Кэт Шилд - Derybų nebus

– Bet tu nepalikai Suzanos.

Brendonas atsiduso.

– Norėjau, tačiau Marisa man neleido. Sakė, kad turiu šeimą, kuriai manęs reikia.

Natano krūtinėje netikėtai išsiskleidė skausmas. O kaip jis ir jo mama? Jiems taip pat reikėjo Brendono.

– Meluoji, – suurzgė Natanas. – Ji tave mylėjo. Dienų dienomis šypsodavosi ir niūniuodavo po tavo apsilankymų. Kam jai liepti tau nesiskirti?

– Nes buvo už mane stipresnė. Už Suzaną. Už tavo brolius. Jūs abu tokie buvote, – Brendono balsas tapo melancholiškas. – Jiems manęs reikėjo. Jums – ne. Ne tiek. Judu drauge galėjote kalnus nuversti. Štai kodėl norėjau, kad dirbtum su broliais. Jiems reikalinga tavo stiprybė. Pasitikėjimas. Versle jūsų trijulė bus nenugalima.

– Galbūt, bet pirma mums reikia išmokti kartu dirbti, – karčiai suniurnėjo Natanas.

– Nori, kad su jais pasikalbėčiau? – paklausė susirūpinęs tėvas. – Jie turi suprasti, kad esi lygiavertis partneris.

Natanas suvokė, kad į pensiją išėjusiam tėvui trūksta veiklos. Brendonui patiko sekti verslo reikalus ir išsakyti savo nuomonę. Jis nenutuokė, kaip stipriai tai erzina vyriausiąjį jo sūnų.

– Ačiū, tėti, bet aš pats privalau tai sutvarkyti.

Baigęs pokalbį, Natanas gurkšnojo gėrimą ir mintimis nuklydo prie Emos, kaip kad paskutiniu metu nutikdavo pernelyg dažnai. Niekada anksčiau neteko taip sunkiai stengtis nukreipti dėmesį į verslą.

Nuo tos akimirkos, kai Hjustone įsėdo į lėktuvą, jam dingtelėjo, kad nerimauja palikdamas Emą vieną likimo valiai. Nataną pykdė jos nesugebėjimas suprasti, kiek ji daug gali. Kai paskutinį kartą prieš iškeliaudamas slapčia į ją dirstelėjo, matė, kad mergina – ties išsekimo riba.

Iki netikėto pasirodymo per pietus Natanas spėjo, kad ji dirba tik jo namuose, tačiau išvydęs, kokia išblyškusi tapo po išsikraustymo iš lofto, privertė Emą prisipažinti, kad naktis ji leisdavo kurdama naujus modelius.

Jis sugrįš, ir reikalai pasikeis. Įkalbės Emą persikraustyti pas jį, kad galėtų ją prižiūrėti ir priversti sulėtinti tempą. Pats laikas Emai pripažinti, kad jos ateitis yra su juo. Vos tik jie susituoks, jai nebus reikalo gaminti papuošalų arba nerimauti dėl pinigų. Jis pasirūpins Ema taip, kaip ji verta.

Aštuntas skyrius

– Privalai ko nors užvalgyti, – tarė Natanas stovėdamas prie Emos darbo stalo pusnuogis ir drėgnais po dušo plaukais. Nudėvėti džinsai karojo ant klubų, o su juo į kambarį įplaukė levandų aromatas.

Prieš valandą Natanas grįžo namo iš verslo kelionės, atrodė niūresnis, nei visada, ir pradėjo kankinti prašymais padaryti pertrauką, vos tik pasikabino paltą.

Vengdama Natano žvilgsnio Ema pažvelgė į jo laikomą lėkštę. Nors prisirpusios braškės ir gundė, skrandis abejodamas susitraukė. Pastaruoju metu maistas jos nedomino. Dėl to Ema kaltino nerimą. Pažangą kurdama naujausius modelius ji darė daug lėčiau nei tikėjosi. Žinoma, baigtas papuošalas atpirkdavo sugaištas valandas, tačiau Ema jaudinosi dėl galybės darbų, kuriuos reikėjo atlikti.

– Pavalgiau, prieš tau sugrįžtant. – Ji jautėsi visiškai išsekusi. Taip ilgai sėdėjo, kad nutirpo sėdynė.

– Kiek valandų? – paklausė Natanas.

– Kiek dabar valandų?

Jis rūsčiai ją nužvelgė.

– Septynios.

Tai reiškė, kad prie darbo stalo ji sėdėjo ištisas dvylika valandų, tik nubėgdama į tualetą ir retkarčiais paskubom užkąsdama. Paskutines tris dienas, galima sakyti, gyveno šiame kambaryje naudodamasi proga, kad nėra Natano, ir kūrė vieną papuošalą po kito. Niekada gyvenime nebuvo kažkam paskyrusi tiek daug pastangų. Tai ir įkvėpė, ir sekino.

Stryktelėtų iš džiaugsmo, jei tik atrastų jėgų.

– Buvo prieš keletą valandų.

– Ema Montgomeri, tu pasižymi daugeliu dalykų, vis dėlto gabi melagė nesi.

– Pavalgysiu po minutėlės.

Tiesą pasakius, ji bijojo sustoti dirbti. Bijojo, nes buvo tokia nuvargusi, kad turbūt neįstengtų vėl grįžti prie darbo. Ilgos valandos atsiliepė ir jos protui, ir kūnui, bet pastangos buvo to vertos, nes jau turėjo pakankamai papuošalų. Vis dėlto tiek daug buvo nepadaryta, o laikrodžiui mušant valandas, Emos nervai įsitempė taip, kad tapo peršviečiami it svogūno lukštas.

– Nuolat tai kartoji, tačiau nevalgai. – Natanas nepatenkintas išrietė antakius. Ant krūtinės sukryžiuotos rankos išryškino bicepsus. – Neišeisiu, kol pamatysiu, kad suvalgei visus to sumuštinio trupinėlius.

– Tą ir padarysiu, vos tik baigsiu šį žiedą. – Rankos drebėjo, visaip mėginant įstatyti mažytį deimančiuką į platinos žiedą. Ema tyliai nusikeikė. – Pažadu.

Akyse susitelkė ašaros. Jei tas kvailas deimantas netilps į apsodą, ji pradės klykti.

Žiedo kontūrai susiliejo. Ema sumirksėjo, kad nuvytų nuovargį, persmelkusį raumenis ir kaulus. Dar pora valandų, ir šiąnakt galės viską mesti. Dar pora valandų, ir galės šliaužti atgal ant Edisonos sofos.

Pernelyg gerai jausdama skvarbų Natano žvilgsnį Ema sukando dantis, kad sutramdytų žiovulį. Kova buvo trumpa, ir galiausiai ji pralaimėjo.

– Gana. Tuoj išgriūsi. – Natanas apėjo darbo stalą, įbruko jai lėkštę ir pakėlė nuo kėdės lyg vaiką.

– Nuleisk mane žemyn.

Pilvas sugurgė, niauriai žvelgiant į Nataną.

– Neturiu tam laiko. Man reikia dirbti.

– Tau reikia pavalgyti ir pailsėti. – Natanas išnešė ją iš kambario ir nužygiavo koridoriumi, praėjo pro kelis kartus siūlytą svečių kambarį.

Emos širdis neramiai suspurdėjo, kai Natanas praėjo svetainę ir nešė ją toliau.

– Kur mane neši?

– Lovon.

– Ne savo lovon.

Natanas lėtai nusišypsojo.

Ema parodė savo nepasitenkinimą piktai šnypšdama ir delnu stumdama plieninį petį, bet pabudusi aistra nuslopino nuovargį. Kaip gali ir vėl taip stipriai geisti Natano, kai jis elgiasi kaip despotiškas stuobrys? Nors visaip stengėsi išsilaisvinti, jo odos karštis nugalėjo, o geismas užgesino pasipriešinimą.

Kai Natanas nuleido ją ant lovos, Ema atgniaužė kumščius, delnais slystelėjo jo šilkine nugaros oda aukštyn, pirštus panėrė į tamsius plaukus.

Pajutęs, kad merginos nuotaika pasikeitė, Natanas įsitaisė šalia ant čiužinio ir atsigulė ant šono. Ema tarp jų padėjo lėkštę.

Natanas paėmė braškę ir pasiūlė jai.

– Būk gera, suvalgyk.

Ji pasirėmė ant vienos alkūnės ir išsižiojo. Natanas kyštelėjo uogą tarp lūpų, o jo akyse žybtelėjo pritarimas ir geidulys, kai ji sukando ryškiai raudoną minkštimą. Sultingas ir saldus, jis išsiliejo ant liežuvio tarsi jausminga bomba, pažadindama pojūčius. Dar prieš nuryjant paskutinę uogą, ją užvaldė didžiulis troškimas prisiliesti prie kauburio, tempiančio Natano užtrauktuką.

Padėjusi nesuvalgytą sumuštinį ant naktinio staliuko, Ema pirštais brūkštelėjo žemyn per jo džinsus stebėdama, kaip išsiplečia Natano vyzdžiai ir virpteli šnervės. Kūnu nuvilnijo nuodėmingas džiaugsmas. Natanas pasimuistė, kai Ema atsegė džinsus laikiusią sagą. Sujaudinta jo alsavimo, ji suėmė užtrauktuko ąselę ir labai lėtai pradėjo traukti žemyn.

– Ema... – Jos vardas išsiveržė lyg meldimas.

– Ką, Natanai?

Nustūmęs jos rankas Natanas atsegė ir nusimovė džinsus. O ji nusimetė ir nusviedė marškinius, treningo kelnes ir apatinius. Netrukus jie klūpojo ant čiužinio žvelgdami vienas į kitą: nuogi, taip arti vienas kito, o plaučius degino skubriai įkvepiamas ir iškvepiamas oras.

Pirmoji sujudėjo Ema. Ji ištiesė ranką, suėmė Natano standumą ir pradėjo glamonėti aukštyn žemyn. Natanas suurzgė. Jo vyriškumas tvinkčiojo atsakydamas į glamonę. Užliejo pasitenkinimas, ir jis atkragino galvą. Iš jo veržėsi pirmykštis geismas, ir Ema dar labiau susijaudino. Trokšdama suteikti jam tokį pat malonumą, ji nuleido galvą. Ema nespėjo palytėti jo lūpomis ir paragauti arba liežuviu brūkštelėti per viršūnėlę ir jautrią gyslelę kitoje pusėje, kai Natanas parvertė ją ant čiužinio.