Стефани Майер - Saulėlydis

— Susitiksime per pietus, gerai? — tariau jau nueidama. — Kai žmonės pradeda mėtytis šlapiais daiktais, skubu vidun.

Maikas tik linktelėjo, įsmeigęs žvilgsnį į tolstantį Eriką.

Visą rytą susijaudinę mokiniai tik ir čiauškėjo apie sniegą; matyt, šiemet pirmą kartą snigo. Aš neprasižiojau. Be abejo, sniegas sausesnis už lietų — kol neištirpsta kojinėse.

Po ispanų kalbos nerami žingsniavau su Džesika į valgyklą. Aplink skraidė patižusios gniūžtės. Rankose laikiau segtuvą, pasiruošusi, jei prireiktų, panaudoti jį vietoj skydo. Džesika manė, kad aš juokauju, bet kažkas mano išraiškoje jai trukdė sviesti į mane gniūžtę.

Įėjusias į vidų mus pasivijo Maikas, jo plaukų sruogose tirpo sniegas. Kol stovėjome eilėje prie maisto, jiedu su Džesika gyvai šnekučiavosi apie sniego mūšį. Iš įpročio dirstelėjau į staliuką kampe. Ir tada sustingau. Prie jo sėdėjo penkiese.

Džesika timptelėjo mane už rankos.

— Ei? Bela? Ko norėsi?

Nuleidau akis; ausys kaito. Neturiu dėl ko graužtis, priminiau sau. Nieko blogo nepadariau.

— Kas Belai? — Maikas paklausė Džesikos.

— Nieko, — atsiliepiau. — Aš šiandien tik išgersiu limonado.

Atsistojau į savo vietą eilėje.

— Nenori valgyti? — pasiteiravo Džesika.

— Tiesą sakant, man šiek tiek negera, — atsakiau, vis dar nudelbusi akis.

Palaukiau, kol jie pasiims patiekalus, ir, nepakeldama akių nuo savo kojų, nusekiau paskui juos prie staliuko.

Pamažu gurkšnojau limonadą, maudė pilvą. Susirūpinęs Maikas du kartus pasiteiravo, kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad nieko baisaus, bet paskui pagalvojau, jog galėčiau apsimetinėti ir toliau — tuomet kitą pamoką praleisčiau seselės kabinete.

Keista. Neturėčiau sprukti.

Nusprendžiau vieną kartelį žvilgtelėti į Kalenų šeimos staliuką. Jei jis žiūrės į mane, pabėgsiu iš biologijos, pasielgsiu kaip tikra bailė, nes tokia ir esu.

Nuleidusi galvą dirstelėjau pro blakstienas. Nė vienas nežiūrėjo j mano pusę. Vos vos kilstelėjau galvą.

Jie juokėsi. Edvardo, Džasperio ir Emeto plaukai buvo šlaput šlaputėliai nuo tirpstančio sniego. Alisa ir Rozali pasilenkė į šalį, kai Emetas papurtė varvančią galvą. Jie džiaugėsi sniegu, kaip ir visi kiti — tik, kitaip nei mes, atrodė tarsi nužengę iš filmo.

Be to, kad jie juokėsi ir džiūgavo, dar kažkas buvo pasikeitę, ir aš niekaip negalėjau suprasti kas. Atidžiai nužvelgiau Edvardą. Jo oda buvo nebe tokia blyški — nusprendžiau, kad veikiausiai jis paraudo nuo sniego, — o ratilai po akimis ne tokie ryškūs. Bet buvo ir dar kažkas. Svarsčiau ir stebeilijausi, bandydama įžiūrėti permainą.

— Bela, į ką taip spoksai? — nutraukė mane Džesika ir pasekė mano žvilgsnį.

Tą pačią akimirką jis pakėlė akis ir pažvelgė į mane.

Nunarinau galvą ir plaukais užsidengiau veidą. Vis dėlto akimirką mūsų žvilgsniai susitiko, ir aš buvau tikra, kad Edvardas nežiūrėjo į mane piktai ar nedraugiškai, kaip anksčiau. Šįkart jis atrodė susidomėjęs ir lyg kažkuo truputį nepatenkintas.

— Edvardas Kalenas žiopso į tave, — man į ausį sukikeno Džesika.

— Jis neatrodo piktas, tiesa? — nejučia paklausiau.

— Ne, — atsakė ji, regis, sutrikusi nuo mano klausimo. — O turėtų būti piktas?

— Manau, kad jam nepatinku, — prisipažinau. Vis dar buvo bloga. Pasidėjau galvą ant rankų.

— Kalenams nė vienas nepatinka... na, jie nesutinka nieko, kas jiems patiktų. Bet jis vis dar vėpso į tave.

— Nežiūrėk į jį, — sušnypščiau.

Džesika suprunkštė, bet nusisuko. Pakėliau galvą, norėdama įsitikinti, kad ji pakluso, priešingu atveju jau ketinau ją priversti.

Mus pertraukė Maikas — po pamokų jis ruošėsi smarkiam sniego mūšiui ir norėjo, kad prisidėtume. Džesika su džiaugsmu sutiko. Ji žvelgė į Maiką taip, kad buvo aišku, jog sutiktų su viskuo, ką jis bepasiūlytų. Aš tylėjau. Tūnosiu sporto salėje, kol aikštelė liks tuščia.

Likusią pietų pertraukos dalį sėdėjau nudelbusi akis į stalą. Nusprendžiau tesėti sau duotą žodį. Kadangi jis neatrodė piktas, nueisiu į biologiją. Pagalvojus, kad vėl sėdėsiu prie jo, susuko pilvą.

Visai nenorėjau eiti į pamoką kartu su Maiku — mačiau, kad į jį mėgsta taikytis sniego šauliai, — bet kai pažiūrėjome pro duris, visi aplinkui vienu balsu suaimanavo. Lijo lietus, plovė sniego pėdsakus, šie lediniais kaspinais driekėsi nuo šaligatvių. Slapčia džiaugdamasi užsitraukiau gobtuvą. Po kūno kultūros galėsiu laisvai keliauti namo.

Maikas, žingsniuodamas į ketvirtą pastatą, be perstojo skundėsi.

Kabinete su palengvėjimu pastebėjau, kad mano stalas vis dar tuščias. Ponas Baneris vaikščiojo po klasę ir ant kiekvieno suolo dėjo po mikroskopą ir dėžutę su skaidrėmis. Iki pamokos dar buvo likusios kelios minutės, klasė dūzgė nuo šnekų. Sėdėjau nusigręžusi nuo durų, tingiai paišinėdama ant užrašų knygutės viršelio.

Labai aiškiai išgirdau, kaip kažkas stumtelėjo kėdę šalia manęs, tačiau neatitraukiau žvilgsnio nuo savo braižomų ornamentų.

— Labas, — tyliai ištarė dainingas balsas.

Pakėliau akis, apstulbusi, kad jis su manim šnekasi. Edvardas sėdėjo nuo manęs taip toli, kaip tik leido suolas, tačiau kėdė buvo pasukta į mane. Jo plaukai buvo susitaršę, nuo jų varvėjo, bet net ir toks jis atrodė lyg ką tik baigęs fotografuotis plaukų gelio reklamai. Jo stulbinamas veidas buvo draugiškas, atviras, ant tobulų lūpų žaidė šypsenėlė. Tačiau akys atrodė susirūpinusios.

— Aš Edvardas Kalenas, — kalbėjo jis. — Praeitą savaitę neturėjau progos prisistatyti. O tu tikriausiai Bela Svan.

Jaučiausi tokia suglumusi, kad svaigo galva. Gal aš tik viską išgalvojau? Dabar jis elgėsi be galo mandagiai. Reikėjo prabilti; jis laukė. Bet niekaip nesugalvojau, ką protingo ištarti.

— I-iš kur žinai mano vardą? — išlemenau.

Jis nusijuokė švelniu, kerinčiu juoku.

— O, manau, tavo vardą žino visi. Visas miestelis tavęs laukė.

Išsiviepiau. Numaniau, kad taip turėjo būti.

— Ne, — kvailai kabinėjausi. — Norėjau paklausti, kodėl pavadinai mane Bela.

Jis, regis, sutriko.

— Ar tau labiau patinka Izabela?

— Ne, Bela gerai, — atsakiau. — Bet manau, kad Čarlis — norėjau pasakyti tėtis — man už nugaros mane vadina Izabela. Todėl į mane visi taip ir kreipiasi, — bandžiau paaiškinti, jausdamasi tikra idiotė.

— O, — užbaigė pokalbį jis.

Pasijutusi nejaukiai nusisukau.

Laimė, ponas Baneris kaip tik pradėjo pamoką. Bandžiau susikaupti, kai jis aiškino, kokį laboratorinį darbą šiandien darysime. Skaidrės dėžutėje sudėtos netvarkingai. Dirbdami su partneriu turėsime sudėlioti svogūno šaknies galiuko nuotraukas pagal tai, kokią mitozės fazę jos vaizduoja, ir surašyti atitinkamus pavadinimus. Knygomis naudotis negalima. Po dvidešimties minučių jis apeis ir pasižiūrės, kas padarė teisingai.

— Pradedam, — paliepė jis.

— Moterims pirmenybė, partnere? — paklausė Edvardas.

Pakėliau į jį akis ir išvydau tokią žavią šypseną, kad tegalėjau spoksoti į jį kaip kvailė.

— Jei nori, galiu pradėti ir aš. — Šypsena išnyko; be abejo, jis svarstė, ar aš sveiko proto.

— Ne, — rausdama atsakiau. — Aš pradėsiu.

Mažumėlę puikavausi. Jau buvau dariusi šį laboratorinį darbą ir žinojau, ko tikėtis. Bus lengva. Pakišau po mikroskopu pirmą skaidrę ir greitai nustačiau objektyvą ties 40X. Trumpai apžiūrėjau skaidrę. Tvirtai ištariau: