžiau atsikratyti paikų įtarimų ir negalėjau susikaupti.

— Nemėgsti šalčio. — Tai nebuvo klausimas.

— Ir drėgmės.

— Forkse tau turėtų būti sunku, — susimąstęs ištarė jis.

— Nė nenutuoki, — niūriai burbtelėjau.

Edvardas dėl kažkokios man neįsivaizduojamos priežasties atrodė sužavėtas mano žodžių. Jo veidas mane taip blaškė, kad stengiausi žiūrėti į jį tik tiek, kiek reikalavo mandagumas.

— Tai kodėl čia atvažiavai?

Niekas manęs šito neklausė — ir dar taip tiesiai, reikliai.

— Tai... sudėtinga.

— Manau, suprasiu, — spyrė jis.

Ilgai tylėjau, o paskui padariau klaidą — pažvelgiau jam į akis. Tamsaus aukso spalvos akys mane sutrikdė, ir aš, nė nesusimąsčiusi, atsakiau:

— Mano mama ištekėjo antrą kartą.

— Neatrodo taip jau sudėtinga, — paprieštaravo jis, bet staiga pajuto man užuojautą. — Kada tai įvyko?

— Pernai rugsėjį. — Mano balsas net man pačiai nuskambėjo liūdnai.

— Ir jis tau nepatinka, — maloniu balsu spėjo Edvardas.

— Ne, Filas neblogas. Gal kiek per jaunas, bet gana mielas.

— Tai kodėl nelikai su jais?

Nesupratau, kodėl jam tai įdomu, bet jis nesiliovė žiūrėjęs į mane skvarbiomis akimis, tarsi mano nuobodi gyvenimo istorija būtų be galo svarbi.

— Filas daug keliauja. Jis profesionalus beisbolininkas, — šyptelėjau puse lūpų.

— Ar esu apie jį girdėjęs? — paklausė Edvardas, irgi šypsodamasis.

— Tikriausiai ne. Jis žaidžia ne itin gerai. Tiksliau, žemesniojoje lygoje. Dažnai keičia komandas.

— O mama tave atsiuntė čia, kad galėtų keliauti su juo, — tarė jis, vėl veikiau teigdamas nei klausdamas.

Mažumėlę kilstelėjau smakrą.

— Ne, ji neatsiuntė manęs. Aš pati atvažiavau.

Jo antakiai susiglaudė.

— Nesuprantu, — prisipažino jis; regis, šis faktas jį visai be reikalo nuliūdino.

Atsidusau. Kodėl jam visa tai aiškinu? Edvardas ir toliau stebeilijo į mane su neslepiamu smalsumu.

— Ji iš pradžių likdavo su manim, bet ilgėdavosi jo. Tada jausdavosi nelaiminga... Taigi nusprendžiau, kad laikas bent kiek pabūti su Čarliu. — Baigiant mano balse suskambo nusivylimas.

— O dabar nelaiminga tu, — padarė išvadą jis.

— Na ir kas? — paklausiau.

— Taip neteisinga. — Jis gūžtelėjo pečiais, bet žvilgsnis vis dar buvo įdėmus.

Nelinksmai nusijuokiau.

— Negi tau niekas nesakė? Gyvenime teisybės nėra.

— Manau, kažkada jau esu tai girdėjęs, — šaltai pritarė jis.

— Tai ko dar nori, — atšoviau, stebėdamasi, kodėl jis vis dar šitaip į mane žiūri.

Jo akyse išvydau susižavėjimą.

— Tu puikiai vaidini, — lėtai ištarė jis. — Bet galėčiau lažintis, kad kenti daugiau, nei parodai.

Išsišiepiau, atsispyrusi norui iškišti liežuvį kaip penkiametė, ir nusigręžiau.

— Ar aš klystu?

Bandžiau nekreipti į jį dėmesio.

— Nemanau, — pasitikėdamas savimi sumurmėjo jis.

— Kodėl tau tai svarbu? — suirzusi paklausiau. Sėdėjau nusisukusi ir stebėjau, kaip mokytojas tikrina darbus.

— Labai geras klausimas, — sušnabždėjo jis taip tyliai, kad pamaniau, jog kalbasi su savim.

Po kelių sekundžių tylos supratau, kad daugiau jokio atsakymo nesulauksiu. Rūsčiai žiūrėdama į lentą atsidusau.

— Ar aš tave nervinu? — paklausė jis. Balsas skambėjo linksmai.

Negalvodama žvilgtelėjau į jį... ir vėl pasakiau tiesą.

— Ne visai. Veikiau nervinu pati save. Mano veide viskas atsispindi — mama mane visą laiką vadina atversta knyga. — Susiraukiau.

— Priešingai, man labai sunku tavyje ką nors įžvelgti.