Кэт Шилд: Derybų nebus

– Ir kaip tai padarysi per šešias savaites? – Tėvas nusikvatojo.

– Parduodama savo papuošalus.

Jis papurtė galvą.

– Tau nepavyks. Tu moki leisti pinigus, o ne uždirbti. Neturi polėkio sunkiai dirbti ir pasiekti tikslą.

Emai suspaudė širdį. Paralyžiuota paniekinamų tėvo žodžių jautėsi smaugiama visų savo gyvenimo klaidų. Ar jau per vėlu pakeisti tėvo nuomonę? O jei nė nebandytų? Tektų arba be meilės tekėti už Natano, arba išmokti išgyventi iš uždarbio. Abi galimybės atrodė siaubingos.

– Bet jei pavyks, – neatlyžo Ema, o balsas stiprėjo augant ryžtui, – ar atiduosi mano patikos fondo pinigus?

Tėvas prunkštelėjo.

– Mačiau tavo sąskaitos likutį. Neįstengsi grąžinti pinigų.

Jis ko gero teisus, tačiau ji privalo pamėginti.

– Aš įstengsiu ir tai padarysiu. – Ema vylėsi, kad atrodė labiau pasitikinti savimi, nei to pasitikėjimo dabar turėjo. Dėl beprotiško sumanymo nervingai susitraukė skrandis. – Dar vienas dalykas. Kai grąžinsiu visus šimtą tūkstančių, tu taip pat sutiksi liautis kištis į mano gyvenimą. – Ji ištiesė ranką. – Sutariam?

– Jei nesiskolinsi pinigų iš ko nors kito, kad papildytum sąskaitą, mūsų sandoris galios. – Emos delnas pradingo tėvo saujoje, ir jis švelniai spustelėjo. Jo šypsena tapo švelnesnė. – Tik darau tai, kas, žinau, tau yra geriausia.

– Tik manai, kad man tai geriausia, – atšovė Ema išlaisvindama ranką. – Ir klysti. – Ji sustingo. Su kuo ji tik ką sutiko? – O dabar verčiau grįžk pas savo svečius.

– Nusileisi žemyn?

Ema papurtė galvą.

– Šiąnakt važiuosiu atgal į Hjustoną.

– Tokią vėlyvą valandą pernelyg pavojinga važiuoti.

Būtų dar pavojingiau, jeigu pasiliktų.

– Būsiu atsargi.

Tėvas susiraukė.

– Ema...

– Po šešių savaičių, tėti, tu nebūsi už mane atsakingas, – tarė ji. – Pats metas tau prie to pratintis.

– Žinoma. – Jis pabučiavo Emos viršugalvį ir pradingo koridoriaus gale.

Savo miegamajame Ema išsinėrė iš suknelės – nepaprastai atsargiai, nors ir skubėjo. Suknelę ir batelius pasiskolino iš Džeimės ir niekada sau neatleistų, jei šį originalų dizainerio kūrinį grąžintų sugadintą. Užsegdama suknelės apsauginį maišą Ema susimąstė apie savo gyvenimo permainas. Prieš metus nebūtų taip rūpinusis drabužiais. Pastebėjusi kad ir menkiausią dryksnį, dėmelę, kartais net vilkėjusi tik vieną kartą, skubiai nugrūsdavo apdarą spintos gilumon. Juokinga... ką Džeimė davė jai nė kiek nesijaudindama, Ema dabar laikė tarsi stebuklinga fėjos krikštamotės suknele.

Ačiū Dievui, ši grožybė nedingo, išmušus vidurnakčiui. Ema šyptelėjo.

Ji apsirengė džinsus ir megztinį, tada kitus drabužius sumetė į kelioninį krepšį. Iki susidūrimo su Natanu ketino pasilikti nakčiai, bet po to, kas vėl tarp jų vos neįvyko, reikėjo laiko pamąstyti, o pusvalandžio iki Hjustono turėtų kaip tik pakakti.

Ema nesijaudino, kad užmigs prie vairo. To neleis per netikėtą susitikimą su Natanu kraujagyslėse užviręs adrenalinas. Jausdamasi lyg įsibrovėlė, leisdamasi laiptais Ema prisispaudė prie sienos. Įsivaizdavo Natano kišenėje gulinčius auskarus. Na ir netikša vagilė iš jos išeitų: tykina iš namų lengvesnėmis kišenėmis nei atvykusi.

Spaudimas krūtinėje neapmalšo, kol įvažiuojamuoju keliu pasuko į kairę ir sekdama mėnesienos nutviekstu keliu pasiekė greitkelį. Grąžins pinigus į sąskaitą, kad ir ko prireiktų. Įrodys tėvui, jog gali savimi pasirūpinti ir išvengs jo santuokos jungo, kurį ruošėsi jai uždėti. Natanui Keisui teks sugalvoti kitą būdą, kaip sudaryti sandorį su Sailu Montgomeriu.

– Ką tai reiškia, kad jos čia nėra? Kada ji išvažiavo? – Natanas rūsčiai apsižvalgė po tylią ir tuščią prieškambario erdvę, kurioje nematyti nė ženklo, kad prieš keletą valandų čia šurmuliavo svečiai.

Tarnaitė sunėrė priešais save rankas.

– Nežinau.

– Sveikas, Natanai. – Kodis Montgomeris atlėkė milžiniškais laiptais. Vilkėdamas džinsais ir tamsiai mėlynu megztiniu, jis prisiartino plačiai šypsodamas. – Ką čia veiki?

Tarnaitė pasišalino, kai Natanas paspaudė geriausiam draugui ranką.

– Mudu su tavo seserimi turėjome šį rytą pusryčiauti.

– Iš tikrųjų? Tėtis sakė, kad praėjusią naktį Ema išvažiavo į Hjustoną.

– Tikrų tikriausiai, – atsakė Natanas ir sunkiai iškvėpė. Ema ir vėl nuo jo paspruko. Reikėjo vakar paklausyti savo instinktų ir įtikinti ją drauge grįžti į viešbučio kambarį. – Mes turėjome šį tą aptarti.

– Pavyzdžiui, vestuvių datą? – Kodis sukikeno, kai Natanas išrietė antakius. – Tėtis sakė, kad judu ruošiatės susituokti. Niekada nemaniau, kad sulauksiu dienos, kai tu pripažinsi, jog mano sesuo nuo šešiolikos metų yra tave apvyniojusi apie savo mažąjį pirštelį.

Natanas sukandęs dantis suurzgė, kol draugas gardžiai iš jo juokėsi.

– Tiek daug sau neleisčiau.

Kodis susiraukė.

– Bet tu ją myli.

Šis teiginys nenustebino. Po penkerių santuokos metų Kodis su Džeime vis dar ėjo vienas dėl kito iš proto laukdami savo pirmojo vaikelio gimimo. Natanas nenutuokė, kokį vandenį tuodu geria, tačiau pats apsisprendė likti ištikimas viskiui.

– Žinai mano nuomonę apie meilę, – atsakė Natanas. Jis nesiruošė patekti į šiuos spąstus. – Man ji negresia.

– Tačiau tu vedi. – Kodis nukreipė žvilgsnį. Dirstelėjęs per petį, palydėjo jį iki paradinių durų, bet neprabilo, kol juodu atsidūrė lauke, kur pūtė gaivus sausio vėjas. – Ar Ema žino, kad jos nemyli?

Natanas neketino meluoti savo geriausiam draugui.

– Žino.

– Negaliu patikėti, kad ji su tuo sutinka. Mačiusi, kaip sugriūva jos motinos ir tėčio santuoka, ji gan ryžtingai nusiteikusi netekėti, nebent vyrukas būtų pamišęs iš meilės.

Kodis neslėpė savo įsitikinimo, kad trečioji Sailo žmona ištekėjo už vyro milijonieriaus labiau dėl finansinių nei romantiškų paskatų.

– Ji apsipras.

Kodis pervėrė draugą skeptišku žvilgsniu.

– Nemanau. Tu dominai Emą nuo paauglystės, bet ji tiki visa ta pasakiška laiminga pabaiga. Ema netekės už tavęs, nebent manytų, kad esi beprotiškai ją įsimylėjęs.

– Bent mažumėlę pasikliauk mano įtikinėjimo galia. – Natanas lėtai vyptelėjo.

Eidamas link automobilio jis paniuro, tada atsisveikindamas pamojo geriausiam draugui. Dar ilgai Kodžio žodžiai smaigstė lyg galąstuvas, kol dengtas BMW skriejo pagrindiniu keliu.

Meilė.

Ema netekės be meilės. Natanas neves iš meilės. Padėtis be išeities.

Jis nenutuokė, kada apsisprendė, kad tuo keliu neis. Ar tai buvo Kalėdų rytą, kai motina apsipylė ašaromis, jam paklausus, kodėl tėvas su jais nebūna per šventes? Tais metais jam buvo aštuoneri. O gal, kai sukakus dešimčiai, pasirodė Brendono Keiso žmona, kad pati pamatytų, su kokia šliundra susidėjo jos vyras. Paskui jo motina raudojo ištisas tris valandas. Kitą dieną pliaukštelėjo jam per skruostą, kai jis pareiškė, kad nekenčia savo tėvo ir viliasi, kad tas supus pragare.

Meilė daro žmones apgailėtinus. Meilė skatina lūkesčius. Lūkesčiai – nusivylimą. Nusivylimas veda prie neištikimybės. Neištikimybė – prie skyrybų. Išskyrus Kodį, visi Natano draugai apgaudinėjo savo žmonas arba buvo apgaudinėjami. O jie visi pradėjo nuo beprotiškos meilės.

Natanas jau valandą buvo kelyje, kai suskambėjo mobilusis telefonas. Jis įjungė laisvųjų rankų įrangą.