Кэт Шилд - Derybų nebus

– Atėjau pažiūrėti, kodėl vėl nepasirodei.

– O dabar, kai pamatei, gal žygiuok sau patenkintas, iš kur atėjęs.

Natanas neįsižeidė.

– Ir palikti tave tokią? Na jau ne. – Jis apsižvalgė po išdarkytą patalpą ieškodamas rankšluosčio. – Tuoj grįšiu.

Natanas paėjėjo tuo pačiu koridoriumi iki ankštos virtuvėlės. Senovinės spintelės ir pasenę prietaisai liudijo, kad Emos remonto darbai toli nepasistūmėjo. Gal tai ir į gera, jei vonios kambarys – ženklas, kaip prastai klojosi remontuoti. Natanas rado virtuvinį rankšluostėlį ir suvilgė šaltu vandeniu. Išgręžė ir grįžo į vonią. Ema sėdėjo ten pat.

– Štai, turėtum pasijusti geriau. – Natanas šlapiu rankšluostėliu sudrėkino skruostus, kaktą ir susirūpinęs dirstelėjo. – Ką šventei?

Ema turėjo užtektinai jėgų niauriai dėbtelėti, bet nepakankamai, kad atsisakytų pagalbos.

– Tai ne pagirios. Apsinuodijau maistu. Dabar išeik.

Natanas įsitaisė ant grindų šalio jos nesijaudindamas, kad išdraskytos grindys sugadins brangų kostiumą. Jis nerimavo regėdamas Emą tokioje aplinkoje. Nieko nuostabaus, kad jos tėvas troško matyti ją ištekėjusią. Akivaizdu, kad Emai reikia ja pasirūpinsiančio žmogaus.

Staiga Nataną persmelkė prasta nuojauta.

– Kas dar? – paklausė ji. – Nes aš tikrai nenusiteikusi tavęs linksminti.

Natanas jai už ausies užkišo plaukų sruogą.

– Tikrai apsinuodijai maistu?

– Dėl ko daugiau galėčiau taip jaustis? – Ema suraukė antakius.

– Na, praėjo beveik mėnuo po mūsų karto. – Natano balsas pritilo, tyrinėjant Emos veidą.

Ji dirstelėjo pro ilgus kirpčius.

– Na ir kas?

– Tu nėščia?

Ketvirtas skyrius

Nėščia? Emos šleikštulį dabar penėjo naujas šaltinis. Siaubas išplito lyg vėjaraupiai. Jos dėmesys susitelkė į erzinantį nepaliaujamą niežulį, kuris nepradingo, kad ir kaip ilgai ir stipriai kasė.

Ji apsinuodijo maistu. Ir viskas.

– Mes saugojomės, – burbtelėjo ji vos girdimai.

– Tam nėra šimtaprocentinės garantijos.

Ar tik jam tai nepatiktų? Jei paaiškėtų, kad ji laukiasi, turėtų dar didesnę dingstį priversti ją ištekėti. Ema susitvardė ir niauriai dėbtelėjo.

– Išeik.

– Nepaliksiu tavęs tokioje padėtyje, – pakartojo Natanas. – Atnešiu vandens.

– Ne, prašau. – Nors Ema sutiko, kad kūnui dabar būtini skysčiai, nenorėjo, jog Natanas sukiotųsi aplinkui, kai ji tokia silpna ir bejėgė. Nes būtų labai lengva juo pasikliauti, leisti su viskuo susidoroti. O dar, prieš sumojant, priverstų sutikti už jo ištekėti.

– Tiesiog palik mane vieną.

– Tu netekai daug skysčių.

Ema delnais užsidengė veidą.

– Tikrai nemanau, kad pajėgčiau ką nors išlaikyti skrandyje.

Nors ir išvarginta sunkaus ryto, Ema numanė, kad Natanas neišeis, iki kol ji įrodys, jog gali savimi pasirūpinti. Vildamasi, kad nesubloguos, Ema pabandė atsikelti. Natanas pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. Pernelyg apstulbusi ir nusilpusi prieštarauti, Ema įsitvėrė jo pečių. Nedidelis atstumas iki miegamojo priminė, kiek kartų per paskutiniąsias tris savaites troško, kad tą naktį būtų pasilikusi jo namuose. Ar būtų ją taip nešęs į lovą?

Natanas pastatė Emą ant kojų viena ranka prilaikydamas per liemenį, kol atvertė užklotus.

– Visą mėnesį ieškojau būdų, kaip nusitempti tave į lovą, – tarė jis, ir nuožmus nepalenkiamas verslininkas pamažėle virto patraukliu kerėtoju. – Tačiau turėjau galvoje ne visai tai.

Ema stengėsi neišsiduoti, kad jai malonu.

– Aš nenusiteikusi su tavimi flirtuoti, – pareiškė Ema, perliejus svaigulio bangai.

Natanas surimtėjo, kai apklostė ją antklodėmis.

– Gal ką nors atnešti?

Ema sugniaužė šiltos antklodės kraštelį ir įsistebeilijo į jį. Skrandis susitraukė, bet tikrai ne dėl apsinuodijimo maistu.

– Ne. Aš susitvarkysiu. – Turbūt derėtų padėkoti už pagalbą, bet Natanas nekviestas įsibrovė į jos namus ir užklupo labiausiai žeminančią akimirką. Ne, ji neprivalo jaustis bent mažumėlę dėkinga. O kad tik jis išeitų. – Truputėlį pamiegosiu.

Ema užsimerkė, kad nematytų tamsiai pilkose akyse su nerimu sumišusio linksmumo ir vylėsi, jog Natanas supras užuominą. Tolstantys žingsniai liudijo, kad jis išėjo iš miegamojo, tačiau Ema neįstengė atsipalaiduoti, kol ausis pasiekė po butą vaikštančio Natano keliami garsai. Jis grįžo atgal ir kažką pastatė ant naktinio staliuko. Ema viena akim pastebėjo lengvai pasiekiamą stiklinę vandens ir tuo metu išgirdo, kaip atsidaro ir užsiveria lofto durys. Nors visi raumenys priešinosi, ji išsikepurnėjo iš lovos ir lėtai nuslinkusi per svetainę užtraukė spynos sklendę.

Kojos drebėjo stengiantis grįžti tuo pačiu keliu per erdvią patalpą. Kai akyse aptemo, Ema įsikibo miegamojo durų staktos. Gaudydama orą nušlepsėjo penkis žingsnius ir griuvo ant lovos užsitraukdama antklodę. Galiausiai, suglebus kūnui, ją įveikė miegas.

Pabudus vėlyvą popietę atrodė, kad apsinuodijimas maistu tikrai nepraėjo be pėdsakų. Išsekusi ir drebėdama dėl išsekimo ir vandens stygiaus, Ema iškėlė kojas iš lovos ir atsisėdo. Galva sukosi, o skrandis vargiai į ką nors reagavo. Vos ne vos iš palengvėjimo šyptelėjo ir patraukė į virtuvę. Riekelė skrebučio ir puodelis žolelių arbatos atrodė kaip tikra palaima. Užuodusi gaminamo maisto kvapus, ji sustingo.

Ema nuo akių nubraukė per miegus išsidraikiusius plaukus ir plačiai išsižiojusi įsispoksojo į virtuvėje stovintį vyrą. Dabar Natanas vilkėjo aptemptais džinsais ir mėlynu megztiniu, išryškinančiu raumeningą kūną.

Natanas nužiūrėjo ją. Eidama Ema probėgšmais dirstelėjo į save tualetinio staliuko veidrodyje. Nekoks vaizdelis. Ji laukė, kada Natano veide pasirodys nusivylimas. Tačiau jis tyrinėjo nudėvėtas, bet patogias medvilnines pižamines kelnes, tada ilgiau apsvarstė faktą, kad po lygiai tokiais pat nunešiotais marškinėliais ji nesegi liemenėlės, ir jo lūpos pražydo dviprasmiška šypsena.

Emos speneliai sustangrėjo, o visą kūną persmeigė geismas. Truputėlį per vėlai sukryžiavo virš krūtinės rankas. Pasipūtėliškas Natano šypsnys patvirtino, kad nevalingas jos kūno atsakas neliko nepastebėtas. Kodėl bent šį kartą jis negalėjo būti nepatenkintas jos išvaizda? Ji turėtų puikią priežastį pasipiktinti. Deja, Ema jautėsi kaip tikra minkštakūnė ir silpnavalė.

– Matau, jau atsikėlei. – Natanas kažką pamaišė puode ant viryklės, ir tai dieviškai kvepėjo. – Jautiesi geriau?

– Tu išėjai.

– Išėjau ir nupirkau maisto. Pamaniau, būsi išalkusi, kai pabusi.

– Aš užrakinau duris.

– O aš to tikėjausi ir pasiėmiau tavo raktus.

Velniai griebtų vyrą, žinantį visus atsakymus. Ema nuslinko į savo kambarį susisiausti chalatu ir pasišukuoti. Naudodamasi Natano šalia lovos paliktu vandeniu išsivalė dantis. Greitai burnos skysčiu išsiskalavo burną, sugrįžo ir atsisėdo ant kėdės prie baro rūsčiai įsispitrėdama į jį.

– Tu išties čia jautiesi kaip namuose, – burbtelėjo Ema. – Neatmenu, kad būčiau kvietusi vakarienės.

– Nebūtum pajėgusi apskritai kur nors pakviesti. – Lėtai pasirodžiusi Natano šypsena dar labiau įkaitino kambario temperatūrą. – Tačiau aš visada mokėjau patenkinti moters poreikius. – Jis stumtelėjo puodelį arbatos jos pusėn. – Šaltmėtės arbata. Padeda nuo pykinimo.

Spėliodama, iš kur jis tai žino, Ema gurkšnojo arbatą.