Кэт Шилд - Derybų nebus

Nors ir tai nesvarbu. Kad ir kaip puikiai ėjosi Baton Ružo parodoje, iki tikslo trūko beveik dešimties tūkstančių dolerių. Ji sumovė progą tėvui įrodyti, kad gali išsilaikyti, ir pralaimėjo lažybas. Iš principo reikia tekėti už Natano.

Be abejo, gali sulaužyti žodį ir pasitraukti būdama laisva moteris. Daugiau Emos nekankino nerimas, kad neteks patikos fondo pinigų. Praėjusios šešios savaitė parodė, kad gali savimi pasirūpinti. Tačiau būtų smagu, jeigu jos žodis būtų šio to vertas. Nes, jei laimėtų, o tėvas praloštų, ji tikėtųsi, kad jis laikytųsi duoto pažado. Tikrai nesitenkintų mažesne dalimi.

Na, o dėl to, kaip jautėsi tapsianti ponia Keis...

Ema nusimetė drabužius ir palindo po dušu mąstydama apie Nataną. Per ilgą kelionę iš Baton Ružo turėjo begalę laiko pamąstyti. Persikrausčius pas jį, Emos nuomonė truputėlį pasikeitė.

Kol karštas vanduo sruvo kūnu, ji užsimerkė ir įsivaizdavo glamonėjančias rankas, aukštą raumeningą figūrą, besiglaustančią prie nuogos jos odos, pažadinančią geidulius, žemą Natano balsą, meiliai ir drąsinamai kuždantį, jiems kartu judant. Su jos kūnu Natanas darė tokius dalykus, kokių nebuvo patyrusi anksčiau.

Ir Natanas padarė ją laimingą. Pasirūpino poreikiais ir lovoje, ir visur kitur. Branginama ir apšokinėta, Ema leido sau apsvarstyti Natano nuomonę apie vedybas. Per šias kelias savaites užtektinai apie jį sužinojo, kad nuspręstų, jog jis būtų puikus sutuoktinis. Natanas buvo atsidėjęs jų santykiams ir dėmesingas jos poreikiams.

Vis dėlto Ema žinojo, kad vien aistra soti nebus. O jeigu ją suderinti su pagarba ir prieraišumu? Ema sudvejojo. Santuokos sugriūdavo, net jei žmonės mylėdavo vienas kitą. Ar jiems su Natanu pavyktų be gilių jausmų?

Ema išėjo iš dušo ir nusausino plaukus. Šiandien Valentino diena. Jos atpildo diena. Nors, grįžus iš Baton Ružo, Natanas neužsiminė apie sandorį su jos tėvu, Ema nutuokė, kad jis tikrai ruošiasi romantiškam vakarui su piršlybomis.

Ar protinga spėlioti, kad ir toliau bus laiminga su Natanu žinodama, kad jis nemylės jos? Natanas niūniuodavo džiaugsmingas dainas apie amžiną meilę, tačiau netikėjo nė vienu jų žodžiu. Bet kiekvienas priedainis, kiekviena eilutė liudijo, gundė patikėti, kad jis galėtų įsimylėti, sutikęs tinkamą moterį.

Ir labiau už viską Ema troško ja būti.

Jai apmirė širdis. Kažkas pasikeitė. Atsirado paskutinis dėlionės gabalėlis, užbaigęs paveikslą.

Nieko nuostabaus, kad vos tik apsisprendusi, jog trokšta laimingos pabaigos kaip pasakoje, svarstė apie vedybas su Natanu. Kad nusipelnė ištekėti už ją dievinančio vyro.

Ji myli Nataną.

Baimė dėl to, kas atsitiks, pradingo. Ji įsimylėjo. Stipriai. O Natanas nebuvo pasirengęs jos prisileisti. Mylėti. Gal niekada ir nebus. Ar ji tikrai pasiruošusi tuo pasitenkinti?

Suskambėjo Emos mobilusis telefonas. Ištraukė jį iš rankinės ir atsiliepė.

– Sutvarkei savo reikalus?

Nors praėjusį vakarą ilgas valandas praleido lovoje tysodama šalia jo, po juo, ant jo, išgirdus Natano balsą, Emos kūną sukuteno pažįstamas jaudulys.

– Viskas atlikta.

– Gali susitikti po valandos?

– Ką čia dabar rezgi? – Nepaisant dar prieš akimirksnį apėmusio liūdesio, Emos galvoje pradėjo sukiotis geidulingos mintys. Kokia nauda skendėti kančioje, kai vien pokalbis su Natanu ją sujaudino?

– Galvojau apie pietus, nebent tu mąstei apie trumputę popiečio šėlionę.

– Kodėl negalėtume visko suderinti? Neabejoju, kad netoli tavo biuro rastume viešbutį su kambarių tarnybos paslaugomis. – Ema viską įsivaizdavo. Ji sustabdė akimirką ir pasigėrėjo fantazija, kol ausyje dudeno Natano balsas.

– Klausaisi manęs?

– Ne, atsiprašau. Mintyse tave nurenginėjau. Ką sakei? – paklausė ji.

Jis tyliai nusikeikė.

– Susikrauk krepšį. Užsakiau kambarį viešbutyje Four Seasons .

– Jau lekiu.

Ema baigė pokalbį ir palietė lūpas pirštų galiukais slysdama nuo vieno iki kito plačios šypsenos krašto. Turėtų sunerimti, kad šis vyras vien savo skambučiu privertė paklaikti iš ilgesio. Jis buvo sielvarto pranašas, tačiau ji sau prisiekė nesijaudinti dėl ateities. Tiesiog gyventi šia akimirka.

Lengviau pasakyti, nei padaryti, bet po valandos Ema įžengė į viešbučio fojė ir akimis susirado Nataną. Jis sėdėjo ant vienos iš patogių sofų, skaitė laikraštį ir iki pat panagių atrodė tikras didelės įmonės vadovas. Sekundėlę Ema stabtelėjo ir šuoliuojančia širdimi įsistebeilijo į jį.

Kur jos seksualusis suvedžiotojas su džinsais ir nuoga krūtine? Pagal užsakymą siūtu tamsiai mėlynu kostiumu, gurgždančiais baltais marškiniais ir sviesto geltonumo šilkiniu kaklaraiščiu jis vėl priminė pramonės magnatą. Kaip tik tokį, kuris imtųsi verslo su jos tėvu. Emos širdis nusirito į kulnus.

Natanas pakėlė akis ir pagavo ją spoksant. Lėtai išrietė antakius. Paskui lėtai nusišypsojo ir nuginklavo Emą.

– Sveikas, gražuoli, – pasisveikino ji, drebančiomis kojomis nuklibikščiavo iki sofos ir atsisėdo šalia. Visu kūnu atsisuko į jį, užmetė vieną koją ant kitos iš visų jėgų mėgindama atrodyti gundančiai. Vilkėjo smaragdų žalumo prigludusią suknelę, aptempiančią jos apvalumus ir apnuoginančią rankas. – Dažnai čia ateini?

Natano žvilgsnis klaidžiojo jos kulkšnimis ir blauzdomis, kol galiausiai aprėpė visą Dior drabužėliais aprengtą kūną. Kai pažvelgė į veidą, Ema net svaigo nuo aistros. Natanas sulankstė laikraštį ir pliaukštelėjo jai pliką kelį.

– Akivaizdu, ne itin dažnai, jei tu atstovauji jų klientūrai. Turiu užsakęs apartamentus. Gal sudominčiau gėrimu?

– Kad ir kaip maloniai tai skambėtų, bijau, kad laukiu savo meilužio. Susitinkame pirmą valandą, kiekvieną ketvirtadienį. Jis labai patrauklus ir seksualus.

– Ir labai vėluoja. Jau penkios minutės po pirmos. – Natanas trūktelėjo rankogalį virš laikrodžio ir nušvito nugalėtojo šypsena. – Išgerk su manimi. Vyras niekada neturėtų versti gražią moterį laukti.

– Na, kad jau taip sakai.

Ema nusikvatojo, kai Natanas timptelėjo ją ant kojų.

Jis liepė pasiuntinukui atnešti jos daiktus. Apartamentuose Natanas davė vaikinui arbatpinigių ir išsiuntė savo reikalais, o Ema paėmė kambarių tarnybos valgiaraštį ir ėmė sklaidyti. Jis atsistojo už nugaros ir pirštais sugriebė užtrauktuko ąselę prie sprando.

– Išalkai? – Patraukė užtrauktuką žemyn ir pasilenkė pabučiuoti kaklo.

Ema pasisuko jo glėbyje, kad suknelė pati nuslystų prie kojų.

– Pirmiausia – desertas.

Įsisupusi į pliušinį viešbučio rankšluostį Ema džiovinosi plaukus ir žvelgė į savo atvaizdą. Akys žibėjo paslaptingu džiaugsmu, o nesuvaldoma šypsena varė iš proto. Ji švytėjo, kaip ir derėtų moteriai, šią popietę tapusiai garbinančių vyro glamonių objektu. Ačiū Dievui, įstatymas nedraudžia taip nuostabiai jaustis.

Vien pagalvojus, kaip įmantriai Natanas ją glamonėjo, Ema suvirpėjo suvokusi, kad jie turi visą naktį mėgautis tokiais svaigiais žaidimais. Žinoma, jei toliau tęs tokiu tempu, gali būti, kad iki rytojaus ji mirs nuo išsekimo. Bet užtat kokia tai būtų mirtis...

– Apie ką mąstai? – Natanas grįžo iš miegamojo, kur skambino kambarių tarnybai. Jis priėjo iš už nugaros ir susitiko su jos žvilgsniu veidrodyje.

– Apie tave, – atsakė Ema, o šypsnys tapo geidulingas. – Ant valgomojo stalo kitame kambaryje, padengtą plakta grietinėle ir šokolado padažu.