Кэт Шилд - Derybų nebus

Buvo ir juokinga, ir graudu, matant jo pasipūtimą. Ema ir stengėsi nedaryti to, ko vėliau gailėtųsi.

Staiga ėmė spėlioti, kodėl priešinasi abipusei traukai. Galbūt derėtų paprasčiausiai mesti Nataną iš galvos ir leisti jam atsikratyti minčių apie ją. Tada visas šis jos tėvo užsuktas reikalas išseks lyg upeliūkštis per sausrą.

Susėdus į automobilį, Natanas iš stovėjimo aikštelės pasuko kairėn, užuot važiavęs į dešinę, kad parvežtų ją namo. Emos skrandyje ir vėl sukirbėjo tas keistas jausmas.

– Kur mes važiuojame?

– Pagalvojau, stabtelėsime prie mano namų, kad atiduočiau auskarus, – paaiškino, lyg iš pat pradžių nebūtų to planavęs. – Sakei, nori juos atgauti.

Jeigu imtų prieštarauti, paskatintų Nataną spėlioti, kodėl taip bijo šio pasiūlymo. Gal jis neturi jokių slaptų užmačių? Ema dirstelėjo į Nataną. Jo lūpos pražydo geidulinga šypsena. Siūbtelėjo jaudulys, atpažinus tą išraišką. Ak, jis neabejotinai turėjo slaptų užmačių.

Persmelkė nuojauta, ir Ema trūksmingai kvėptelėjo. Iš visų jėgų stengdamasi sutramdyti kūne gaudžiantį troškimą, atplėšė žvilgsnį nuo Natano ir įsistebeilijo į pro langą skriejantį miestą. Kai jis sustojo priešais savo namą, Ema jautėsi visiškai įsiaudrinusi.

– Ar negalėčiau palaukti čia, kol juos atneši? – paklausė, Natanui pravėrus dureles. – Aš tikrai turiu daug darbo.

Jis papurtė galvą ir ištiesė ranką. Stipriai atsidususi Ema išlipo iš automobilio. Natano delnas slystelėjo liemeniu, ir jie, perėję elegantišką vestibiulį, įžengė į liftą. Prisiminus paskutinį kartą, kai su Natanu atvyko į šiuos namus, Emos širdis taip spurdėjo, kad net skaudėjo.

Jeigu jis ir mąstė apie tą patį, Ema ramiame veide neįstengė to perskaityti. Ji beveik tikėjosi, kad, užvėręs duris, prirems prie jų, kaip tai padarė prieš mėnesį. Žinoma, aną kartą abu nutuokė, dėl ko pas jį važiavo. Trauka tarp jų buvo kaitinanti ir neišvengiama. Šį kartą Ema į Natano prieškambarį įžengė blaivesne galva.

Ji nesuvokė, kad buvo sulaikiusi kvapą, kol juodu pasiekė svetainę. Lėtai iškvėpusi, atsitraukė nuo Natano ir apžvelgė kambarį. Odiniai baldai užėmė vieną erdvų atviros patalpos kampą, toliau stovėjo stalas, apsuptas dešimties kėdžių.

– Ką manai?

– Apie ką?

– Apie mano namus. – Natanas patenkintas šyptelėjo. – Paskutinį kartą, kai čia lankeisi, taip ir nenuėjome toliau nei iki prieškambario.

Emos skruostai suliepsnojo atsiminus, kaip greitai buvo nuginkluota. Natano skuba sužadino ją. Dar niekada gyvenime joks vyras su tokiu užsidegimu jos negeidė. Prisimerkusi dar kartą išgyveno tą pojūtį, kai Natanas įėjo į ją. Nuo prisiminimų ji susijaudino, oda užkaito.

Ema nužvelgė Hjustono panoramą, atsiveriančią pro vitrininius langus.

– Labai gražu. Tačiau aš nepasiliksiu. Tik užėjau pasiimti auskarų.

Natanas suko aplink ratus lyg sėlinantis katinas: petimi brūkštelėjo per nugarą, atsistodamas priešais krūtine kliudė krūtis. Pasilenkė į priekį ir sušnabždėjo į ausį:

– Ar tai tikrai vienintelė priežastis?

– Be abejo, – atkirto Ema, o balsas tapo kimus nuo jo pakurstytos aistros. Privalo iš čia nešdintis. Bet keliai tirtėjo pernelyg stipriai, kad pabėgtų.

– Nes vyliausi, kad įkalbėsiu tave ko nors išgerti, – tarė Natanas, o rankos nusileido Emai ant juosmens.

Nosimi pasitrynė į jos kaklą nusitaikydamas į jautrią duobutę. Nuo šio pojūčio speneliai virto kietais pumpurėliais. Krūtys apsunko, pasirengusios glamonėms. Ema palinko prie Natano ir atsiduso, kai jis delnais suėmė užpakaliuką kilstelėdamas ją ant pirštų galiukų ir priglausdamas jos apvalumus prie savo tvirto kūno.

– Man tikrai nederėtų, – atsakė Ema, o geismo bangos viena po kitos perliejo ją, kūnas sutirpo. – Turiu darbo, – jau pradeda kvaksėti lyg sugedusi plokštelė.

– Vėliau, – suniurnėjo Natanas jai į lūpas, prieš brūkštelėdamas liežuviu ir atimdamas Emai kvapą ir protą.

Ji delnais paglostė jam krūtinę, pirštai paniro į plaukus ir glaudė, kol Natanas pagilino bučinį, grobstė jos lūpas reikalaudamas atsakyti noriai ir nesivaržant. Ema pasidavė jo gniaužiančioms rankoms, o nuožmūs bučiniai išsklaidė bet kokias dvejones dėl būsimo mylėjimosi.

Aistra pribaigė Emą, sunaikino paskutinius nuogąstavimus. Jos kūnas priklausė Natanui. Jis tai įrodė praėjusį kartą. Ir Ema tikėjo, kad kūniškų malonumų ekskursijoje jis bus tobulas gidas.

– Šiąnakt mes tai padarysime lėtai, – Natano lūpos judėjo jos smakru, skruostais, akimis, nosimi. – Aną kartą tu mane skubinai. Daugiau tai nepasikartos.

Natanas krimstelėjo ausies lezgelį, ir Ema atkragino galvą. Ji žaismingai sukikeno.

– Tik ne per lėtai, nes galiu persigalvoti.

– Dėl to aš nė kiek nesijaudinu, – sušnabždėjo Natanas patenkintas savimi, kaip vyras, apkabinęs paleistuvę.

– Ak, dėl Dievo meilės... – Ema atsiduso ir apimta maištingo nerimo klubais pasitrynė į Nataną, kai jis suspaudė juos delnais. Tik su juo patirdavo tokius siautulingus pojūčius. – Mane drasko tokia įtampa, kad tuoj pratrūksiu.

Ema parodė, kokia gili jos kančia, glaustydamasi taip, kad susijaudino dar labiau. Natano lūpos susiliejo su josios, o klubai pradėjo siūbuoti erotišku ritmu.

– Ema, neturi žalio supratimo, ką su manimi darai.

Jo žodžiai įplieskė dar didesnes liepsnas. Užvaldyta svaiginančio siūbavimo ir nenorėdama sulėtinti šios vilionės Ema pradėjo rangytis dar aistringiau. Žinojo, kad Natanas kito jų karto trokšta lovoje, tačiau ji troško parversti jį ant sofos ir apsižergti.

Nekantraudama išvysti kiekvieną nuostabų jo kūno lopinėlį, it paklaikusi geisdama pajusti šiltą šilkinę odą, Ema iš kelnių ištraukė Natano marškinius. Jie drauge atsagstė sagas. Kai marškiniai buvo nuvilkti, pirštais palytėjo jo odą ir sumurkė iš pasitenkinimo. Troškimas peraugo į pagarbią baimę, glostant glotnius raumeningus pečius.

– Tu gražus. – Ir po jos rankomis krustelėjo standūs raumenys.

– Dar niekas manęs nevadino gražiu.

– Bet tu esi, – užtikrino Ema pirštais vinguriuodama jo krūtine ir drąsiai nužymėdama šiurkščių plaukų takelį iki tos vietos, kur jis pradingo po kelnėmis. – Dabar nusirenk.

Natanas sudejavo, kai įžūlus įsakymas ir akiplėšiškas tonas paveikė jautriausią jo kūno vietą. Jei tik įžengęs į butą buvo susijaudinęs, dabar pasiruošęs išsiveržti visu galingumu.

Ema palinko į priekį ir lyžtelėjo raktikaulį, dantimis grybštelėjo petį.

– Tu pirma, – tarė Natanas. Jo geismas Emai įnirtingai pulsavo kraujyje, bet jis kiek galėdamas tvardėsi. Ji verta lėtos, jausmingos kelionės viršūnėn. Natanas troško Emai suteikti tokį patį laukinį nevaldomą malonumą, kokį jam žadėjo jos prisilietimas.

– Pradėkime nuo šito. – Ema nusimetė švarkelį, suėmė nėriniuotos palaidinės apačią ir nusimovė per galvą išardydama laisvą kuodą. Išniro iš kreminės spalvos drabužėlio energingai krestelėdama galvą.

Natanui užėmė kvapą. Ilgi rudi plaukai apgobė pečius ir įrėmino dieviškai gražų veidą. Jis įsistebeilijo į tamsius išsiplėtusių šokoladinių akių vyzdžius ir nubučiuotas raudonas lūpas.

Ir jis tik pabučiavo ją. O Ema atrodė jau apsvaigusi nuo aistros.

– Taip jau geriau, – sumurmėjo Natanas, o po akimirksnio švystelėjusios Emos rankos sugavo jį už diržo, kad prisitrauktų arčiau. Jis palenkė galvą ir bučiniu atsakė į nekantrų kvietimą.