– Tai tu klysti, jei manai, kad aš tau nieko nejaučiu.
– Tik ne meilę... – Ema aiktelėjo, kai Natanas suėmė ją už dilbių ir prisitraukė prie savęs.
Stojo ilga tyla, pertraukiama tik nelygaus jų kvėpavimo. Nors ir pyko ant Emos, geismas buvo stipresnis. Galėtų nusinešti ją į lovą ir mylėti, kol ji liausis mąstyti. Dar kartą ir dar privestų iki orgazmo, kol pripažintų, kad jis – vienintelis vyras, kuriam priklausysiantieji taip priklausys.
Tačiau ilgainiui tektų palikti lovą, ir barniai prasidėtų iš naujo. Jis neitų į kompromisą, ji – taip pat. Ir taip toliau užuolankomis, be jokios vilties, kad kuris nors nusileis.
– Spėju, kad atsidūrėme aklavietėje, – prabilo Natanas. Jis nuleido rankas. Ema gavo, ko norėjo. Ji neturėjo priežasties už jo tekėti, o dėl to savaime negalioja ir jo sandoris su jos tėvu. Daugiau nėra dėl ko kovoti. – Tikiuosi, nesigailėsi šio sprendimo.
Ema nusisuko, bet Natanas spėjo išvysti, kad ji nusiminė.
– Kodėl turėčiau?
– Nes gerai žinai, ko ir džiaugsme, ir varge su manimi tikėtis. Ar tuo neabejosi, sutikusi kitą vyruką?
Ema neatsakė, o Natanas pasišalino į miegamąjį susirinkti daiktų. Jis skubiai apsirengė, o atėjęs atsistojo priešais. Ji nepajudėjo iš vietos, kol jis krovėsi daiktus, bet dabar kilstelėjo delną prie jo rankos.
Dar nespėjus paliesti, Natanas pasakė:
– Lik sveika, Ema.
Norėjo, kad žodžiai skambėtų neatšaukiamai. Troško, kad Ema suprastų, jog palieka ją visiems laikams. Kad nepersigalvos.
– Lik sveikas, Natanai. Būk laimingas.
Natanas suurzgė, išgirdęs atsisveikinimą, ir išėjo iš apartamentų, išėjo iš jos gyvenimo.
Antroji vasario pusė Emai buvo įtempta. Nenusiteikusi pradėti būtino kapitalinio lofto remonto, pardavė jį iš varžytinių tokį, koks yra, ir perkraustė daiktus į ankštus dviejų miegamųjų apartamentus. Kadangi Bieloje puikiai sekėsi pardavinėti papuošalus, savo dirbinius pasiūlė keletui parduotuvių Dalase ir Ostine. Pasinerti į darbą gal ir nebuvo tinkamas būdas gydyti širdgėlą, tačiau vaikščiojimas prie išsekimo ribos naudingai atsiliepė juvelyrikos verslui.
Natanas taip ir nepasirodė prie jos durų. Ema nesistebėjo. Ji atsisakė tekėti. Jo sandoris su jos tėvu nutrūko. Todėl jis nutraukė santykius ir su ja.
Ema prisivertė valgyti, nors skrandis prieštaraudavo vien mintims apie maistą. Kiekvieną rytą valydamasi dantis veidrodyje susidurdavo su savo pačios šmėkla. Jei būtų turėjusi jėgų, būtų nusikvatojusi, kaip skyrėsi ta švytinti gyva moteris Natano namuose ir tamsi būtybė, kuria tapo.
Vis dėlto blogiausia būdavo naktimis. Kamuodavo įvairiausi klausimai. Ar teisingai pasielgė atsakydama Natanui? Ar visą gyvenimą truksiantis širdies skausmas vertas jos savigarbos? Ar Natanas galvoja apie ją? Ji troško ištekėti iš meilės. Apgindama savo įsitikinimus atgavo savigarbą, bet prarado širdį.
Tik laikas parodys, ar teisingai pasirinko.
Atskriejo kovas, atsinešęs saulę ir šiltesnius orus. Išaušo diena, kai Ema apsimovė džinsus ir savo mėgstamiausią violetinę palaidinę ir iškeliavo apsipirkti. Reikėjo maisto produktų ir vieno ypatingo dalykėlio.
Po valandos ji stovėjo savo vonios kambaryje ir vėpsojo į nėštumo testą. Instrukcija ant dėžutės šono teigė, kad jo tikslumas – devyniasdešimt devyni procentai, bet Ema norėjo įsitikinti iki galo – po galais, būti visiškai tikra.
O jeigu ji laukiasi?
Iš veidrodžio žvelgė paklaikusios rudos akys.
Natano kūdikis.
Kai Natanas ją taip paliko, Ema žinojo, kad daugiau niekada nenorės vėl jos matyti. Kūdikis sugrąžintų Nataną į jos gyvenimą. Ką tai reikštų?
Ema padarė testą, padėjo juostelę ant unitazo ir priblokšta iškiūtino iš vonios kambario. Reikėjo su kuo nors pasikalbėti, o kadangi Edisona buvo išvykusi iš miesto, paėmė telefoną ir paskambino savo svainei Džeimei.
– Sveika, nepažįstamoji, – pasisveikino Džeimė. – Senokai girdėjau tavo balsą.
– Buvau truputėlį užsiėmusi. Kaip tu laikaisi?
– Pasijusiu geriau po savaitės, kai gims vaikelis. Oi. Šiandien jis judrus. Paskutiniu metu nerimsta naktimis.
Ema pakėlė marškinius ir pirštais palytėjo vis dar plokščią pilvą. Ji stebeilijo į bambą.
Ar ji – būsima mama?
– Tikėjausi iki jo gimimo persikelti į naują namą, bet nieko neišeis, – tauškė Džeimė. – Laukiu nesulaukiu, kada iš čia išsikraustysime. Gyventi su tavo tėvu tas pat, kaip gyventi, kur nėra privatumo ir ramybės. Jis dėl visko nurodinėja Kodžiui. Mane tai veda iš proto. Nežinau, kodėl leidau savo vyreliui įkalbėti mane čia gyventi, kol bus pastatytas mūsų namas. Viešbutyje būtų geriau.
– Neabejoju, kad kambarinių paslaugos Lankasterio viešbutyje neprilygsta Montgomerių pilies.
– Tiesa, tačiau bent jau ten pabūčiau viena su savo vyru, – Džeimė tęsė savo monologą, o tada turbūt suprato, kad nebėra klausytojų. – Ema, tau viskas gerai?
– Man atrodo, kad aš nėščia.
– Nėščia?
Ema krūptelėjo, kai Džeimės balsas suspigo ausyje.
– Ema, tu nėščia? Tikrai?
– Ne, ne tikrai. Dabar darau testą. Ir gal galėtum tyliau?
– Tai Natano kūdikis? – sušnabždėjo Džeimė. – Žinoma, kad taip. Ar tu už jo ištekėsi?
– Ne.
Nėštumas nieko nekeičia. Natanas vis tiek jos nemyli. Vis dėlto tai suteikė dingstį meluoti sau pačiai ir sakyti, kad tai daugiau nesvarbu. Ji laukėsi Natano vaiko. Jam buvo nelengva būti prašalaičiu, augant tėvo namuose. Ar jis leis lygiai taip pat kentėti savo vaikui?
– Kiek laiko praėjo nuo testo pradžios?
Dirstelėjusi į laikrodį Ema suvokė, kad jau laikas. Drebančia ranka perbraukė ilgus plaukus.
– Maždaug dešimt minučių.
– Eik patikrinti.
Ema grįžo į vonios kambarį. Paėmė juostelę ir užsimerkė. Giliai į plaučius įkvėpusi oro, pažvelgė į nėštumo testą.
– Teigiamas. – Ema klestelėjo ant grindų. – Aš nėščia.
– Neabejoju, kad jis apsidžiaugs, – įtikinamai suulbėjo Džeimė. – Kodis sakė, kad Natanas jau seniai tave įsižiūrėjęs.
Viltis apsivijo Emą tarsi gyvatė, po truputėlį užnuodydama sveiką protą.
– Jei sakydama įsižiūrėjęs turi galvoje, kad norėjo nusitempti į lovą, tada sutinku. Žinau, kad aušinčiau burną prašydama nepasakoti to savo vyrui. Bet prašau, liepk Kodžiui nesakyti Natanui. Man reikia sugalvoti, ką daryti. Ir, dėl Dievo meilės, prižiūrėk, kad neprasitartų tėčiui.
– Paskambink vėliau šią savaitę pranešti, kaip sekasi.
– Paskambinsiu.
– Ir, jei ko nors prireiks, juk žinai, kad mes su Kodžiu visada šalia.
Emos akyse susitvenkė ašaros.
– Ačiū.
– Atleisk, kad įsiveržiau į tavo susirinkimą. – Misė, vyresnioji Sebastiano asistentė kyštelėjo galvą pro duris ir atsiprašydama nusišypsojo. – Bet pamaniau, turėtumei žinoti, kad pasimatyti su Natanu atėjo Kodis Montgomeris.
Sebastianas su Maksu susižvalgė, tada įsmeigė akis į Nataną.
– Maniau, pasakei Montgomerių naftai , kad atsisakome sandorio, – tarė Sebastianas.
– Neabejoju, kad tai – draugiškas vizitas.
– Draugiškas? – Maksas prunkštelėjo. – Nuo kada tu bičiuliaujiesi su Montgomeriais?
– Nuo tada, kai mudu su Kodžiu įstojome į tą patį universitetą.
– Štai kodėl buvai toks velniškai tikras dėl sandorio sėkmės. Turi ryšių su senioku.
Dėl Makso kaltinimų staiga blykstelėjo susierzinimas. Natanas gūžtelėjo pečiais. Kam vargintis ir gintis? Tegu broliai galvoja, ką nori. Šiomis dienomis jo nedžiugino niekas: nei nugalėti brolius, nei užsidirbti pinigų, net galimybė įsigyti Onderdonko paveikslą, kurio troško dešimt metų. Nuo tada, kai paliko Emą, visi keliai vedė prie apgailestavimų.
Читать дальше