Кэт Шилд - Derybų nebus

– Ar neabejoji, kad patenkini mano norus, o ne savuosius?

– Užtikrinu, kad galvojau tik apie tave.

Ema linktelėjo į viryklę.

– Ką verdi?

– Sultinį. Mano mamos receptas.

Na, to jau per daug.

– Iš maisto likučių?

– Taip ir reikia. Norėtum paragauti?

– Kaip galėčiau atsisakyti?

Natanas padėjo du dubenėlius ir pastūmė lėkštę trapučių. Ema įkvėpė sriubos aromato, ir skrandis nekantriai sugurgė. Pirmasis gardaus sultinio gurkšnis nuslydo liežuviu, o kalendra, žalioji citrina ir truputėlis svogūno pažadino skonio pojūčius.

– Labai skanu.

– Neerzina skrandžio?

– Nė kiek. Tikra palaima.

Natanas baigė savo sriubą ir padėjo dubenėlį į plautuvę.

– Ar pakankamai gerai jautiesi, kad papasakotum, kas nutiko tavo vonios kambariui?

– Duše ėmė sunktis vanduo.

– Panašiau į viską naikinantį potvynį.

– Pasamdytas santechnikas aptiko pelėsių. Liepiau viską išgriauti, kad pamatytume, kaip stipriai jie išplitę.

Natanas iš pykčio švilptelėjo.

– Ir seniai tavo vonia taip atrodo?

– Keletą savaičių.

– Privalai viską sutvarkyti.

Emai nepatiko jo įsakmus tonas.

– Dabar šventės, o visi, kam skambinau, užsiėmę iki sausio pabaigos.

– Pelėsis pavojingas. Negali čia pasilikti.

– Gyvenu čia metus. Dar mėnesį tikrai išgyvensiu. – Be to, ji neturi kur eiti.

– Tai pavojinga, – pakartojo Natanas. – Kodėl neapsistojai viešbutyje?

– Negaliu sau to leisti.

– Kodėl ne?

Metas paaiškinti, kas iš tikrųjų čia vyksta.

– Praėjusį vasarį tėtis man uždraudė naudotis patikos fondu ir davė šimtą tūkstančių, kad išgyvenčiau metus.

– Kodėl šimtą tūkstančių?

Ema susiraukė.

– Prieš metus aš tiek išleidau batams. – Matydama, kad Natanas tuoj nesusilaikys nenusijuokęs, ji suskubo pridurti: – Per Naujuosius metus su tėčiu sudarėme sandorį. Jei iki Valentino dienos į savo sąskaitą padėsiu šimtą tūkstančių, jis prižadėjo užrašyti man pinigus, ir aš neprivalėsiu už tavęs tekėti, – paskutiniuosius žodžius Ema išbėrė su didžiuliu pasitenkinimu, vildamasi ištrinti tą linksmą išraišką nuo Natano veido, bet jos žodžiai, regis, jo nė kiek nepaveikė.

– Leisk atspėti, kokią sumą privalai grąžinti. – Jis išlenkė antakį. – Penkiasdešimt tūkstančių?

– Trisdešimt penkis.

Jo kvailas vypsnys įkaitino Emai kraują. Kodėl papasakojo apie sandorį su tėvu? Visus tuos metus Kodis turbūt džiugino Nataną įvairiausiomis pasakaitėmis apie jos švaistomus pinigus. Bet ji nėra ta lengvabūdė mergiotė, kokia buvo prieš dešimt mėnesių. Išmoko taupyti. Praleido marias laiko piešdama ir kurdama papuošalus. Ir sugalvojo, kaip geriausiai juos parduoti.

– Auskarai, kuriuos pasiėmei. Man jų reikia.

– Ketini juos parduoti?

– Tiesą pasakius, ketinu. Aš ėmiausi verslo. Kuriu rafinuotus juvelyrinius dirbinius. Brangius, originalius, vienetinius papuošalus.

Deja, jos tėvas nežiūrėjo į šią veiklą rimtai. O sprendžiant iš Natano veido, – jis taip pat. Kuo sunkiau Ema dirbo, tuo stipriau troško, kad tėvas pripažintų jos talentą. Kaip galima tvirtinti ką nors mylint ir to žmogaus nesuprasti? Grąžinusi šimtą tūkstančių, ne tik atgautų patikos fondo pinigus, bet ir įrodytų tėvui, kad ir jai gali puikiai sektis.

– Aš sugrąžinsiu pinigus į savo sąskaitą, – pareiškė Ema.

Užuot atrodęs susikrimtęs, kad jai pasiseks, Natanas truktelėjo pečiais.

– Juk rimtai nemanai, kad gali tai padaryti per penkias savaites.

Kalbėjo kaip jos tėvas. Žiūrėdamas į ją matė tik nevykėlę. Kaip nustebtų, jeigu ji parodytų, ką sugeba.

– Manęs laukia didžiulė meno ir dizaino paroda. Užsidirbsiu daugiau nei pakankamai.

Savaime suprantama, Ema nutylėjo, kad trūksta papuošalų, kuriuos galėtų parduoti ir kad pirkdama reikalingas medžiagas privalės ir vėl patuštinti sąskaitą.

– Neabejoju, kad kuri labai gražius papuošalus, – sutiko Natanas globėjišku tonu, o Ema sugriežė dantimis. – Tačiau tikrai nesitikėk užtektinai užsidirbti kažkokioje amatų mugėje.

– Aš tai padarysiu, – išrėžė ji suirzusi, kad Natanas atkartoja jos pačios abejones tokiu sumanymu. – Pamatysi.

– O dabar gali persikraustyti į mano namą, kol bus remontuojamas tavo vonios kambarys.

– Persikraustyti... – Gyventi su juo? Ema dėbsojo į Nataną. – Tikrai ne.

– Na, aš neleisiu tau čia pasilikti, – atkirto jis nekantraudamas. – Rasiu kokį žmogų, kuris išnaikins pelėsius ir suremontuos tavo vonią. Neturėtų užtrukti daugiau nei porą savaičių. O kol kas gali apsistoti pas mane.

– Būčiau dėkinga už pagalbą su rangovais, bet aš su tavimi negyvensiu.

Jis vylingai nusišypsojo.

– Bijai, kad galbūt patiks ir nenorėsi išsikelti?

Natano klausimas pažadino Naujųjų metų atsiminimus ir priminė, kiek nedaug trūko, kad būtų pasidavusi jo kerams. Ema pradėjo virpėti. Natanas stebėjo, kaip ji kankinasi ieškodama atsakymo, ir išlenkė antakius.

– Aš nebijau, – atšovė Ema sukryžiuodama ant krūtinės rankas. Ak, bet ji bijojo.

Troško pajusti jo delnus, bučinius, užvaldančius jos lūpas, ir tai neleido blaiviai mąstyti, kaip kad Natano visažinė šypsena neleido kvėpuoti. Koks jausmas kiekvieną naktį užmigti saugomai jo rankų? Kiekvieną rytą pabusti nuo jo nuogo raumeningo kūno geidulingo slydimo jos oda? Vien tik mintys apie tai klampino į priklausomybės karalystę. Jeigu leis sau pakliūti į Natano vilionės žabangus, niekada nepajėgs ištrūkti.

Jis papurtė galvą.

– Manau, bijai. – Natanas nuleido antakius, ironiškai nusišypsojo ir pašnairavo. – Ką taip karštai nori įrodyti? Abu žinome, kad nesi nepriklausomų moterų tipo. Būsi laimingesnė, jei ištekėsi ir turėsi globėją. Tavo tėvas tą irgi žino. Štai kodėl jis taip trokšta matyti tave ištekėjusią.

Vaikystėje, kai Ema žaisdavo su lėlėmis, įsivaizduodavo, kad jos įsimyli viena kitą ir ilgai ir laimingai gyvena. Sulaukus aštuoniolikos, jos visas gyvenimas buvo suplanuotas, ir dėl to bendramoksliai koledže be paliovos ją erzindavo. Netrukus po koledžo baigimo ji ištekės už ją dievinančio vyro. Po trejų metų ji susilauks pirmagimio. Bendraus su savo draugais, rengs labdaros pobūvius ir vakarienes savo vyro verslo partneriams ir bus nepaprastai laiminga. Bet buvęs sužadėtinis Džeksonas sugriovė visas nekaltas svajones.

Ema akylai sergėjosi, kad dar kartą iš meilės nepridarytų klaidų, tačiau kova su troškimu viską pamiršti ir nerti stačia galva grasino ją pribaigti. Ir kuo ilgiau ji kovojo, juo labiau darėsi atsparesnė tikėjimui, būtinam, kad leistų sau įsimylėti. Pasiduoti jausmams nebemadinga. O tada jos gyvenime vėl pasirodė Natanas.

– Maniau, supratai, kad dėl kažkokio verslo sandorio už tavęs netekėsiu. – Išgėrusi arbatą Ema persilenkė per barą ir pastatė puodelį į plautuvę.

Ji ramiai įsistebeilijo į Nataną, kuris pasitraukė nuo viryklės ir žengė jos link.

– Kada nors aš ištekėsiu, tačiau vadovaudamasi savo sąlygomis, o ne tėvo.

Natanas kyštelėjo koją Emai tarp šlaunų ir delnais suėmė veidą. Vos tik įsibrovė į jos erdvę, Emos pojūčiai prisipildė jo kvapo ir jėgos, o kaulai, regis, ištirpo.

– Tekėk už manęs, – įkalbinėjo jis. – Nesigailėsi.

Natanas žvelgė rimtai, ir Emai suspurdėjo širdis. Ausyse skambant jo pasiūlymui, Ema įsitvėrė jo megztinio, o tada sudvejojo lyg nežinodama, ar atstumti, ar prisitraukti.