Кэт Шилд - Derybų nebus

– Jokių erzinančių prašymų? – nenusileido Ema. – Jokių įkalbinėjimų?

Jis pakėlė dešinę ranką tarsi prisiekdamas teisme.

– Jokių.

– Na, gerai, – burbtelėjo Ema. – Duok porą minučių persirengti.

Kai Ema nuėjo į miegamąjį, Natanas paskambino kraustytojams ir pasakė naujus nurodymus.

Jis dvi dienas praleido dažnai įsivaizduodamas, kokių permainų Ema atneštų į jo gyvenimą. Sprendimas ją vesti gal ir kilo iš būtinybės, bet paskutiniu metu vis sugaudavo save mąstantį mažiau apie verslą ir daugiau apie malonumus.

Deja, nežabotos aistros dienoms ir naktims kelią pastojo Emos užsispyrimas ir tos absurdiškos lažybos su tėvu, kurias ji vylėsi laimėti.

Ema nė už ką iki Valentino dienos neįstengs grąžinti į sąskaitą pinigų, bet tai nesulaikys jos pabandyti. O ir jis pats turėjo terminą, dėl kurio nerimavo. Įtikino brolius duoti laiko iki vasario vidurio, kad susitartų dėl sandorio su Montgomerių nafta . To nepasieks, jei neves Emos. Geriausias būdas tai padaryti – įsitikinti, kad Ema niekaip nelaimės lažybų. O tobuliausias būdas tai įgyvendinti – apkrauti ją darbais.

Natano kirkšnys įkaito pagalvojus apie tai, ką su ja darytų, vos tik ji persikels po jo stogu. Ema gan ilgai gyveno be padoraus vonios kambario. Tik palauk, kol išvys sūkurinę vonią jo pagrindiniame vonios kambaryje. Jis buvo įrengtas ilgai romantiškai ilsėtis vandenyje. Uždegs žvakes ir net leis jai į vandenį pripilti putų. Velniai griebtų, darys viską, ko prireiks, kad tik paskatintų prie jo prisidėti.

Po dešimties minučių Natanas vis dar šypsojosi, kai Ema siūbuodama klubais, varančiais jį iš proto, perėjo svetainę ir priėjo.

Ji segėjo siaurą karamelės spalvos sijoną su plačiomis klostėmis, glamonėjančiomis kelius, ir kreminių nėrinių palaidinę, žaismingai atskleidžiančią balkšvą odą. Rudi plaukai susukti į aukštą laisvą kuodą. Rankose laikė rudą aksominį švarkelį, derantį prie akių spalvos.

– Kur važiuosime? – paklausė Ema į ausis verdamasi sudėtingai supintus auksinius auskarus, inkrustuotus žaliais upiniais perlais. Jie lietė jos kaklą prikaustydami Natano dėmesį prie švelnios jautrios odos.

– Staigmena.

Ema daugiau neklausinėjo, o Natanas paėmė jos raktus ir įkišo į spyną. Ji nepratarė nė žodžio, kol atsidūrė automobilyje, ir išvažiavo iš miesto centro. Tada į savo rankas perėmė pokalbio vadeles ir pasuko saugesne linkme.

– Kaip tau patinka dirbti su broliais?

– Gali prireikti visos nakties, kad atsakyčiau į šį klausimą, – atkirto Natanas.

– Mes neturime visos nakties, – priminė Ema. – Todėl verčiau pradėk tučtuojau.

– Galėtume turėti.

Kol Emos žvilgsnis iš po ilgų kirpčių su jo akimis žaidė slėpynių, Natanas tvirčiau sugniaužė vairą, kad atsispirtų troškimui jai nuo akių nubraukti žėrinčias sruogas. Toptelėjo beprotiška mintis: jeigu pažvelgtų giliau, pamatytų, kad jie abu nori tų pačių dalykų, tik Ema pernelyg bijo tai pripažinti.

– Kiek laiko dirbi Keiso jungtinėse investicijose ? – pasiteiravo ji išsisukdama nuo flirto su Natanu.

Akimirką jis atsisakė minties pakurstyti ją geidulingam pokalbiui. Žinojo du būdus, kaip įtikinti, kad jų santuoka – protingas sprendimas: geriau ją pažinti ir susigrąžinti į savo lovą. Kadangi apie paskutinį būdą šiuo metu negalėjo būti nė kalbos, Natanas nusprendė susitelkti į labiau įmanomą galimybę – užmegzti su Ema ryšį.

– Šešis mėnesius.

– Ką veikei iki tol?

Ko gero, laukia kankinamas tardymas.

– Buvau Niujorke.

– Tai paaiškina, kur buvai, o ne ką veikei.

– Kaliau pinigus akcijų biržoje ir vaikščiojau po aukcionus.

– Ten ir išmokai tiek daug apie meną?

– Turėjau gerų mokytojų. Viena mano sutikta moteris mėgo vaikščioti po galerijas ir rėmė jaunus menininkus. Ji turėjo gerą uoslę gabiems jauniems talentams.

Ema supratingai sumurkė:

– O tu nebuvai vienas iš tų talentingų jaunų vyrų, kuriems ji turėjo uoslę?

– Klausi, ar buvome meilužiai? – pasiteiravo Natanas pralinksmėjęs, kad Ema į jį žiūri kaip į nekaltą jauniklį, kurį suvedžiojo vyresnė, labiau patyrusi moteris. – Ne. Ji buvo ne mano skonio. Man patinka gundančių formų brunetės, pamiršai?

– O ji nepasižymėjo nė vienu iš šių bruožų?

– Ne, Madelina pasižymėjo praalkusios panteros žvilgsniu. Ir galėjo būti lygiavertiškai pavojinga. Pasisekė, kad jai patiko mano Teksaso akcentas ir gilios kišenės. Mes buvome geri draugai. Ji smaginosi gludindama visus mano šiurkščius kampus.

– Neįsivaizduoju tavęs Niujorke.

Ema pašnairavo jo pusėn lyg mėgindama aprengti kitais drabužiais. Jam labiau patiktų, jeigu išrengtų iš dabar dėvimų. Vėl žybtelėjo aistra.

– Man nepavyko pritapti, – sutiko Natanas.

– Todėl ir grįžai?

– Ne, grįžau, nes praėjusių metų pradžioje tėvą ištiko širdies smūgis, o jo gydytojas pasakė, kad jei nesulėtins tempo, kitas smūgis gali pribaigti. Jis paprašė manęs atvažiuoti ir dirbti kartu su Sebastianu ir Maksu. Jo galva, visų trijų brolių Keisų vieta įmonėje, kurią įkūrė mūsų senelis, – jo balse pasigirdo pasidygėjimo gaidelė. – Jiems, be jokios abejonės, vieta ten. Vis dėlto jie nėra tikri, kad manoji – taip pat.

– Kodėl?

Natanas nepatikliai pažvairavo spėliodamas, kiek Ema apie jį žino.

– Sebastianas su Maksu – mano įbroliai.

– Kodis pasakojo, kad tavo tėvas turėjo romaną su tavo mama ir kad tu, jai mirus, persikraustei gyventi su tėvu ir įbroliais.

Štai taip paprastai Natano praeitis buvo ištraukta į dienos šviesą, o tai, kad jis – pavainikis, rodos, Emos nė kiek netrikdė.

– Buvau dvylikos, kai ji mirė. Sebastianas su Maksu ne itin džiaugėsi žinia, kad turi įbrolį.

– Neabejoju, kad jums visiems buvo sunku, – Ema kalbėjo užjaučiamai, o delnas, palietęs jo ranką, siūlė paguodą. – Užjaučiu, kad toks mažas netekai mamos.

Natano krūtinėje kažkas išsiskleidė. Emos užuojauta apnuogino vietą, kurią jis mamos mirties dieną apmūrijo sienomis, vietą, kurią saugojo nuo įsibrovėlių. Mirksnį Natanas troško išsipasakoti, kaip skaudu buvo netekti vienintelio visame pasaulyje jį mylėjusio žmogaus.

Bet jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Broliai pavertė mano gyvenimą pragaru. Išsikrausčiau sulaukęs aštuoniolikos, po koledžo niekur ilgai neužsibūdavau.

– Stebiuosi, kad po tiek metų iš viso sugrįžai.

– Nebūčiau, jei ne tėvo skambutis.

Ema prisimerkusi žvilgtelėjo į jį.

– Manau, tu daug ką nutyli.

Ar Ema matė, kaip stipriai jis troško nugalėti savo brolius? Nušluostyti nuo Makso veido tą kvailą savimi pasitikintį vypsnį ir žinoti, kad tai jis atsakingas už pralaimėjimą Sebastiano akyse?

– Galbūt ieškau progos jiems įrodyti, kad visus tuos metus jie dėl manęs klydo. Priversti juos pripažinti, kad aš turėčiau vadovauti šeimos verslui. Štai kodėl tas sandoris su tavo tėvu toks svarbus.

Ema atitraukė delną nuo jo rankos. Stebėdamas, kaip ji suneria pirštus, Natanas suprato: nevertėjo vėl užsiminti, kad jo priežastys siekti Emos yra labiau praktiško, o ne asmeninio pobūdžio. Tačiau jos užuojauta palietė opią vietą, ir jis suvirpėjo.

Natanas aplenkė krovininį automobilį ir grįžo į pirmą juostą. Laikas pakeisti pokalbio temą.

– Kaip pradėjai kurti papuošalus?

– Hjustono universitete baigiau skulptūros bakalaurą. Jau būdama šešerių, kai Kalėdoms gavau vieną iš tų karoliukų vėrimo rinkinių, žinojau, kad noriu kurti papuošalus. Visiems nedaviau ramybės su savo karoliais ir apyrankėmis. Vieną padariau tėvui. Kartą jis net pasipuošė.