Кэт Шилд - Derybų nebus

Ją nuginklavo švelnumas pažadinusiame bučinyje. Tai prisiminus, maudė širdį. Natano aistrą galėjo laikyti geismu ir neįsileisti į sielą, tačiau nuo švelnumo niekaip neįstengė apsisaugoti.

Per tas sekundes, prieš Natanui atsitraukiant, ji pasidavė jam. Ar jis tai pajuto? Gal todėl liovėsi bučiavęs? Suvokė, kad ji nebegali jam atsispirti? Kad pataikė į tikslą, kurio siekė?

Šią savaitę taip sunkiai stengėsi jausmus atskirti nuo neįtikėtino sekso. Darėsi vis sunkiau ir sunkiau atsispirti geismo traukai. Ema iki ausų įklimpo į didelę bėdą. Ji sugniaužė kumščius, bet nekovojo su užvaldžiusiu jauduliu ir nerimu. Šį savaitgalį privalo užsidirbti pakankamai pinigų, kad išsisuktų nuo tėvo paspęstų žabangų. Jeigu Natanui priklausys jos širdis, Ema troško įsitikinti, kad jis to vertas. Vienintelis būdas sukurti lygiaverčius santykius – įveikti tėvo landumą. Atsidurtų tikrai keblioje padėtyje, jei surištomis kojomis ir rankomis lyg kalėdinis kalakutas būtų patiekta Natanui ant sidabrinio padėklo.

Ema prisistatė parodos rengėjams, o Natanas tylėjo ir traukė aplinkinių dėmesį. Jo padedama, Ema rado savo numerį skelbimų lentoje, kurioje iškabintas parodos planas.

– Gavau puikią vietą, – tarė Natanui pirštu baksnodama kvadratėlį, kurį užims tris būsimas dienas. – Pažiūrėk. Pagrindinėje eilėje ir pačiame viso veiksmo viduryje.

Jos entuziazmas turbūt užkrėtė, nes Natanas nusišypsojo.

– Eime pasižvalgyti.

Jie patraukė per parodų salę. Dauguma vietų buvo įrengtos. Gausybė stiklo, keramikos, metalo, tekstilės, juvelyrikos ir sienų puošybos dirbinių milžiniškoje erdvėje savo įvairove sukūrė spalvų ir tekstūrų maišalynę. Ema buvo atrinkta dalyvauti šioje parodoje ir žinojo, kad kiti menininkai taip pat buvo pakviesti dėl savo puikių darbų. Tai – pirmasis jos įsiveržimas į vienetinių meno kūrinių pasaulį, ir jos jausmai mišo šioje džiaugsmo ir jaudulio kakofonijoje. Tiek daug priklausė nuo to, kaip pasiseks šį savaitgalį.

Atėjusi į paskirtą vietą, Ema prilėtino žingsnį. Pagal žemėlapį jos stendas buvo šiame kampe. Užuot radusi tuščią erdvę, laukiančią jos kūrinių, išvydo kampelį, prigrūstą keistokų skulptūrų, vaizduojančių bjaurias senas moteris senoviniais drabužiais. Įsižiūrėjusi atidžiau, Ema pamatė, kad jos padarytos iš smulkučių karoliukų. Nors tai padarė įspūdį, neįstengė grožėtis atstumiančiomis formomis.

– Ar čia ne tavo vieta? – Natanas susiraukė ir apžvelgė dirbinius.

– Taip.

Emos džiugesys išgaravo. Nors troško gauti geriausią vietą, taip vėlai negalėjo prisiversti paprašyti menininko perkelti savo darbų. Ji pajuto nusivylimą.

– Tada jis turi pasitraukti. – Natanas akivaizdžiai įsitempė.

Ema žengtelėjo tarp jo ir paskirtosios vietos.

– Per vėlu. Nenoriu trukdyti.

– Ką čia šneki? Tai – tavo stendas. Ir puiki vieta. Turėtų būti tavo. – Griežtas pilkas jo žvilgsnis nuslydo per jos veidą ir stabtelėjo ties nerimo raukšle kaktoje. – Leisk tau padėti.

Ema užsimerkė, kad atsispirtų Natano pataikavimui.

– Jau ir taip per daug padėjai.

– Sakai taip, lyg būtų blogai.

– Taip ir yra. – Ji atsimerkė. – Galiu pernelyg prie to priprasti.

– Tada pratinkis.

– Negaliu sau to leisti. Aš pasikeičiau.

Natanas stipriai apkabino Emą, atsiduso, o jo kvėpavimas sušildė smilkinį.

– Nėra jokios priežasties, kodėl negali būti nepriklausoma ir tuo pat metu leisti tau pagelbėti.

– Nejaugi? Nes niekas, ką darei per šias kelias savaites, neįtikins, kad tai – tiesa. – Ema jį stumtelėjo. – Gal, jei liautumeisi kartojęs, ką man daryti, aš leisčiau man truputėlį padėti.

Kandi Emos tirada Natano nė kiek nepaveikė. Laikė apkabinęs, kol atsipalaidavo ir atsišliejo į jį. Emai patiko leisti Natanui būti jos riteriu tviskančiais šarvais. Apginti savo nepriklausomybę buvo nepaprastai sunku, nes visą gyvenimą buvo lepinama. Ypač kai pašonėje – ryžtingas vyras, gundantis pasinaudoti lengviausiu keliu ir leistis būti paikinamai.

Tačiau abiem padarytų meškos paslaugą, jei romiai sutiktų su Natano pasiūlymu ir leistų manyti, kad to užtenka jos laimei.

– O jeigu aš truputį pasitraukčiau? – Natanas atitraukė Emą per rankos atstumą, o veidas išliko rimtas. – Ar taip būtų geriau? – Emai linktelėjus, blykstelėjo jo šypsena, – arogantiška ir nedora. – Gerai. Dabar leisk man susitvarkyti su šiuo vyruku.

Taigi, tiek to savarankiškumo.

Natanas nužirgliojo prie stendo taikydamasis tiesiai į jauną vaikiną žele pastatytais trumpais plaukais.

– Atsiprašau. Man atrodo, kad įsikūrėte ne toje vietoje. Šis stendas priklauso jai.

Vyrukas truktelėjo pečiais.

– Ji vėluoja. Nemaniau, kad pasirodys, todėl įsirengiau čia. – Jis nusisuko nuo Natano ir skaudžiai suklydo, nes neįvertino aukšto raumeningo vyro išblukusiais džinsais ir paprastais baltais marškiniais. – Gali eiti į mano stendą. – Vaikinas pamojo į tuščią vietą už dešimties pėdų.

– Ji nenori jūsų vietos, – atsakė Natanas, o žemas balsas skambėjo griežtai, bet mandagiai. – Nori jai paskirtojo stendo. Šio.

– Bet aš jau čia išsidėliojau.

– Tačiau čia – ne jūsų vieta, – pabrėžė Natanas. – Jūsų vieta ten. Dabar mes einame vakarieniauti, o kai grįšime, tikiuosi, būsite šį stendą atlaisvinęs.

Natanas lėtai nusišypsojo parodydamas dantis ir žengtelėjo prie vaikino. Nors nepadarė nė vieno grasinamo judesio, vyruko akys išsiplėtė, ir jis nervingai apsilaižė lūpas.

– Ar supratome vienas kitą?

– Taip. Taip, gerai.

Natanas patenkintas linktelėjo galva, apsisuko ant kulno ir nuėjo, už rankos sugriebdamas Emą. Ji pasisuko sekti iš paskos.

– Kodėl manai, kad jis persikels? – paklausė Ema virpančia širdimi dėl Natano galios ir pasitikėjimo savimi.

Jis atleido gniaužtus ir paėmė jos ranką į delną sunerdamas pirštus. Emos širdis šoktelėjo.

Natanas dirstelėjo į ją, o griežtą išraišką pakeitė šelmiškumas.

– Jis persikels.

Ema sulaikiusi kvapą nusikvatojo.

– Kai nori, gali būti labai bauginantis.

– Gal sustokime prie parodos koordinatoriaus staliuko ir praneškime apie pažeistas taisykles? – pasiūlė jis.

– Žinoma, gal tas vaikinas greičiau išsikraustys. Kad mes jau čia, noriu, kad viskas būtų kaip reikiant.

Natanas nepaleido jos rankos, kai sustojo koordinatoriui užsiminti apie nesklandumus. Nepaleido, kol nepadėjo įsėsti į furgoną, o tada pakštelėjo krumplius. Ema pro priekinį langą stebėjo, kaip Natanas apeina aplink ir sutramdė savo siaučiančius hormonus. Plušant darbo kambaryje buvo lengva nepaisyti savo jausmų, bet budrumą sutriuškino ankstesnis pasakiškas bučinys, ir ji pasijuto bejėgė prieš abipusę trauką.

– Važiuojame į restoraną ar pasiimame maisto išsinešti? – paklausė Natanas įjungdamas variklį.

– Išsinešti, nors tą žinojai, ar ne?

Natanas įjungė pavarą.

– Numaniau, kad norėsi grįžti kaip įmanoma greičiau.

Antrąjį parodos rytą Ema sėdėjo viešbučio restorane priešais Nataną ir žiūrėjo, kaip jis kerta kiaušinienę su kumpiu. Šis vyras apetitu nesiskundžia. Be abejo, praėjusį vakarą po parodos uždarymo buvo išbadėjęs. Ema tuoj palinko prie nusipirkto laikraščio slėpdama šypsnį. Šis vyras taip pat godžiai ir mylisi.

Ema gurkšnojo kavą ir kramsnojo kumpį. Pirmą kartą per tas savaites skrandis nesisuko nuo nervinės įtampos. Gal todėl, kad pirmą kartą tunelio gale pasirodė šviesa. Nors ir penktadienis, pirmoji parodos diena buvo stebėtinai sunki. Per vieną dieną užsidirbo tiek, kiek Bieloje per mėnesį, o iš daug mačiusių parodos veteranų kalbų suprato, kad gali tikėtis dar sunkesnio savaitgalio.