Кэт Шилд - Derybų nebus

– Vakar, išėjęs iš tavo lofto, suvokiau, kad tau nepavyks jo parduoti, jeigu taip atrodys.

– Parduoti? – Ema spėliojo, ar gerai išgirdo. – Kodėl turėčiau tai daryti?

– Nes, kai susituoksime, gyvensime čia.

Emos galvoje nuaidėjo žodžiai kai susituoksime . Natanas daug ką priėmė už gryną pinigą.

– Maniau, supratai, kad dėl kažkokio verslo sandorio nesiruošiu už tavęs tekėti.

– Bet tu už manęs tekėsi.

Šis vyras nepakenčiamas.

– Ne, netekėsiu, – tūžo Ema. – Ir nesikraustysiu.

Natanas gurkšnojo kavą ir stebėjo ją per puodelio kraštą.

Ema dėbsojo į jį tylėdama, tačiau viduje šėlo tikrų tikriausia audra. Kaip sugebės iki parodos padaryti visus papuošalus? Tada toptelėjo, kad tai visą laiką buvo Natano plano dalis. Jeigu sukliudytų jai dirbti, ji nepagamintų tiek, kad grąžintų pinigus į sąskaitą, ir būtų priversta už jo ištekėti. Emai vos nesustojo širdis. Ar Natanas toks žiaurus?

– Kur įranga ir medžiagos iš mano darbo kambario?

– Saugykloje. Tavo drabužiai – mano svečių kambaryje.

Nejau jis nesiklausė nė vieno jos žodžio?

– Apsistosiu pas Edisona, kol bus pašalintas pelėsis, tada grįšiu į loftą. Paskambink savo rangovams ir atšauk darbus. Nesirengiu remontuoti lofto, nes jo neparduosiu. – Emai iš pykčio maudė žandikaulius, bet ji vis tiek pridūrė: – Rasiu ką nors, kas šiandien popiet arba rytoj paims mano daiktus.

– Ir kurgi tu ketini dirbti? Į loftą geriau negrįžk.

– Rasiu studiją, kurią galėčiau išsinuomoti.

– Gali dirbti čia.

Natano pasiūlymas nuskambėjo mažų mažiausiai be entuziazmo. Jis iš viso nenorėjo, kad ji dirbtų. O Ema neįsivaizdavo, kaip ką nors padarytų, jam esant šalia.

– Tau nėra reikalo dėl manęs jaudintis, – atrėžė ji trokšdama, kad šie žodžiai įtikintų Nataną.

– O kaip kitaip?

– Paprastai. Tik nepamiršk, kad nesi už mane atsakingas.

Natanas kilstelėjo antakius.

– Dar nesu.

– Ir niekada nebūsi.

– Pažiūrėsim.

Natanas suvokė, kad jau pusvalandį dėbso į finansines ataskaitas ir niekaip neperpranta skaičių. Tiesą sakant, visą rytą buvo išsiblaškęs. Po penkias dienas trukusių paieškų Ema taip ir nerado patalpų dirbtuvėms. Atsidūrusi beviltiškoje padėtyje ir neturėdama laiko nemandagiai priėmė pasiūlymą naudotis laisvu jo miegamuoju kaip studija, tačiau nakvodavo draugės namuose.

Nors Natanas ir žinojo, kad buvo paskutinė Emos viltis, jam patiko, kad ji sukiojasi netoliese, net jei ir išpešė iš jo padažą nekišti nagų prie papuošalų, o nosies – į darbo kambarį.

Vadinasi, vienintelis būdas neleisti Emai dirbti – išblaškyti bučiniais ir mylėjimusi, bet ji buvo ir darbšti, ir sunkiai pagaunama. Per tas keturias dienas, kol darbavosi jo namuose, Natanas jos taip ir neužtiko.

Kiekvieną vakarą grįžęs namo eidavo tiesiai į laisvą kambarį, kur buvo Emos įranga, ant sienų pastebėdavo prismeigtus naujus eskizus ir tviskančius papuošalus, išdėliotus ant darbo stalo.

Ir kuo daugiau dirbinių Ema pagaminsianti, tuo labiau įgyvendinsianti savo grasinimą parodoje parduoti užtektinai, kad pasiektų savo tikslą. Reikėjo priversti Emą sulėtinti tempą. Neįmanoma užduotis, nes pats valandų valandas plušo peržiūrinėdamas sumas sandoriui su Montgomerių nafta .

Gal reiktų pasiimti darbo į namus? Viešpats mato – praverstų pailsėti nuo biuro. Neigiamas brolių požiūris labiau nei kada nors gadino Natanui nervus. Paskutiniąją savaitę jis buvo piktas it lokys, pažadintas viduržiemy.

Natanas dirstelėjo į laikrodį. Galėtų pietums grįžti namo ir nustebinti Emą popietės malonumais. Apsisprendęs pačiupo raktus ir dėklą su užsakytais architekto brėžiniais Emos loftui. Traukiant pro duris, smogė būsimo susitikimo nuojauta. Natanas vengė minties, kad nuotaika bjuro dėl ilgesio, tačiau toji mintis darėsi vis įkyresnė ir nepermaldaujamai reikalavo dėmesio.

Natanas skubiai žingsniavo koridoriumi, kai pavymui šūktelėjo Sebastianas:

– Natanai, turi minutėlę?

Šnypšdamas iš susierzinimo Natanas atsisuko ir išvydo vyresnįjį brolį, stovintį prie savo kabineto. Sebastianas greičiausiai matė jį, einantį pro šalį.

– Žinoma, – atsakė grįždamas atgal. – Kas nutiko?

– Mes su Maksu išvykstame kelioms dienoms susitikti su Luku. – Sebastianas pamojo Natanui į savo kabinetą. – Man įdomu, gal turi kokių naujienų, kol dar esame čia.

Natanas suprato, kad į susitikimą jis nebuvo pakviestas. Ir įpyko. Broliai pasigailės, kad neįtraukia jo priimdami sprendimus. Jis tuo pasirūpins.

– Nematau reikalo. Tau vis tiek nepatiks, ką pasakysiu.

Sebastianas įsitempė, bet jis nepuldavo karštiligiškai reaguoti, kaip Maksas.

– Gal tau vertėtų vykti drauge ir pasakyti tai pačiam?

Sebastiano pasiūlymas nustebino Nataną. Akivaizdu, kad jie su Maksu vis dar buvo pasiryžę įtikinti Luką parduoti įmonę, tačiau, regis, buvo nusiteikę išgirsti ir Natano verslo analizę.

Arba bent jau Sebastianas. Maksas savo nuomonės neišsakė. Bet jeigu Natanas įstengtų vieną Keisų brolį palenkti savo pusėn, tikėtina, kad su laiku nusileistų ir kitas. Skaldyk ir valdyk.

O gal vis dėlto jiems įdomu rasti kokį nors aukso vidurį ir pradėti bendrauti?

– Kada planuojate važiuoti? – pasiteiravo Natanas, apimtas smalsumo.

– Galvojome šią savaitę.

Jam tikrai derėtų likti Hjustone ir neleisti Emai nepertraukiamai naudotis įranga ir medžiagomis jo namuose.

– Susitark dėl susitikimo, – tarė Natanas. – Pažiūrėkime, ką pasakys Lukas.

– Žemė kviečia Emą.

Kažkur toli ji išgirdo savo vardą ir sumirksėjo, atitraukusi akis nuo vėrinio ant darbo stalo. Natanas stypsojo tarpduryje, petimi atsišliejęs į staktą. Apsivilkęs tamsiai mėlyną kostiumą, melsvus marškinius ir užsirišęs raudoną kaklaraištį, atrodė kaip tikrų tikriausias galingas vadovas pačioje karjeros viršūnėje. Išdavikiškas Emos pulsas pasileido šuoliais tarsi lenktyninis žirgas.

Ji buvo labai atsargi ir vengė Natano, trumpiau dirbdavo jo namuose, kad grįžtų pas Edisona, prieš jam parsirandant. Iš pradžių nenorėjo su juo susidurti, nes vis dar niršo, kad apgaule privertė išsikelti iš lofto. Paskui, pykčiui atlėgus, o galvoje lyg erotiniam filmui vis kartojantis nakčiai, praleistai jo glėbyje, pradėjo jo vengti, genama gryniausio savisaugos instinkto.

Ema nepasitikėjo savimi, kad likusi viena su Natanu jo namuose ir vėl nepasiduos aistringiems bučiniams. Vien mintis apie juodu ir tuščią butą kaitino ir jaudino. Natanas privalo patikėti, kad ji nepatikės jo apžavais ir daugiau neleis jai nurodinėti.

Žarstydama krūvelę safyrų Ema iš visų jėgų stengėsi nepaisyti tvinkčiojančio jaudulio, pulsuojančio kūne. O kad tik Natanas liautųsi ryti ją akimis, tarsi ji būtų koks sultingas obuolys, į kurį jis trokšta suleisti dantis. Ema vos nesudejavo, pagalvojus apie jo lūpas ant jos kūno.

Atbula ranka ji nubraukė nuo kaktos kirpčius.

– Ir ilgai ten stovi?

– Keletą minučių. Tu iš tikrųjų atrodai pasinėrusi į savo veiklą. – Natanas mostelėjo atsineštu ilgu dėklu.

– Turiu daug darbo ir tik dešimt dienų viską pabaigti. – Ema iškėlė dar nebaigtą vėrinį jo apžiūrai patenkinta, kaip modelis atrodo aukso įsoduose. Deimantai sužėrėjo nuo prie stalo šono pritaisytos lempos šviesos. – Vis dėlto kai kurie darbai yra patys geriausi, kuriuos esu sukūrusi.

Natanas ištempė kaklą apžiūrinėdamas vėrinį.