Кэт Шилд - Derybų nebus

– Mačiau, kaip judu žiūrite vienas į kitą, – pridūrė Edisona. – Gal šie santykiai galėtų tapti kuo nors daugiau? Galbūt verta surizikuoti? Paskutiniu metu ir tai ne itin dažnai darei.

Ar galėtų tapti kuo nors daugiau? Ema susijaudino ir pasijuto sutrikusi. Ji tvirtino, kad trokšta įsimylėti ir ištekėti, bet ar tai nesusiję su rizika? Gal Edisona teisi? Ar ji naudojosi tėvo kišimusi į jos gyvenimą ir Džeksono išdavyste, kad apsaugotų savo širdį? Gal ji pati – didžiausia savo priešė, kai reikia susirasti vyrą, su kuriuo praleistų likusį gyvenimą?

Po minutėlės Ema papurtė galvą.

– Natanas į santuoką žiūri kaip į verslo sutartį. Noriu ištekėti už vyro, kurį mylėsiu ir kuris mylės mane. Noriu lamingos pabaigos, kaip pasakoje. Argi tai blogai?

– Pasakose moterys išgelbėjamos, – priminė Edisona. – Pelenė, Snieguolė, Auksaplaukė, Miegančioji Gražuolė. Visos išgelbėjamos. Maniau, bandai įrodyti tėvui, kad gali savimi pasirūpinti.

– Todėl turiu dar daugiau priežasčių nesusidėti su Natanu. Jis mąsto taip pat, kaip ir tėvas. Kad jam būtina manimi pasirūpinti. – Ema įsižeidė. – Tačiau man jo nereikia.

Kiek patylėjusi, Edisona pridėjo paskutinį patarimą:

– Tikiuosi, kad ir ką nuspręstum, nesigailėsi.

Su tuo Ema sutiko visa širdimi.

Laikydamasis savo žodžio Natanas kitą rytą į Emos loftą atsiuntė rangovą. Kresnas vyras apžiūrinėdamas vonios kambarį gyvai kalbėjo ir elgėsi kaip tikras žinovas.

– Nieko nuostabaus, kad susidūrėte su sunkumais. – Nutaisęs rūškaną miną patikrino buvusių savininkų įtaisytą santechnikos įrangą. – Niekada nemačiau tokio prasto darbo.

Ema uždėjo rankas ant klubų.

– Bet pataisyti galite?

– Žinoma, tačiau pirmiausia reikia išnaikinti šį juodąjį pelėsį, – paaiškino rangovas. – Tai pati nuodingiausia rūšis. Gali sukelti galvos skausmus, svaigulį, sunkumų sutelkti dėmesį. Ką jau kalbėti apie slogą ir akių perštėjimą, plaučių uždegimą arba tiesiog pakenkti plaučiams. Siūlau jums išsikelti, kol išspręsime šią problemą.

Ema suirzo. Jis taip suokia, nes tikrai gresia pavojus, ar dėl to, kad taip liepė Natanas?

– Ilgam?

– Leiskite man paskambinti keletui žmonių.

Kol jis matavo ir kalbėjosi telefonu, Ema nuėjo į kitą mažutį miegamąjį, kur buvo išdėliojusi savo įrangą. Nesutaupys nei laiko, nei jėgų ginčydamasi, pasilikti ar ne lofte. Kai vakar Edisona išėjo, Ema peržiūrėjo savo atsargas, kad suvoktų, kiek dar teks patuštinti sąskaitą, kad parodai pagamintų užtektinai papuošalų.

Ji ištraukė eskizų bloknotą ir pervertė per paskutinius mėnesius sukurtus modelius. Kažkas nedavė ramybės – nuojauta, kad eskizams kažko trūksta. Ema atvertė tuščią lapą ir pradėjo piešti.

Netrukus rangovas atėjo į miegamąjį.

– Turiu žmogų, kuris gali rytoj ateiti ir apžiūrėti jūsų vonios kambarį. Jo darbotvarkė gan įtempta, bet greičiausiai po dešimties dienų pajėgtų atsiųsti darbuotojus. Ar turite kur apsistoti, kol bus išnaikintas pelėsis?

– Taip ilgai? – Ema garsiai atsikvėpė. – Tikrai privalau išsikraustyti?

– Aš neabejotinai manau, kad taip būtų geriausia.

Ema išlydėjo rangovą pro duris ir grįžo į savo darbo kambarį. Nenorėjo krautis daiktų ir išsikelti. Tik ne pas Nataną, kur nuolatos su juo susidurdama palauš pasiryžimą vėl neatsidurti su juo lovoje.

Ema vėl pradėjo sklaidyti eskizų bloknotą vildamasi susigrąžinti kūrybinę ugnelę. Apleidus įkvėpimui, užplūdo neviltis. Nepajėgė liautis galvoti apie vakarykščius svaigius Natano bučinius. Dilgčiojo odą. Įkaitęs kraujas pašėlusiai plūstelėjo kūnu susitelkdamas jaudinančiame taškelyje tarp šlaunų. Ema pasimuistė ant kėdės vydama neramius geidulius.

Neturėjo kada blaškytis. Likus trim savaitėms iki parodos, privalo kiekvieną akimirką sutelkti mintis į papuošalus. Vadinasi, jokių minčių apie konkretų patrauklų milijonierių verslininką, kuris varė ją iš proto visais įmanomais būdais.

Ema papurtė galvą, liepė savo išdavikiškam pulsui apsiraminti ir vėl paėmė pieštuką. Šiek tiek vėliau suskambėjo telefonas, pažadinęs iš kūrybinės miglos. Kol skambutis buvo įrašomas į balso paštą, Ema kruopščiai peržiūrėjo naujai sukurtus modelius ir nusišypsojo.

Skrandis sugurgė, todėl ji patraukė į virtuvę pietums pasišildyti Natano virtos sriubos likučių. Kol valgė, stebeilijo į pasenusias spinteles ir virtuvės įrangą. Iš visų, apsilankiusiųjų lofte, išklausė begalę kritiškų pastabų, bet ši erdvė – su visais trūkumais – ir jos teikiamos galimybės patiko Emai.

Loftą įsigijo prieš metus, nes susižavėjo aukštomis lubomis ir atvirų vamzdžių bei plikos plytų sienos sukurta pramonine atmosfera. Paradinės durys iš karto atsivėrė į erdvią patalpą, kuria Ema naudojosi ir kaip svetaine, ir kaip valgomuoju. Tik persikrausčiusi, sutvarkė kietmedžio grindis, ir dabar jos spindėjo visame būste. Svetainėje pastatė patogią pilką sofą ir du mėlynus Teksaso lubinų atspalvio fotelius. Tokios pat mėlynos motyvai peizažinėse fotografijose paįvairino baltų sienų platybes.

Kol plovė dubenėlį ir stiklinę, telefonas suskambėjo dar kartą. Indaplovė sugedo prieš du mėnesius. Dar vienas daiktas, kurį reikia pataisyti.

Ir šiam skambučiui Ema leido nukeliauti į balso paštą. Spėjo, kad skambina Natanas ir įkalbinėja vėl pas jį persikraustyti. Na, to tai nebus.

Grįžusi į darbo kambarį, Ema apžvelgė įrangą ir aplinkui išmėtytas medžiagas. Užtruktų dieną ar ilgiau, kol viską susidėtų išsikraustyti. Neturėjo tiek laiko, kad dar jį švaistytų.

Natanui teks pripažinti, kad daiktų ji nesikraus ir niekur nesikels. Jis jai – ne viršininkas.

Atsainiai purkštelėjusi Ema vėl ėmėsi savo darbo ir išmetė aukštą gražų milijonierių iš galvos.

– Ką nori pasakyti, ji atsisako išsikelti? – suriaumojo Natanas į mobilųjį telefoną. Pasamdytas kraustytojas neaiškiai murmėjo atsiprašymus, kol Natanas žirgliojo Keiso jungtinių investicijų garažu savo automobilio link. Prieš dvi dienas rangovas pranešė, kad Emai pavojinga pasilikti lofte, nes gali apsinuodyti pelėsiu.

Natanas atrakino automobilį ir giliai kvėpuodamas, kad nusiramintų, nusviedė portfelį. Jis išsilieja ne ant to žmogaus.

– Kodėl jums, vaikinai, nepavakarieniavus mano sąskaita, o aš viską sutvarkysiu?

Po dešimties minučių jis žingsniavo koridoriumi link Emos lofto. Kai ji atsiliepė į nekantrius šauksmus, iš tikrųjų atrodė nustebusi. Tada gražiame veide švystelėjo maištinga išraiška.

– Ką čia veiki?

Nepaisant nedraugiško klausimo, Natanas net suvirpėjo iš susijaudinimo. Ilgus tamsius plaukus Ema buvo susirišusi į uodegą. Nudėvėti džinsai aptempė klubus, o laisvas megztinis nuslydo vienu įdegusiu petimi ir atidengė violetinę liemenėlės petnešėlę.

Natanas petimi atsirėmė į sieną suvokęs, kad verčiau iš jos išgirs ne , nei iš bet kurios kitos moters taip .

– Ir tave malonu matyti, – sumurkė jis. Barnis su Ema niekur nenuves. Reikia pakeisti taktiką. – Eik persirengti. Veduosi tave vakarieniauti.

– Aš neturiu...

– Laiko. Taip, žinau. Tačiau privalai valgyti, o aš abejoju, kad tavo šaldytuve yra ko nors valgomo. Padaryk pertraukėlę. Būsi geriau nusiteikusi padirbėti, kai grįši.

– Ir praleisti visą vakarienę, kad pildyčiau tavo užgaidas? Ne, dėkoju.

– O jeigu kalbėtume tik apie tave dominančius dalykus? – Natanas šyptelėjo.