Кэт Шилд - Derybų nebus

– Noriu pasakyti, kad santuokoje ieškau ne vien sekso. Man reikia ir meilės.

– Meilė ilgai netrunka.

– Kartais trunka.

Natanas paleido riešus, nes pajuto, kaip ji įsitempia, ir pasitraukė. Ema išsliuogė iš lovos.

Maudė kūną stebint, kaip ji tipena prie išmėtytų drabužių. Ar yra kas nors seksualesnio už moters nugarą, spėliojo jis sunerdamas pirštus už galvos. Paklodė nuslydo liemeniu, ją sulaikė rytinė erekcija. Neprošal šaltas dušas. Kol kas grožėjosi duobutėmis ant Emos juosmens, geidulingu laibo liemens linkiu ir širdelės formos užpakaliuko išplatėjimu. Ema pasilenkė susirinkti apatinių, ir Natanas atsiduso.

Atsukusi nugarą Ema apsimovė šviesiai rožines kelnaites. Matyti, kaip užsitraukia nėriniuotą drabužėlį, buvo lygiai taip pat seksualu, kaip stebėti jį nusimaunant. Viskas Emoje jaudino Nataną. Kai ji užsisegė liemenėlę, atsisuko į jį.

– Vyras, už kurio ištekėsiu, norės manęs dėl to, kokia esu, o ne dėl to, kas yra mano tėvas.

Natanas palinko į priekį, o akys gerte gėrė jos apnuogintą kūną.

– Aš tavęs noriu.

– Bet tu manęs nemyli.

O galėtumei?

Klausimas šovė į jį iš po nuleistų ilgų blakstienų. Emos veide Natanas regėjo menkutę viltį, kad galbūt vieną dieną jis pakeisi savo nuomonę dėl meilės.

Natanas atminė Kodžio žodžius. Ema troško pasakos su laiminga pabaiga. Ar ne to tikėjosi jo motina? Jo tėvo žmona? Jo brolis Sebastianas, kurio santuoka subyrėjo po dvejų trumpučių metų? Galbūt. Bet jie gavo tik širdgėlą.

Ema nusiminė, kai tyla užsitęsė. Natanui nepatiko matyti ją nelaimingą, tačiau būtų nesąžininga maustyti.

Galiausiai Emai įgriso laukti.

– Taip ir maniau, – burbtelėjo ji pagriebusi nuo grindų marškinius.

Kad ir kaip Natanui nepatiko ją skaudinti, Ema nusipelnė žinoti tiesą. Jai reikėjo įsisąmoninti, kad mainais gausianti jo pagarbą, ištikimybę, prieraišumą, bet tik ne meilę.

Galų gale jie abu dėl to būtų tik laimingesni.

– Santuoka būna sėkminga ne dėl meilės, – prabilo Natanas. – Kitaip nebūtų nė pusės tiek skyrybų. Būtina abipusė pagarba ir bendri tikslai.

– Sutinku, kad santuoka yra sunkus darbas, – atsakė Ema. – Paremti vienas kito lūkesčius ir svajones. Klausytis ir priimti kompromisus. Bet ar nebūtų lengviau, jaučiant emocinį ryšį? Kažką galingo ir visa apimančio, kas laiko drauge, nesvarbu, kiek smūgių gyvenimas suduotų?

Nataną pervėrė Emos akyse žėrintis ryžtas. Aistringa kovotoja pateikė įtikinamų argumentų apie meilę. Gal tai ir paveiktų kitą vyrą, kuris asmeniškai nesusidūrė su meilės žala.

– O kas bus, kai galingas ir visa apimantis jausmas dings? – pasiteiravo jis.

Rankomis įsirėmusi į klubus, Ema sučiaupė lūpas ir niauriai dėbtelėjo.

– Lažinuosi, kad manai, jog geriau nieko neprisileisti artyn. Taip neliksi įskaudintas. Tačiau ar nesijauti siaubingai vienišas? Ar niekada netrokšti dėl įvairovės leisti kam nors kitam pasirūpinti tavimi?

Ir rizikuoti nusivilti?

– Aš – didelis berniukas, – atsakė Natanas. – Man jau seniai nieko nereikia.

Ema per galvą užsivilko marškinius.

– Liūdna girdėti, – sušnabždėjo ji ir metusi paskutinį tiriamą žvilgsnį išėjo.

Natanas nusimetė paklodę ir atsistojo nepaaiškinamai suirzęs. Jam nereikia Emos gailesčio. Arba meilės. Jam tik reikėjo jos rankos santuokoje ir kūno lovoje.

Nuvijęs įtartinai į apgailestavimą panašų jausmą, Natanas patraukė į dušą.

Ema klūpojo ant grindų tarp savo padarytų papuošalų ir įvertino mėnesio darbą. Dešimt vėrinių, tuzinas porų auskarų, penkiolika žiedų ir šešios apyrankės. To nepakaks. Bet privalo. Po dviejų dienų ji iškeliaus į meno ir dizaino parodą Baton Ruže. Keturios savaitės sekinančio darbo baigėsi. Šis savaitgalis parodys, kaip toliau klosis jos gyvenimas.

Svetainėje Natanas dainavo pritardamas Sinatros melodijai. Romantiška muzika apgaubė Emą lyg šiltas megztinis, ir ji nusišypsojo. Kad ir kaip prieštaravo persikraustyti pas Nataną, turėjo pripažinti, kad greičiausiai tai padėjo pasiruošti parodai. Likusi viena lofte arba apsistojusi pas Edisoną, būtų pirma laiko nuvariusi save į kapus. Verčiama pailsėti ir valgyti, įgyvendino visus tikslus ir sukūrė geresnių papuošalų. Jei paroda Baton Ruže pasirodys pelninga, už didžiąją sėkmės dalį galės būti dėkinga Natanui.

– Ak, štai kur tu slapsteisi. – Darbo kambaryje pasirodė Edisona. Prieš valandą ji paskambino, kad užsuks. – Kaip sekasi?

– Pažiūrėk pati. – Ema mostelėjo ranka į neseniai baigtus darbus.

Edisona klestelėjo šalia Emos ir pirštais palytėjo vėrinį su rubinais ir deimantais.

– Nuostabus.

– Čia papuošalas, kurį sukūriau slaptam aukcionui. – Ema paėmė nuo darbo stalo kvadratinę dėžutę ir padavė draugei. – Tikiuosi, atpirks tai, kad šiais metais negalėjau padėti dėl iškilmių. Siaubingai dėl to jaučiuosi.

Paskutinius penkerius metus Ema su Edisona vadovavo komitetui, atsakingam už didžiulį renginį, per kurį buvo aukojami pinigai kovai su jaunų žmonių diabetu. Edisonai ši veikla patiko, nes jos seseriai ta liga buvo nustatyta vos penkerių. Ema neturėjo supratimo, kaip draugė tvarkėsi su savo karjera, šeima ir visomis savanoriškomis veiklomis. Jos draugė, regis, niekada nepailsdavo.

Ema visada džiaugėsi galėdama padėti, tačiau šiais metais laisvą laiką surijo juvelyrikos verslas, o paroda ir iškilmingas renginys vyko tą patį savaitgalį.

– Nesikrimsk dėl to, – nuramino Edisona, atvertė dangtelį ir aiktelėjo išvydusi žėrintį vėrinį, padėtą ant juodo aksomo. – Tai neįtikėtina. Ir nepalyginti daugiau, nei turėtum paaukoti.

– Kaip miela, kad taip sakai. O aš maniau, kad stengiuosi nepakankamai.

Moterys apsikabino. Ema jautė, kaip ašaros degina akis. Ji trūksmingai iškvėpė. Nesmagu, tačiau paskutiniu metu itin greitai pasiduodavo jausmams. Nusivylimui. Laimei. Aistrai. Pykčiui. Emos nuotaikos kaitaliojosi it besisukanti karuselė.

– Pasiilgau tavęs savo namuose, – prisipažino Edisona. – Tačiau suprantu, kodėl nusprendei čia persikraustyti.

– Apie ką čia kalbi? – Ema išsitiesė ir susiraukė, kai skausmas pervėrė raumenis.

Edisona nužvelgė Emą.

– Tu miegi su juo, ar ne? Nors negalėčiau tavęs kaltinti.

Ema nebuvo pasiruošusi pasakoti, kaip Natanas visą savaitę kiekvieną vakarą ant rankų nešdavo ją į lovą arba kaip vakar vakarą pamalonino raminamu masažu, užmigdžiusiu ją penkioms valandoms. Velniai griebtų tą vyrą.

Tarsi Emos mintys būtų jį prisikvietusios, Natanas išdygo tarpduryje, nešinas taure vyno, kurią įteikė Edisonai, ir sūriu, duona bei šviežiais vaisiais apkrauta lėkšte, kurią padėjo ant Emos darbo stalo.

– Pamėgink ją įtikinti ko nors užkąsti, – paliepė jis. – Nyksta visi nuostabieji jos apvalumai.

Nuo tada, kai Ema liovėsi nakvoti pas Edisoną, Natanas reikalaudavo valgyti ir ilsėtis. Po pirmųjų dienų Ema nustojo kartoti, kad gali pati savimi pasirūpinti. Kam aušinti burną, jei vis tiek niekas nesiklauso? O prieš tris dienas nutiko kai kas siaubingo. Ji suvokė, kad jai be galo patinka, kai Natanas aplink ją šokinėja.

Štai tau ir Panelė Nepriklausomybė.

– Aš nealkana, – atsakė Ema raukydamasi.

Šį vakarą Natanas vilkėjo juodus marškinėlius, aptempiančius krūtinę ir pečius. Spalva išryškino nedorą švytėjimą jo akyse ir skatino širdį plakti greičiau. Viskas, ko Ema norėjo, – priglausti galvą prie plačios jo krūtinės ir užsimerkti.