Кэт Шилд - Derybų nebus

– Pastebėjai, kad mes pardavėme dar tris darbus?

– Tris? – Ema perskaičiavo. Tikrai taip. Širdyje pasklido šiluma. Ji įvardijo tai kaip pasitikėjimą, kurio smarkiai trūko per praėjusius vienuolika mėnesių. – Puiku. – Ji paėmė Tomo ištiestą voką atsispirdama pagundai atplėšti ir pasižiūrėti, kokio dydžio suma įrašyta čekyje.

– Tikiuosi, atnešei naujų darbų.

– Tiesą sakant, vyliausi, kad galėsiu šiuos pasiimti atgal. – Ema pirštu dūrė į papuošalus vitrinoje. – Mane pakvietė dalyvauti meno ir dizaino parodoje, o jūs turite visus mano darbus.

– Ak. Čia ir bėda. – Tomas niūriai žvilgtelėjo į ją. – Dabar tikrai pradėjo sektis prekyba tavo papuošalais, o pagal sutartį mums liko dar du mėnesiai.

Tai reiškė, kad jis netrokšta atsisakyti keturiasdešimties procentų komisinių, kuriuos gautų nuo kiekvieno papuošalo. Ema prikando lūpą.

– Aš atneščiau viską, ko neparduočiau parodoje, ir sukurčiau naujų.

Ketvirčio colio stiklas ir vieno vyriškio užsispyrimas skyrė Emą nuo žėrinčios papuošalų kolekcijos, kurią ji meistriškai sukūrė. Atgauti vėrinius, auskarus ir žiedus, papuoštus deimantais ir brangakmeniais, buvo gyvybiškai svarbi jos plano dalis.

– Po dviejų mėnesių galėsi pasiimti viską, ko neparduosime. – Iš Tomo balso buvo aišku, kad jis nenusileis. Šis vyras visada griežtai laikėsi taisyklių. Kaip tik dėl to dešimt metų išsilaikė pagrindinės Hjustono juvelyrikos parduotuvės vadovo pareigose ir dėl to Ema metė šį darbą.

Iki žirnio dydžio susispaudusia širdimi Ema iškvėpė ir nusprendė geriau imtis atsarginio plano, jei vis dar tikisi išvengti vedybinių tėvo spąstų.

Išėjusi iš Bielos, nusprendė užsukti į Keiso jungtines investicijas ir susigrąžinti savo auskarus. Teks paaukoti ką nors iš savo mėgstamiausių papuošalų, jeigu nori turėti užtektinai darbų, kuriuos parduotų parodoje. Todėl jai reikalingi Natano pasiimti auskarai.

Stovėdama lifte Ema stebėjo vieną po kito ekrane šalia durų įsižiebiančius aukštų skaičius. Skrandis mažumėlę susitraukė, kai liftas sustojo. Ji pasilygino paprastą smėlio spalvos šilkinę suknelę suvokdama, kad taip elgtis skatina jaudulys. Ne vien jaudulys. Širdis kone skausmingai dunksėjo krūtinėje. Tai jau veikiau panika.

Iki tos akimirkos Ema buvo pamiršusi, kad pirmąją naujų metų dieną išsisuko nuo pusryčių su Natanu. Paskutiniu metu buvo taip susirūpinusi savo finansine padėtimi, jog nė netoptelėjo, koks suirzęs bus Natanas, kad ir vėl liko jos apmautas. Bet ar ji galėjo pasielgti kitaip, jei beveik jam pasidavė ir leido antrą kartą gauti tai, ko nori?

Vien tik mintydama apie Nataną, prisimindama, ką jis sakė, kaip žinojo, kas išvestų ją iš proto, Ema įsiaudrino ir buvo pasiruošusi to vienintelio karto pakartojimui. Be abejo, jokio pakartojimo nebus.

Ema įžengė į Keiso jungtinių investicijų biurą, ir ją tučtuojau nuo savosios misijos atitraukė meno kūrinių originalai, kabantys ant vestibiulio sienų. Ji prisiartino prie vieno paveikslo. Išplėtė akis atpažinusi Džulijano Onderdonko, vieno labiausiai pripažintų XX amžiaus Teksaso menininkų, darbą.

Onderdonkas visada Emai patiko labiausiai, nes jo darbai įamžino subtilų pietų Teksaso grožį. Ji paskatino tėvą įsigyti tris šio dailininko paveikslus. Jis pakabino drobes savo darbo kambaryje ir dažnai pabrėždavo, kad, nors tik nusipirkus, jie nepatiko, kasdien ima vis labiau ir labiau vertinti tuos peizažus.

– Kuo galėčiau padėti? – pasiteiravo jauna moteris prie priimamojo stalo.

– Minutėlę. – Ema žengtelėjo prie kito paveikslo.

Adrianas Briueris . Nutapyta XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje. Ema grožėjosi lubinų lauku, nusidriekusiu iki plataus Teksaso horizonto. Kažkas, turintis gerą akį, kaip ir ji, žavėjosi ankstyvaisiais Teksaso dailininkais. Kas tas kolekcininkas?

– Ar jūs susitarusi? – tęsė administratorė, o jos greitakalbė išsklaidė svajingą nuotaiką.

Menas ją visada stipriai ir raminamai veikė, o šiuo metu jai reikalinga visa ramybė, kiek tik gali savyje atrasti.

– Manau, ji atėjo pasimatyti su manimi, – atsakė pažįstamas vyriškas balsas.

Natanas atsistojo už dešiniojo Emos peties, pakankamai arti, kad būtų justi jos įtampa. Emai ant rankų pasišiaušė plaukeliai, tarsi tuoj trenks žaibas. Ji suakmenėjo apstulbusi dėl to, kaip šis vyras ją veikia.

Kaip lengva būtų į jį atsišlieti, leisti apkabinti, išsklaidyti rūpesčius ir paskandinti abejones giliuose svaigiuose bučiniuose. Ema įkvėpė Natano aromato – lengvo sandalmedžio muilo ir levandų šampūno mišinio – ir prisiminė, kaip tvirčiau suspausdama ir skatindama ja gardžiuotis tarp pirštų jautė jo plaukus. Ema vos suturėjo dejonę. Ji užsimerkė, kad suvaldytų prisiminimus.

– Aš visada laikiau Džulijaną Onderdonką lubinų meistru, – prabilo Ema džiaugdamasi, kad jos balsas skamba drąsiai. O kad galėtų įsakyti visam kūnui elgtis taip pat. – Bet, išvydusi Briuerio interpretaciją, galėčiau pakeisti nuomonę.

– Aš nieko apie tai nenusimanau, – atšovė Natanas nekantriai išberdamas žodžius, taip išsklaidydamas jausmingas Emos svajas. – Perkame tik investiciniais tikslais.

Ema skubiai atsimerkė. Ji dirstelėjo į grėsmingą Natano profilį. Atrodė, jis susimąstęs tyrinėja paveikslą. Nors ir nutaisęs nuožmią išraišką, jo lūpose Ema pajuto šmėkštelintį švelnumą. Bet netrukus jis išsisklaidė, kai į ją susmigo abejingos pilkos akys. Emos pulsas pasileido šuoliais.

Pačiupęs už alkūnės, Natanas nutempė ją už priimamojo stalo besidriekiančiu koridoriumi tolyn. Pasiruošta kalba išgaravo, pajutus jo prisilietimą. Emai pritrūko žodžių ir ji troško, kad bejausmiai Natano gniaužtai taip smarkiai jos neveiktų.

Koridoriuje dūzgė darbas, tačiau Ema nekreipė į tai jokio dėmesio. Ji negalėjo mąstyti apie nieką kita, išskyrus Nataną ir nuo jo sklindantį kone apčiuopiamą susierzinimą. Aišku kaip dieną, kad ateidama čia padarė klaidą.

Natanas įstūmė Emą į erdvų kabinetą ir paliko stovėti viduryje. Kol jis ėjo prie savo stalo, ji apsižvalgė. Ant sienų kabojo daugiau meno kūrinių, šiuolaikiškesnių, ir šį kartą Ema neatpažino dailininkų. Šešios drobės stovėjo atremtos į sieninį staliuką. Ir nors ji labai įtikinamai domėjosi menu, vyras, kuriam priklausė šie kūriniai, domino ją labiau.

Natanas stovėjo priešais langų sieną už nugaros sunėręs rankas ir žvelgė į Hjustono centrą. Platūs pečiai, kuriuos Ema glamonėjo ir į kuriuos kabinosi, atrodė ne mažiau bauginamai, apdengti tamsiai pilku švarku, derančiu prie jo akių. Spindulys pervėrė langą ir išryškino rudų Natano plaukų auksą.

– Kam esu skolingas už šį vizitą? – paklausė jis.

Emai toptelėjo, kad ji pasinaudojo dingstimi susigrąžinti papuošalus, jog vėl pamatytų Nataną.

– Atėjau pasiimti auskarų.

– Jie mano namuose, – atsakė jis. – Galime nuvažiuoti ir pasiimti.

Jie vieni jo namuose – vestų tik prie vieno dalyko.

– Nenorėčiau trukdyti. Kodėl tau neįsimetus rytoj jų į darbą, o aš užeičiau pasiimti?

– O jeigu šiandien pavakarieniautume?

Vakarienė su juo skambėjo lyg įžanga į suvedžiojimą.

– Gal rytoj papusryčiaukime?

Pirmą kartą nuo įėjimo į kabinetą Natanas atsisuko ir pažvelgė į Emą.

– Bet jei šį vakarą pradėtume vakariene, rytojaus pusryčiai būtų neišvengiami.

Oras ėmė spragsėti nuo magnetiško jo žavesio galios.