Кэт Шилд - Derybų nebus

Natanas pabandė įsivaizduoti Sailą Montgomerį, šaltą, valingą verslininką, segintį ryškiaspalvių plastikinių karoliukų vėrinį ant rankos.

– Štai iš kur tiek daug išmanai apie ankstyvuosius Teksaso menininkus. Numanau, kad pagal studijų programą teko ragauti ir meno istorijos.

– Teko. Bet tu privertei mane suvokti, kad privalau praplėsti savo žinias.

– Džiaugsiuosi galėdamas tave nuvežti į Sotheby’s aukcioną. Galėtume pakartoti mano nuopuolį į palaidą meno kolekcininko pasaulį.

– Kelionė į Niujorko galerijas... – Emos balsas sušvelnėjo iš ilgesio. – Skamba pasakiškai.

Natanas žvilgtelėjo į ją ir gailėjosi tai pasakęs. Svajinga Emos išraiška buvo tokia pat, kaip ir likus akimirkai, iki juos pertraukė Emos draugė. Natanui suspaudė krūtinę. Slėpsnos sutrūkčiojo. Jis sunkiai atsiduso.

Šiąnakt, pasiruošusi Ema ar ne, jis pasistengs, kad įvyktų šis tas įsimintino.

Šeštas skyrius

Ema stebėjo, kaip Natanas nardo Hjustono gatvėmis ir stengėsi nesigraudinti dėl pasimetusio berniuko, kuriuo prieš akimirką tapo šis vyras. Dabar tai – neįmanoma užduotis, nes suprato, kuo Natanas gyvena. Jis nebuvo nejautrus verslininkas, galvojantis vien apie pinigus ir sandorius. Nors dar nereiškė, kad negailestingai nesutryps jos širdies įgyvendindamas savo sumanymą. Vadinasi, kuo stipresnius kerus jis skleidžia, tuo budresnė ji privalo būti.

– Kur mes važiuojame? – paklausė Ema, o skrandį tampė ir alkio diegliai, ir jaudulys.

Kol kas Natanas pernelyg abejingai reagavo į jos užsispyrimą nesikraustyti iš lofto. Ema numanė, kad šį vakarą jis pasirodys, nes sutrukdė vyrams, siųstiems pervežti daiktų, tačiau Natanas apie tai neužsiminė, ir tai tik pakurstė Emos įtarimus.

– Pamaniau, išbandysime Amerikietišką Marko virtuvę .

Žinia, kad jų kelionės tikslas – vieša vieta, neapramino Emos. Ji buvo įsitikinusi, kad Natanas veža ją pas save vaišinti raudonuoju vynu ir žavėti savo grožiu, kol ištirps jos pasipriešinimas. Didžiulei Emos nuostabai, ji nusivylė, kad Natanas neturi tokio nedoro plano.

– Dar ten nebuvau, – prisipažino Ema. – Tačiau girdėjau, kad maistas nepaprastai skanus.

– Apie maistą nieko negirdėjau, – atsakė Natanas mesdamas kreivą vypsnį. – Ten vežuosi dėl malonios aplinkos.

Amerikietiškoji Marko virtuvė buvo išrinktas romantiškiausiu Hjustono restoranu.

– Nejaugi? – pasiteiravo ji, o įtampa sklaidėsi, matant koketišką jo šypseną.

– Taigi.

Prie restorano Ema palaukė, kol Natanas apėjo aplink automobilį ir atidarė dureles. Kai truktelėjo už rankų atsistoti, įstrigo jos kulniukas. Praradusi pusiausvyrą Ema susverdėjo ir pasilaikė už jo. Natanas sugavo ją už pečių. Emos širdis sustojo, kai pajuto jo kūno karštį.

Natanas sušnabždėjo:

– Žinai, galėtume pasiimti išsinešti ir traukti pas mane.

Štai ir prabilo pažįstamas Natanas, ir...

– Atvežei čia dėl malonios aplinkos, – priminė Ema truputėlį prisimerkdama, kol šiltas jo kvėpavimas glostė skruostą.

– Mano namuose irgi maloni aplinka. Idealiai tinkama tik mums.

Ir ji norėjo važiuoti. Labai norėjo. Nepaisydama sveiko proto perspėjimų. Nusileisdama dabar, duos Natanui ženklą, kad jis laimėjo. Ir jis taptų dar labiau nepalenkiamas.

Ema papurtė galvą, kaklą sukuteno auskarai.

– Kadangi mes jau čia, niekas neįtikins išvažiuoti neparagavus restorano šefo patiekalų.

– O kaip dėl progos paragauti manęs? – iššūkis gyvsidabrio pilkumo akyse it glamonė lytėjo Emą. Ji sudrebėjo.

Kokia beprotybė privertė ją patikėti, kad gali įveikti savo potraukį Natanui? Jis tvinkčiojo kūne tarsi mušami būgnai: nepaliaujamai, tvirtai, peraugdamas į svaiginantį orgazmą.

– Galėsi būti desertas, – sukuždėjo Ema.

Natano akys išsiplėtė.

– Po vakarienės sustosime nusipirkti plaktos grietinėlės.

Springdama Ema stvėrėsi bet ko, kad užgesintų staiga įsižiebusią seksualinę įtampą. Paerzinti Nataną, atrodė, buvo geriausia išeitis.

– Manai, nesi pakankamai saldus?

Jo šypsena apakino Emą.

– Toli gražu ne.

Ji atsakydama nedrąsiai nusišypsojo ir pasistiebusi ant pirštų galiukų pakštelėjo jam į smakrą.

– Tada nupirk plaktos grietinėlės.

– Velniai griebtų, moterie, – burbtelėjo Natanas vesdamas į restoraną. – Kaip, po galais, dabar mėgautis maistu, kai įstengiu galvoti vien apie desertą?

Jis kalbėjo taip susijaudinęs, kaip ji jautėsi. Emai apsisuko galva nuo minties, kad gali jį paveikti. Ne viskas Natano rankose. Tai žadėjo lygias galimybes ir Ema atsipalaidavo.

– Teks pasistengti, – tarė suspausdama jo ranką. – Čia labai gražu.

Įkurtas atrestauruotoje bažnyčioje, restoranas buvo ideali vieta, norintiesiems romantiškai pavakarieniauti. Aukštos lubos, besimaudančios auksinėje šviesoje, arkomis linko virš staliukų su uždegtomis žvakėmis, baltomis staltiesėmis ir dailiais stalo įrankiais. Grakštūs laiptai vingiavo aukštyn, kur kadaise buvo choro vieta, o dabar, apkraštuoti paprastais kaltinio plieno turėklais, atvėrė vaizdą į stalus apačioje. Lubų linijos atsikartojo puošmenose virš durų, kreipdamos akis aukštyn.

Vakarienė buvo ideali. Pakerėta žvakių šviesos, savo charizmatiškojo palydovo ir pernelyg gausaus maisto, Ema padėjo šakutę ir uždėjo pirštus ant pilvo.

– Buvo labai skanu, – tarė jausdamasi mieguista, nors ir atsisakė Natano užsakyto vyno. Nors vakaras buvo stebuklingas, jai reikėjo grįžti į loftą ir sėsti prie darbų. Alkoholis šią užduotį paverstų niekais. – Neatmenu, kada paskutinį kartą tiek daug valgiau.

– Turiu pripažinti, man patinka stebėti tave valgančią. Labai seksualu.

Ema susiraukė.

– Palikote vietos desertui? – pasiteiravo jų padavėjas.

Ema nudžiugo, nes nereikėjo atsakyti Natanui.

– Bijau, kad daugiau neprarysiu nė kąsnelio.

Tada prisiminė ankstesnį pokalbį su Natanu apie desertą, ir jos skruostai iškaito. Ji nukreipė žvilgsnį. Jo akyse švytėjo sidabrinės liepsnelės. Nors Natanas valgė daug, jose išliko tas alkanas žvilgsnis. Atrodė pasiruošęs ją praryti. Emos kūnu lėtai pradėjo kilti kaitra, smelkdamasi į pažeidžiamiausias vieteles.

– Dėl deserto... – dusliai ir neryžtingai prabilo Ema.

Ji sudrebėjo nuo Natano žvilgsnio. Išdavikiški troškimai susilpnino Emos ryžtą šį vakarą grįžti prie darbų. Natanas Keisas, išteptas plakta grietinėle, buvo pernelyg didelė pagunda. O Ema niekada sau neatsakydavo to, ko užsimanydavo. Kaip tik todėl ir atsidūrė šioje keblioje padėtyje.

Ji atsikrenkštė ir pamėgino vėl:

– Šį vakarą tikrai privalau daug padirbėti. Turiu grįžti į loftą. Iki parodos reikia tiek visko nuveikti. Beveik nieko neturiu. Kuo daugiau papuošalų sukursiu, tuo daugiau turėsiu ką parduoti ir geriau seksis parodoje, – ji vapaliojo nesąmones, tačiau buvo beveik neįmanoma sustabdyti nuo liežuvio slystančių žodžių, veriant toms gyvsidabrio akims su jose žėrinčiomis geidulingomis vilionėmis.

– Suprantu, – atsakė Natanas. – Jei tik vėliau pažadi pasinaudoti pasiūlymu dėl deserto.

Jausdama šiltą delną sau ant liemens, Ema leido Natanui pro staliukus išlydėti ją iš restorano.

– Nesu tikra, ar vėlesnis pasinaudojimas pasiūlymu – gera mintis.

Kol jie laukė automobilio pristatančio patarnautojo, Natanas atsuko ją į save ir suėmė už rankų.

– Ša. Nesakyk nieko, ko paskui gailėtumeis.