Стефани Майер - Saulėlydis

Surasti mokyklą nebuvo sunku, nors niekada ten nebuvau lankiusis. Mokykla, kaip ir dauguma kitų pastatų, buvo prie pat pagrindinio kelio. Iš pirmo žvilgsnio nebuvo matyti, kad tai mokykla, sustojau tik pamačiusi ženklą, skelbiantį, jog čia Forkso vidurinė. Ji atrodė kaip tarpusavyje derančių namų iš kaštono spalvos plytų grupelė. Čia augo tiek medžių ir krūmokšnių, kad iš pradžių nė nesupratau, kokio ji dydžio. Nesijaučiau esanti įstaigoje. Ir man stigo šio jausmo. Kurgi tvoros iš metalinių grotelių, metalo detektoriai?

Automobilį pastačiau priešais pirmąjį pastatą, virš kurio durų buvo maža iškaba su užrašu RAŠTINĖ. Daugiau automobilių nebuvo, tad pamaniau, kad čia stovėti draudžiama. Vis dėlto nusprendžiau užeiti vidun ir pasiklausti kelio, užuot sukiojusis lietuje kaip kvailė. Nenorom išlipau iš šiltos kabinos ir nuėjau siauru akmeniniu takeliu su tamsiomis gyvatvorėmis iš šonų. Prieš atidarydama duris giliai įkvėpiau.

Viduje buvo šviesiau ir šilčiau, nei tikėjausi. Raštinė buvo nedidukė: vieta laukiantiems su aptrauktomis sulankstomomis kėdėmis, biuro kilimas su oranžinėmis dėmėmis, ant sienų gausybė raštų bei apdovanojimų ir garsiai tiksintis didžiulis laikrodis. Visur dideliuose plastikiniuose vazonuose augo gėlės, tarsi neužtektų žalumos lauke. Patalpą į dvi dalis skyrė ilgas stalas, ant kurio buvo pristatyta vielinių krepšių su popieriais, o ant šono prilipdyta ryškiaspalvių lapelių užrašams. Už šio ilgo stalo stovėjo trys rašomieji stalai, prie vieno iš jų sėdėjo stambi raudonplaukė moteris su akiniais. Ji vilkėjo violetinius marškinėlius, ir aš išsyk pasijutau per daug prisirengusi.

Raudonplaukė pažvelgė į mane.

— Kuo galėčiau jums padėti?

— Aš Izabela Svan, — pranešiau jai, ir jos šviesios akys išsyk supratingai nušvito. Be abejo, manęs čia laukė ir apkalbinėjo. Vėjavaikės policininko žmonos dukra, pagaliau grįžusi namo.

— Žinoma, — tarė ji. Pasirausė po pavojingai pasvirusią aukštą dokumentų šūsnį ant savo stalo ir surado tai, ko ieškojo. — Štai čia jūsų tvarkaraštis ir mokyklos planas. — Ji prinešė prie ilgojo stalo kelis žemėlapius, kad pasižiūrėčiau.

Parodė, kur bus mano kabinetai, paaiškino, kaip greičiausiai į juos nueiti, ir kiekviename žemėlapyje pažymėjo kelią. Tada padavė lapelį, kur turės pasirašyti kiekvienas mokytojas ir kurį po pamokų privalėsiu grąžinti. Ji nusišypsojo man ir, kaip Čarlis, išreiškė viltį, kad Forkse man patiks. Kiek galėdama įtikinamiau šyptelėjau.

Man grįžtant prie pikapo pradėjo rinktis kiti mokiniai. Stojusi į automobilių eilę apvažiavau aplink mokyklą. Džiaugiausi matydama, kad dauguma automobilių senesni už mano, nėra nė vieno prabangaus. Gyvenau žemas pajamas gaunančių žmonių kvartale, Rojaus Slėnio rajone. Tačiau buvo įprasta matyti mokinius, važinėjančius naujais „Mersedesais“ ar „Porše“. Čia pats dailiausias automobilis buvo tviskantis „Volvo“, ir jis aiškiai skyrėsi iš kitų. Vis dėlto sustojusi iškart išjungiau variklį, kad jo griausmingas riaumojimas nepatrauktų dėmesio.

Autobusiuke pažvelgiau į žemėlapį, stengdamasi įsiminti pastatus. Tikėjausi, kad neteks visą dieną vaikščioti įbedus į jį nosį. Susikišau viską į krepšį, užsimečiau jį ant peties ir giliai įkvėpiau. Man pavyks, paikai pamelavau sau. Niekas neįkąs. Pagaliau iškvėpiau ir išlipau iš kabinos.

Eidama prie šaligatvio, ant kurio būriavosi paaugliai, kiek įmanydama įtraukiau galvą į gobtuvą. Su džiaugsmu suvokiau, kad mano paprasta juoda striukė neišsiskiria iš kitų.

Apėjusi valgyklą nesunkiai radau trečią pastatą. Ant balto kvadrato rytiniame kampe buvo užrašytas didelis juodas trejetas. Eidama prie durų jaučiau, kaip vis tankiau alsuoju. Žengdama į vidų paskui du neaiškios lyties lietpalčius bandžiau sulaikyti kvėpavimą.

Klasė buvo maža. Priešais mane ėję mokiniai sustojo viduje prie pat durų ir ant ilgos eilės kablių pasikabino lietpalčius. Padariau tą patį. Tai buvo dvi mergaitės, viena šviesiaplaukė porceliano spalvos oda, kita irgi išblyškusi, šviesiai rusvais plaukais. Bent jau mano oda čia neišsiskirs.

Nudrožiau prie mokytojo, aukšto pliktelėjusio vyriškio; ant stalo buvo lentelė su jo pavarde — „Ponas Meisonas“. Išvydęs mano pavardę jis įsispoksojo į mane — ne itin malonus sutikimas, — o aš, žinoma, išraudau kaip pomidoras. Bet pagaliau jis nusiuntė mane į tuščią paskutinį suolą, net nepristatęs klasei. Naujiesiems bendraklasiams nebuvo lengva žiopsoti į mane, sėdinčią gale, bet jie kažkaip sugebėjo. Sėdėjau nudelbusi akis į mokytojo duotą literatūros sąrašą. Ten buvo žymiausi autoriai: Brontė, Šekspyras, Čoseris, Folkneris. Jau buvau viską perskaičiusi. Tai guodė... ir kėlė nuobodulį. Pasvarsčiau, ar mama atsiųs man aplanką su senais rašiniais, ar pamanys, kad taip nesąžininga. Mokytojui monotoniškai postringaujant, mintyse ginčijausi su ja.

Suskambėjus skambučiui, dusliai džeržgiančiam garsui, nuo kito suolo prie manęs pasilenkė pasikalbėti padaužiškos išvaizdos berniukas spuoguota oda ir juodais plaukais.

— Tu Izabela Svan, ar ne? — jis atrodė kaip perdėm paslaugus tipas iš šachmatininkų klubo.

— Belą, — pataisiau.

Visi, sėdėję aplinkui trijų suolų spinduliu, sužiuro į mane.

— Kur tau bus kita pamoka? — paklausė jis.

Turėjau pasižiūrėti krepšyje.

— Hm, teisė, pas Džefersoną, šeštame pastate.

Kur tik pasisukdavau, išvysdavau smalsias akis.

— Aš einu į ketvirtą, galėčiau parodyti kelią... — jis tikrai pernelyg paslaugus. — Aš Erikas, — pridūrė berniukas.

Nedrąsiai šyptelėjau.

— Dėkui.

Pasiėmėme striukes ir išėjome į vėl įsismarkavusį lietų. Galėjau prisiekti, keletas mokinių ėjo paskui mus taip arti, kad girdėjo, ką šnekėjomės. Vyliausi, kad netapsiu paranojike.

— Tai čia visai kitaip nei Finikse, ar ne? — paklausė jis.

— Tikrai.

— Ten mažai lyja, tiesa?

— Tris keturis kartus per metus.

— Oho, kaip tai turėtų atrodyti? — nusistebėjo jis.

— Saulėta, — atsakiau.

— Neatrodai labai įdegusi.

— Mano mama pusiau albinosė.

Jis susirūpinęs pažvelgė į mane, ir aš atsidusau. Regis, debesys ir humoro jausmas negali eiti koja kojon. Dar keli tokie mėnesiai, ir aš užmiršiu šaipytis.

Grįžome atgal aplink valgyklą į pietinius pastatus prie sporto salės. Erikas palydėjo mane iki pat durų, nors jos buvo aiškiai pažymėtos.

— Na, tai sėkmės, — tarė jis, kai paliečiau rankeną. — Gal šiandien dar turėsime bendrų pamokų. — Jo balse skambėjo viltis.

Šyptelėjau jam ir įėjau į vidų.

Likusi ryto dalis slinko panašiai. Trigonometrijos mokytojas ponas Vorneris, kurio ir šiaip būčiau nemėgusi vien dėl jo dėstomo dalyko, vienintelis pastatė mane prieš klasę ir liepė papasakoti apie save. Lemenau, raudau, o grįždama į suolą užmyniau ant savo pačios bato.

Po dviejų pamokų jau atpažinau po kelis veidus kiekvienoje klasėje. Visuomet atsirasdavo kas nors, drąsesnis už kitus, prisistatydavo ir pasiteiraudavo, kaip man patinka Forkse. Stengiausi elgtis diplomatiškai, bet dažniausiai tiesiog meluodavau. Bent jau žemėlapio neprireikė.

Viena mergaitė sėdėjo šalia manęs ir per trigonometriją, ir per ispanų, o per pietus mudvi drauge nuėjome į valgyklą. Ji buvo smulkutė, gerokai žemesnė už mane, tačiau su smarkiai garbanotais tamsiais plaukais atrodė vos ne kaip aš, metro šešiasdešimt dviejų ūgio. Neįsidėmėjau jos vardo, taigi tik šypsojausi ir linkčiojau, jai čiauškant apie mokytojus ir pamokas. Stengiausi viską dėtis į galvą.