Стефани Майер - Saulėlydis

Jis apsisuko ant kulno ir, nė nepažvelgęs į mane, dingo už durų.

Baugščiai priėjau prie stalo, bent kartą ne išraudusi, o išbalusi, ir padaviau pasirašytą lapą.

— Kaip pirmoji diena, brangioji? — motiniškai paklausė sekretorė.

— Puikiai, — drebančiu balsu pamelavau. Regis, neįtikinau.

Kai priėjau prie pikapo, jis buvo bemaž vienintelis, likęs stovėjimo aikštelėje. Automobilis man atrodė lyg prieglobstis, tarsi antrieji namai šioje drėgnoje, žalioje skylėje. Valandėlę sėdėjau viduje ir nereginčiomis akimis spitrijau pro priekinį stiklą. Bet netrukus sušalau ir panorau įsijungti šildytuvą, tad pasukau raktelį ir atgydamas variklis suriaumojo. Važiuodama į Čarlio namus visą kelią tramdžiau ašaras.

2. ATVERSTA KNYGA

KITA DIENA BUVO GERESNĖ... ir blogesnė.

Geresnė, nes vis dar nelijo, nors plaukė tiršti, tamsūs debesys. Buvo lengviau, nes žinojau, ko laukti iš dienos. Per anglų prie manęs atsisėdo Maikas, jis palydėjo mane ir į kitą pamoką, o šachmatininkas Erikas visą laiką į jį dėbsojo. Tai man glostė širdį. Žmonės paprastai nežiūrėdavo į mane tiek daug, kiek vakar. Per pietus sėdėjau su didele grupe, ten buvo Maikas, Erikas, Džesika ir keletas kitų, jų vardus ir veidus dėjausi į galvą. Jaučiausi taip, lyg vaikščiočiau vandeniu, užuot skendusi.

Blogesnė, nes jaučiausi pavargusi; vis dar negalėjau miegoti vėjui ūžaujant aplink namus. Blogesnė, nes ponas Vorneris per trigonometriją pakvietė mane atsakinėti, nors nekėliau rankos, ir atsakiau neteisingai. Jaučiausi varganai, nes turėjau žaisti tinklinį, ir vienintelį kartą, kai atmušiau kamuolį, smogiau juo savo komandos nariui į galvą. Blogesnė dar ir dėl to, kad Edvardo Kaleno apskritai nebuvo mokykloje.

Visą rytą baiminausi pietų, bijojau jo keisto žvilgsnio. Viena mano dalis troško stoti prieš jį ir tiesiai paklausti, kokia bėda. Gulėdama lovoje ir negalėdama užmigti netgi įsivaizdavau, ką jam pasakyčiau. Tačiau pernelyg gerai save pažinojau, kad suprasčiau, jog man jokiu būdu neužteks drąsos. Tas niekšas mano mintyse jau buvo virtęs žiauriu terminatoriumi.

Kai su Džesika nuėjome į valgyklą, stengiausi nesižvalgyti Edvardo, bet man niekaip nesisekė — pastebėjau, kad jo broliai ir seserys sėdi kartu prie to paties stalo, o jo nėra.

Maikas mus sustabdė ir nusivedė prie savo staliuko. Džesiką, regis, džiugino berniuko dėmesys, netrukus prie mūsų prisidėjo ir jos draugės. Stengiausi klausytis jų tauškalų, bet jaučiausi klaikiai, sudirgusi laukiau akimirkos, kai jis pasirodys. Vyliausi, kad įėjęs jis paprasčiausiai nekreips į mane dėmesio, ir tada bus aišku, jog neteisingai jį įtarinėjau.

Edvardas neatėjo, ir laikui bėgant vis labiau nerimavau.

Kai baigiantis pietums jo vis dar neišvydau, jau ramesnė nuėjau į biologiją. Maikas, virtęs kažkuo panašiu į auksinį retriverį, ištikimai lydėjo mane į klasę. Prie durų sulaikiau kvapą, bet Edvardo Kaleno ir čia nebuvo. Iškvėpiau ir atsisėdau į savo suolą. Maikas atsekė paskui mane, plepėdamas apie būsimą išvyką į paplūdimį. Jis stoviniavo prie mano suolo, kol suskambėjo skambutis. Tada ilgesingai šyptelėjo ir nuėjo sėstis prie mergaitės su dantų kabėmis ir prasta ilgalaike šukuosena. Atrodė, teks kažką daryti su Maiku, ir tai bus nelengva. Tokiame mažame miestuke kaip šis, kur esi kaip ant delno, diplomatija būtina. O aš niekada nebuvau itin taktiška; neturėjau patirties, kaip elgtis su perdėm draugiškais berniukais.

Man palengvėjo, kad Edvardo nėra, kad visas suolas atitenka man. Vis kartojau sau tai. Tačiau negalėjau atsikratyti įkyraus įtarimo, jog būtent aš kalta, kad jo čia nėra. Juokinga ir egoistiška buvo manyti, kad galėčiau ką nors taip stipriai paveikti. Tiesiog neįmanoma. Ir vis dėlto nesilioviau nuogąstavusi, kad tai tiesa.

Kai pamokos pagaliau baigėsi, ir mano skruostai po nelaimės per tinklinį pamažu atgavo įprastą spalvą, skubiai persirengiau džinsais ir tamsiai mėlynu megztiniu. Iš mergaičių drabužinės išskubėjau džiaugdamasi, kad bent akimirkai pavyko pasprukti nuo savo draugo retriverio. Greitu žingsniu patraukiau į stovėjimo aikštelę. Ji buvo pilna sprunkančių mokinių. Įsėdau į savo pikapą ir patikrinau, ar turiu krepšyje viską, ko prireiks.

Vakar vakare išsiaiškinau, kad Čarlis ne kaži ką geba išvirti, nebent iškepti kiaušinienės su kumpiu. Taigi pareikalavau, kad kol čia gyvensiu, būčiau atsakinga už maistą. Jis mielai atidavė man raktus nuo valgomojo. Taip pat pamačiau, kad namie nėra jokių produktų. Taigi susidariau pirkinių sąrašą ir pasiėmiau pinigų iš stiklainio spintelėje, ant kurio buvo priklijuota etiketė: PINIGAI MAISTUI. Dabar keliausiu į pigiausią krautuvę.

Užvedžiau savo kurtinantį variklį, pasistengiau nematyti į mane pasisukusių veidų ir atsargiai atbula įvažiavau į automobilių eilę, nusidriekusią iki išvažiavimo iš aikštelės. Laukdama ir apsimetinėdama, kad tas trankus burzgimas sklinda visai ne iš mano automobilio, išvydau du Kalenus ir dvynius Heilus, lipančius į savo automobilį. Tai buvo naujasis žvilgantis „Volvo“. Žinoma. Anksčiau neatkreipiau dėmesio į jų drabužius — mane tiesiog apkerėjo jų veidai. Dabar pažiūrėjusi aiškiai mačiau, kad jie visi apsirengę itin gerais drabužiais — paprastais, subtiliais, tačiau sukurtais garsių dizainerių. Taip puikiai atrodydami ir mokėdami šitaip elgtis jie galėtų ryšėti virtuvines prijuostes ir vis vien sulauktų palankumo. Atrodė per daug būti tokiems gražiems ir dar turtingiems. Tačiau, kiek žinojau, likimas dažniausiai taip pasielgia. Vis dėlto neatrodė, kad jiems tai suteiktų pripažinimą.

Tačiau ne visai tuo tikėjau. Ko gero, jie patys trokšta vienatvės; neįsivaizdavau, kad kas galėtų užtrenkti duris tokiems gražuoliams.

Kai važiavau pro šalį, jie dirstelėjo į mano triukšmingąjį automobilį, visai taip, kaip kiti. Žvelgiau tiesiai priešais save ir atsidusau, pagaliau ištrūkusi iš mokyklos teritorijos.

Maisto parduotuvė buvo netoli mokyklos, vos už kelių gatvių į pietus, tolyn nuo greitkelio. Smagu buvo vaikščioti po prekybos centrą; jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Namie irgi apsipirkdavau, ir dabar mielai ėmiausi pažįstamos užduoties. Parduotuvė buvo gana erdvi, tad nesigirdėjo į stogą barbenančio lietaus, kuris primintų, kur esu.

Grįžusi namo iškrausčiau maisto produktus, sukaišiojau juos, kur radau laisvos vietos. Tikėjausi, Čarlis neprieštaraus. Įvyniojau bulves į foliją ir įkišau į orkaitę kepti, pjausnius pamerkiau į mari-natą ir užkroviau ant kiaušinių dėžutės šaldytuve.

Baigusi darbą užsinešiau savo krepšį su knygomis į viršų. Prieš imdamasi namų darbų persivilkau pora sausų megztinių, drėgnus plaukus susirišau į uodegą ir pirmą kartą patikrinau elektroninį paštą. Manęs laukė trys laiškai.

Bela, — rašė mama...

Parašyk, kai tik atvažiuosi. Papasakok, kaip atskridai. Ar lyja? Jau spėjau tavęs pasiilgti. Beveik baigiau krautis daiktus į Floridą, bet nerandu savo rausvos palaidinės. Gal žinai, kur ją pasidėjau? Linkėjimai nuo Filo. Mama

Atsidusau ir atsidariau kitą laišką. Jis buvo išsiųstas praėjus aštuonioms valandoms nuo pirmojo.

Bela, — rašė ji...

Kodėl dar neatsakei? Ko lauki? Mama

Paskutinis buvo išsiųstas šįryt.

Izabela,

Jei šiandien iki pusės šešių nesulauksiu tavo laiško, skambinsiu Čarliui.

Pažiūrėjau į laikrodį. Turėjau dar valandą, bet žinojau, kad mama gali tiek ir nelaukti.

Mama,

Nusiramink. Jau rašau. Nedaryk nieko skubotai.