Кэт Шилд - Derybų nebus

Po dvylikos metų Ema nebebuvo uždraustas vaisius.

Prieš tris savaites Natanas pirmą kartą jo paragavo ir užsigeidė daugiau.

Jis nepakančiai ir pasibjaurėjęs prunkštelėjo, nuvijo provokuojamus vaizdinius ir sutelkė mintis į dabartinę bėdą: kaip Emą įtikinti už jo ištekėti. Nes negalės bendradarbiauti su jos tėvu ir perimti Keiso jungtinių investicijų valdymo iš savo brolių, jeigu to nepadarys.

Trečias skyrius

Ema sėdėjo savo drabužinėje. Apsupta pakabų ir keturių šiukšlių maišų, prikimštų naujausios vardinės aprangos, grūmėsi su užvaldančiu bejėgiškumo jausmu. Jai reikėjo į sąskaitą sugrąžinti trisdešimt penkis tūkstančius dolerių, o tai įvykdyti turėjo maždaug penkias savaites. Sumos dydis ją sukrėtė.

Suzvimbė Emos mobilusis telefonas.

– Skambinu pakviesti vakarienės, – išbėrė Edisona. – Polas šį vakarą veža vaikus į krepšinio treniruotę, todėl turiu porą laisvų valandėlių.

Ema įsivaizdavo geriausią draugę, sėdinčią savo gražiai apstatytame darbo kambaryje, derinančią kokio nors organizuojamo renginio detales. Per paskutinius penkerius metus Edisona išplėtė savo vakarėlių rengimo verslą, daug dirbo, užsibrėždavo tikslus ir juos pasiekdavo. Nenugalima draugės darbo etika ir ryžto perteklius įkvėpė Emos verslumo gyslelę, bet kartu vertė jaustis kalta, kad nedirba daugiau.

– Nežinau, ar įstengsiu, – atsakė Ema, nors iš tikrųjų norėjo pasakyti, kad nežinanti, ar gali sau tai leisti. Dėl tėvo prieš metus pradėtų veiksmų iš pinigų švaistytojos ji tapo šykštuole. Ši permaina buvo žeminanti, tačiau Ema pripažino, kad tai – gera pamoka. – Tvarkiau spintą ieškodama, ką galėčiau parduoti.

– Tu verki?

Ema papurtė galvą ir atgalia ranka perbraukė drėgną skruostą.

– Ne.

– Kalbi taip, lyg verktum. Kodėl neleidi paprasčiausiai tau paskolinti pinigų?

– Jūs su Polu negalite sau to leisti. Be to, aš vis tiek jų neimčiau. Privalau tai padaryti pati. – Ji niekada nepriverstų tėvo liautis kištis į jos gyvenimą, jei nenugalėtų tėvo jo paties ginklu.

– Pardavusi savo drabužius, per penkias savaites neužsidirbsi pakankamai pinigų. Ar sulaukei žinių iš meno ir dizaino parodos rengėjų?

Prieš keletą mėnesių Edisona įkalbėjo Emą pateikti paraišką dėl dalyvavimo prestižinėje meno ir dizaino parodoje Baton Ruže. Nežinodama, kaip bus sutikti jos darbai, Ema laukė įsitempusi. Vakar ji buvo priimta.

– Aš dalyvauju. Bet neturiu užtektinai darbų parodai. Beveik viskas atiduota Bielai , – Emos skaičiavimais, neparduoti papuošalai buvo verti mažiausiai penkiasdešimties tūkstančių. Didžioji jų dalis puošė vitrinas Bieloje – žymiausioje Hjustono papuošalų parduotuvėje.

– Tai nueik ir susigrąžink juos. Per pusmetį jie nepardavė daugiau nei penkių ar šešių tavo dirbinių. Aš manau, kad Baton Ružo paroda – didysis tavo šansas.

– Bet ar užtektinai užsidirbsiu? – Ema iškratė šiukšlių maišo turinį ant grindų ir pradėjo atgal ant pakabų kabinti drabužius. – Tėtis teigia, kad man neužtenka polėkio nugalėti. Galbūt jis teisus.

– Jis klysta. Žinau, kad tau pavyks, o giliai širdyje ir pati tai žinai.

Ar tikrai? Ema abejojo. Būti nepriklausomai ir mokiai – sunkus darbas. O šiuo metu laukianti milžiniška užduotis tik vertė šliaužti atgal į lovą ir užsitraukti ant galvos antklodę.

– Beje, – tęsė Edisona. – Nejau netrokšti pamatyti savo tėvo veido, kai suvoks, kad privalo tau perduoti pinigus? Turėtų būti labai juokinga.

Edisonos entuziazmas pakurstė blėstantį Emos pasitikėjimą savimi.

– Ką aš be tavęs daryčiau?

– Laimei, tau niekada to neteks sužinoti. Nagi, užsivilk ką nors iš Prada ir pirmyn.

Po valandos Ema įžengė į Bielą ir stabtelėjo stikliniame tarpduryje. Sukiodama auksinį auskarą, apžvelgė didžiulę patalpą. Prašmatni Hjustono juvelyrinių dirbinių parduotuvė miesto centre buvo padalyta į dvi dalis. Žiedai su deimantais ir kitais brangakmeniais užėmė vieną pusę, o vėriniai, apyrankės, laikrodžiai ir vyriški papuošalai užpildė vitrinas kitoje. Brangios kolekcijos žėrėjo šviesiai rudais, auksiniais ir pilkai melsvais atspalviais. Varinių tonų veidrodžiai kabojo ant sienų už stendų atspindėdami auksinę krištolinių sietynų šviesą. Emos pėdos grimzdo į tamsiai pilką pliušo kilimą, kol ji viską apėjo ratu.

Mažai kas pasikeitė nuo tada, kai prieš penkerius metus čia tobulino savo auksakalio pameistrės įgūdžius. Aplinka išliko prabangi ir elegantiška. Parduotuvė už savo sėkmę turėjo būti dėkinga ir profesionaliai sukurtai apsipirkimo nuotaikai, ir unikalioms prekėms.

Pasirodė uoli ir besišypsanti pardavimų konsultantė, pasiruošusi pasiūlyti savo pagalbą ir žinias, ko ir buvo tikimasi iš Bielos . Raudonplaukė greičiausiai buvo nauja darbuotoja, nes šiaip būtų atpažinusi Emą ir supratusi, kad ji nėra klientė.

Ema prisiartino prie vitrinų patraukdama pardavimų konsultantės dėmesį lyg šviežias kraujas ryklį.

– Kokie nuostabūs! Vietinės menininkės dirbiniai. Gal pageidautumėte ką nors apžiūrėti iš arčiau?

Galvodama, kad iš arti jau matė kiekvieną papuošalą, Ema nusišypsojo pardavėjai įvertindama jos entuziazmą.

– Man įdomu, ar yra Tomas?

Tomas Makmanas buvo Bielos vadovas ir buvęs Emos viršininkas. Tai jis pasiūlė priimti Emos papuošalus komiso sąlygomis, o ji vylėsi iš karto išparduosianti savo dirbinius. Ema suprato Tomo nenorą imtis parduoti tiek daug papuošalų. Turint omenyje nekokią jos reputaciją, sumas, kuriomis ji įkainojo kiekvieną daiktą ir modelių kokybę, Tomas gal tikrai nenorėjo rizikuoti priimdamas tokius netradicinius papuošalus.

– Pasižiūrėsiu, ar jis laisvas.

– Ačiū.

Merginai dingus galiniame kambaryje, Ema vitrinoje suskaičiavo savo papuošalus, kad pamatytų, ar kas nors buvo parduota. Trūko dviejų smulkesnių dirbinių. Ji su palengvėjimu atsikvėpė. Tai reiškė papildomus tris tūkstančius dolerių banke.

Ne itin sumažins trisdešimt penkių tūkstančių skirtumą, kurį vis dar privalo sugrąžinti. Šią milžinišką sumą reikėjo uždirbti per penkias savaites, ir ji meluotų sakydama, kad ateitis jos nebaugino, tačiau jei nepavyktų, negalėtų savo tėvui ir Natanui įrodyti, kad yra gabi nepriklausoma moteris, nusipelniusi pati nuspręsti, už ko ir kada ištekėti.

Kaip negerai, kad prieš penkis mėnesius nežinojo apie tėvo planus dėl Natano. Gal nebūtų atsidūrusi tokioje keblioje padėtyje. Kai tėvas uždraudė naudotis patikos fondu, ji per du mėnesius iššvaistė ketvirtadalį sumos, o apie savo bėdas susimąstė tik dar po mėnesio.

Emai patiko piešti papuošalų eskizus, juos kurti, tačiau ji niekada negalvojo tuo užsiimti rimtai. Tai Edisona mestelėjo mintį, kad ji galėtų užtektinai užsidirbti ir gyventi nesiskolindama, jeigu toliau kurtų įspūdingus vienetinius papuošalus.

Deja, įsigijusi įrangą ir žaliavas, dar labiau sumažino pradinę sumą, o mėnuo bėgte prabėgo, kol pagamino tiek dirbinių, kad galėtų Bielos vadovui parodyti ką sugebanti. Galiausiai sunkus Emos darbas atsipirko, o pirmieji uždirbti pinigai, pardavus savo darbus, suteikė nepaprasto džiaugsmo.

– Labas, Ema, – išgirdo tylų nosinį balsą. Aukštas ir liesas, aštriomis alkūnėmis ir kaulėtomis kojomis, Tomas Makmanas puikavosi didele kumpa nosimis ir įstabiomis vylingomis akimis, įrėmintomis ištaigingų blakstienų, labiau tinkamų žurnalo viršelio merginai.