Кэт Шилд - Derybų nebus

– Ir aš maniau, kad to noriu. Kai tėtis paprašė sugrįžti padėti Maksui su Sebastianu, tik troškau atsigriebti už tai, kad jie visada manęs šalinosi. Bet neseniai suvokiau, kad iš tikrųjų troškau šeimos pripažinimo.

Matydama, kad Natanui skaudu, Ema prisiglaudė ir delnais suėmė veidą.

– O jei taptum mano šeimos nariu?

Iš pradžių jo veide atsispindėjo nepatiklumas ir viltis. Tada plačiai nusišypsojo ir uždėjo rankas Emai ant klubų.

– Turbūt to norėjau nuo tos dienos, kai pražygiavai pro mane su aukštakulniais ir tais absurdiškai trumpais šortukais.

– Man buvo šešiolika. – Ema pažvelgė į jį su nuostaba. – Tu kuo šiurkščiausiai mane atstūmei, o aš tavęs nemačiau dešimt metų.

– Aš buvau gerokai vyresnis. Turėjau išvažiuoti ir negrįžti. Velniškai mane išgąsdinai. – Natano akyse šokčiojo liepsnelės. – Ir vis dar gąsdini.

Netikėtai ją apsivijo stiprios rankos ir kilstelėjo ant pirštų galiukų. Jai užėmė kvapą, kai Natanas ją pabučiavo į lūpas. Kūnas tučtuojau pabudo. Ema panėrė pirštus į jo plaukus ir pasitiko bučinį su tokia pat aistra.

Ji geidė Natano labiau nei kada nors ir nebijojo to parodyti.

Natanas atsitraukė ir pabučiavo jos ausį.

– Mylimiausioji, aš tave dievinu.

Ema sudrebėjo ir atstūmė Nataną.

– Pakartok, – pareikalavo ji galvodama, kad ne taip išgirdo.

– Aš tave myliu, – tarė jis su pačia švelniausia šypsena, kokią jai teko matyti. – Atleisk, kad nesuvokiau to anksčiau.

Ema jau buvo pripratusi prie įspūdingos Natano valios ir stipraus charakterio. Vis dėlto švelni jo veido išraiška tą akimirką įžiebė dar didesnę viltį.

Natanas ją myli.

– Bet sakei, kad netiki meile.

– Tikiu. Tik savo gyvenime jos nenorėjau. Išskyrus tavo brolį su Džeime, visi mano pažįstami arba apgaudinėjo savo sutuoktinius, arba buvo apgaudinėjami. Persikraustęs gyventi su tėvo šeima stebėjau, kaip pamotės meilė tėvui kiekvienais metais ją gniuždo. Bijojau, kad taip nenutiktų man.

Ema prisiminė, kaip pati nerimavo dėl meilės Natanui ir kamavosi, kad negali to išsakyti.

– Kas pakeitė tavo nuomonę?

– Tu. Niekaip nesupratau, kaip gali taip pasikliauti meile, kai matei, kokie apgailėtini buvo tavo tėvai. Bet vakar sužinojau, kad laukiesi, tada tu dingai, o šiandien pamačiau Kodį ir Džeimę su Evanu ir suvokiau, kad trokštu tavęs savo gyvenime, savo lovoje, tik jei būčiau tavo širdyje, o tu – manoje. Aš tave myliu.

– Tu tikrai mane myli, – Emos balsas suvirpėjo iš laimės.

– Labiau nei maniau, kad tai įmanoma.

Natano lūpos prigludo prie jos akių, nosies. Rankos slydo krūtimis, o glamonės gundė prisiminti, kad namas tuščias, o darbo kambarys – rakinamas. Kūnu plūstelėjo aistra, dabar dar saldesnė žinant, kad Natanas ją myli.

Ema atsagstė jo marškinių sagas. Dvi savaitės be jo buvo pernelyg ilgos. Ji nekantravo išrengti Nataną ir vėl pažinti tuos mielus tvinkčiojančius raumenis.

– Žinai, – tarė ji, – manau, kad vis dėlto tėvas teisus. Man tikrai reikia, kad kas nors manimi pasirūpintų.

Natanas palaukė, kol Ema nutraukė marškinius ir nusviedė į šalį, o tada paklausė:

– Yra pretendentų?

– Buvo toks išties karštas vaikinas, su kuriuo susipažinau, būdama paauglė. – Mėgaudamasi, kaip nuo jos prisilietimo Natanas pradėjo alsuoti, pirštais brūkštelėjo per krūtinę ir pilvą. – Spėlioju, kas jam galėjo nutikti.

Kai Ema pradėjo segti diržą, Natanas sugavo jos pirštus ir pakėlė prie lūpų.

– Turbūt jis pagaliau suprato, ko jo gyvenime trūksta.

Ema gėrė meilę ir nuoširdumą, kuriais spindėjo Natano akys, ir žinojo, kad galiausiai surado savo pasaką su laiminga pabaiga.

– Ir kas gi tai? – sušnabždėjo ji.

Natanas palinko prie jos.

– Tu.