Кэт Шилд - Derybų nebus

– Žvilgtelk čia. – Natanas ištiesė ranką, išplėšė iš rankų laikraštį ir bakstelėjo į kitą skiltį.

Ema apstulbusi dėbsojo į milžinišką savo vėrinio fotografiją pirmame pramogų skilties puslapyje.

– Negaliu patikėti.

– Sakiau, kad tas žurnalistas parašys straipsnį apie tavo juvelyrinius dirbinius. – Natanas patenkintas vyptelėjo.

– Tai neįtikėtina reklama. Ar nutuoki, ką tai reiškia?

– Tai, kad šiandien turėsi daug darbo. – Natanas davė ženklą padavėjai atnešti sąskaitą. – Be to, esi man skolinga vakarienę. Aš pasirūpinsiu desertu. Rodos, mėgsti braškes.

O kas nutiks, jei turės daug darbo? Ir pasiseks taip, kaip nė nesvajojo? Ema metė visas jėgas ir dėmesį į savo papuošalus, tačiau iki šios akimirkos iš tiesų netikėjo, kad juvelyrika ją išgelbės. Dabar atrodė, kad tam lemta įvykti.

Vadinasi, vėl gaus prieigą prie savo pinigų neištekėdama už Natano. Kokia tikimybė, kad jis liks šalia, nepavykus sandoriui su jos tėvu? Ar ir vėl dings iš jos gyvenimo?

– Nori aplietų šokoladu ar su grietinėle? – pasiteiravo Natanas vesdamas Emą pro duris.

Ji sumirksėjo ir pakratė galvą.

– Apie ką čia kalbi?

– Apie desertą. Braškes. Šokoladas ar plakta grietinėlė?

Ema nusijuokė.

– Na, kad jau švenčiame, ką pasakysi, jei norėčiau abiejų?

Valentino diena išaušo apniukusi ir šalta. Natanas stovėjo savo kabinete ir stebeilijo pro langą į lietų, plaunantį Hjustono centrą. Pilkas kraštovaizdis visiškai skyrėsi nuo jo nuotaikos.

Praėjo dešimt dienų, kai jie su Ema grįžo iš Baton Ružo. Permaina jų santykiuose, įžiebta bučinio furgone, nepaliovė gluminti Natano. Niekada nerodžiusi iniciatyvos mylėtis, dabar Ema kiekvieną vakarą pasitikdavo prie durų, o jos aistringi bučiniai atstodavo gardžiausią aperityvą.

Drauge praleidžiamas laikas, anksčiau temdomas nepasitikėjimo ir įtampos, pamažu ėmė priminti tą šeiminę palaimą, kuria džiaugėsi jo tėvai. Dabar Natanas suprato, kodėl tėvas visada padėdavo suplauti indus, nors ir buvo indaplovė. Žaidimai su Emos pirštais muiliname vandenyje ir gundė, ir ramino Nataną.

Nė vienas nelietė vedybų temos. Ema neužsiminė, kaip pasisekė parodoje. Praėjo savaitė. Natanas neabejojo, kad ją prarado. Kaip ir sandorį su Montgomerių nafta .

Kai Ema pirmą kartą išdėstė ketinimus grąžinti į sąskaitą pinigus ir taip apeiti tėvo planą ją ištekinti, Natanas jos pastangas išjuokė. Kas būtų pagalvojęs, kad ji turi talentą kurti tokius nuostabius papuošalus arba nestokoja ryžto triūsti ilgas valandas, būtinas pasiruošti parodai?

Atsiliepimas laikraštyje apipylė Emą dėmesiu. Prekyba jos stende vyko žaibiškai. Ema pakerėjo savo pirkėjus sugebėjimu įtikinti ir apstulbino sudėtingais papuošalais. Sulig kiekvienu iš dėžutės dingstančiu dirbiniu Natanas matė, kaip iš rankų slysta sandoris su jos tėvu.

Tada, prieš porą dienų, Ema prisipažino, kad pardavė nepakankamai.

Todėl Natanas žinojo, kad ji sutiks, kai šį vakarą užduos klausimą. Gal Emai labiau patiktų santuoka, paremta nerealiais jausmais, o ne pagarba ir susižavėjimu, suprato, kad jai reikalingas galintis ja pasirūpinti žmogus.

Vienintelis nežinioje skendintis dalykas – ar jo paties motyvas pasipiršti liko toks pat, kaip prieš šešias savaites, ar nusprendė, kad negali nė galvoti apie ateitį be Emos, – išdegs sandoris ar ne.

Natanas vengė šio klausimo, ir jam palengvėjo, kad niekada neteks į jį atsakyti. Prieš valandą Sebastianas užsuko pranešti, kad Lukas Smitas paprašė keleto dienų įvertinti iš Keiso jungtinių investicijų gautą pasiūlymą. Rytoj, tokiu metu, Natanas bus susižadėjęs su Ema ir pasirašęs sutartį su Montgomerių nafta .

– Turiu du bilietus į krepšinio varžybas šiam vakarui, bet negaliu eiti. Domina?

Natanas tarpduryje išvydo Maksą. Nors viduje vis dar kunkuliavo apmaudas dėl to, kad broliai privertė pereiti ugnį ir vandenį, Natanas įvertino Makso bandymą užmegzti ryšį.

– Negaliu. Turiu planų.

– Ir aš.

Maksas vis dar stovėjo tarpduryje.

– Sebastianas sakė, kad perdavė tau Smito įmonės įsigijimo sumas.

– Dar neturėjau progos užmesti akies.

– Jei toliau vaikaisi Montgomerių naftos , veltui švaistai laiką. Menka tikimybė, kad tau pavyks.

– Pavyks. – Natano susierzinimas išaugo, bet jis valdė savo toną ir iš paskutiniųjų stengėsi išlikti mandagus. – Tiesą sakant, šį vakarą ruošiuosi sukirsti rankomis.

– Ar gerai pagalvojai, kur mus įvelsi? Jei įrenginiai neduos pelno, galime visko netekti. – Maksas dėbtelėjo atkišdamas žandikaulį.

– Arba galime užkalti gražaus pinigo.

– Visa tai išties dėl pinigų ar tu paprasčiausiai bandai sužlugdyti šeimos verslą?

Labai seniai, suvokęs, kad Sebastianas su Maksu niekada nepripažins jo broliu, Natanas užgniaužė savo nusivylimą ir nusprendė, kad jei neprisidės prie brolių, sutriuškins juos. Kad ir kokie jie būtų panašūs, jis neturėjo kito pasirinkimo, tik imtis visko vienam. Įsisenėjusių įpročių buvo sunku atsikratyti.

Na, jis bent jau mėgino.

– Nejau manai, kad aš tikrai taip pasielgčiau? – paklausė Natanas sunkiai alsuodamas. – Ar nesupranti, kad aš taip pat, kaip ir jūs, priklausau šiai šeimai ir verslui? Žinoma, ne. Niekada neleidote man prisidėti prie jūsų veiklos. Tiesą sakant, nežinau, kam aš ariu kaip jautis, kad Keiso jungtinės investicijos gautų šį sandorį, kai galėčiau tai padaryti vienas.

Natanas nutilo ir su visa sukilusio įniršio jėga sugniaužė kumščius. Užplūdę jausmai šokiravo. Paprastai patirdamas spaudimą išlikdavo ramus. Kas nutiko vyrukui, blefuojančiam priešais profesionalius lošėjus ir turinčiam tik dvi kortų širdis ir penkis vynus rankose?

– Tada tarkis be mūsų. – Maksas truktelėjo pečiais. – Tau vis tiek čia nepatinka. Nesuprantu, kodėl nepradedi savo verslo.

Kaip tik tokio ultimatumo Natanas stengėsi išvengti grįžęs į Hjustoną ir pradėjęs dirbti su broliais. Maksas metė iššūkį.

– Kas čia vyksta? – Sebastianas įžengė į kambarį ir atsistojo tarp Makso su Natanu. Jo akys lakstė nuo vieno brolio prie kito.

– Maksui atrodo, kad man ne vieta šioje įmonėje, – paaiškino Natanas nepajėgdamas daugiau suvaldyti savo kartėlio. – Ir aš pradedu su juo sutikti.

– Kodėl?

– Mano vizija dėl įmonės ateities kitokia.

– Ir todėl, kad nukrinti kaip iš giedro dangaus...

Natanas pertraukė Maksą žemu urzgesiu:

– Mane pasikvietė tėtis.

– O tai suteikia tau teisę spausti mus imtis permainų. Įmonė nešė pelną, prieš tau pasirodant. Ji neš pelną, ir tau išėjus, – atšovė Maksas.

Tas pats per tą patį su tais pačiais argumentais. Jų trijulė nuveiktų velniškai daugiau, jei baigtų vienas kitam priešintis.

Natanas gnybtelėjo tarpuakį.

– Klausykit. Mes susitarėme, kad iki šiandien turiu pasirašyti sutartį. Jei taip neįvyks, daugiau niekada neišgirsite manęs kalbant apie Montgomerių naftą .

Valentino diena išbrėško niūri ir rūškana, bet saulė pasirodė, kai Ema atrakino Natano namų duris. Ji žongliravo trimis brangių butikų maišais ir paspyrusi užtrenkė duris. Dar niekada nebuvo taip smagu apsipirkinėti. Ar kada nors vėl švaistys pinigus nemąstydama apie visą sunkų darbą, kurį įdėjo, jiems užsidirbti? Ji daugiau nėra ta švaistūnė panelytė, kokia buvo prieš šešis mėnesius. Išmoko tėvo paskirtą pamoką.