Кэт Шилд - Derybų nebus

– Džiugu girdėti.

Emos skrandis nemaloniai susitraukė. Nusivylė suvokusi, kad tikėjosi, jog Natano akys nušvis pasididžiavimu jos pasiekimais. Troško, kad pripažintų jos darbą ir suprastų, kokia jai svarbi ši paroda: ne tik dėl to, kad privalo atgal į sąskaitą padėti pinigus, bet ir kad įrodytų galinti savimi pasirūpinti darydama tai, ką sugeba.

Ji tikra idiotė. Pakaks, kad Natanas savo tingiomis šypsenomis pasėjo geidulingą įsiūtį. O jeigu pradėtų rūpėti dar ir jo nuomonė, ji tikrai neišvengtų sielvarto.

Natanas iš dėklo ištraukė susuktus brėžinius ir ištiesė ant darbo stalo, juos prispaudė replėmis, jos dėžute brangakmeniais ir rodytu vėriniu.

– Atnešiau tavo lofto rekonstrukcijos eskizų.

Ema papurtė galvą. Iš nuovargio jai sviro pečiai.

– Šią akimirką aš neturiu nei pinigų, nei laiko galvoti apie lofto rekonstrukcijas.

– Leisk man tuo pasirūpinti.

– Ne. – Ema pasišiaušė. Natanas norėjo suremontuoti jos būstą, kad parduotų. – Kodėl tu manęs nesiklausai?

Užuot įsižeidęs, Natanas paliko eskizus ir apėjo darbo stalą. Prisiartino per rankos atstumą, o tada Ema jo akyse įžvelgė rezgamus kėslus. Ji prie sienos, apsupta įrangos, tad nebuvo kaip pasprukti. Ji iškėlė pincetą.

Nekreipdamas dėmesio į jos gynybinę pozą Natanas apsuko ją ant kėdės. Delnai nusileido ant pečių, o nykščiai stipriai spustelėjo raumenis. Prisilietimas nebuvo gundantis, bet malonus. Ema dėkinga sudejavo ir nunarino galvą.

– Turėtum padaryti pertrauką, – tarė Natanas stipriais pirštais masažuodamas nugarą. – Per daug dirbi.

– Turiu pasiruošti parodai.

– Geriau susikaupsi, jei pailsėsi.

Ar Natanas nutuokė, kad ji beveik be miego? Nakvoti ant Edisonos sofos – ne idealus pasirinkimas. Ji iki vėlumos piešdavo naujus modelius, o rytais pažadindavo anksti pakirdanti šeima, todėl pasisekdavo, jei miegui nuvogdavo bent keturias valandas. Pirmosiomis naktimis nebuvo taip blogai, tačiau dabar, antrąją savaitę, Ema juto nuovargio požymius. Vakar popiet dėl šios priežasties sugadino svarbų papuošalą, tačiau ji negali ne tik sustoti, bet net ir sulėtinti tempo.

– Išsimiegosiu po parodos, – atsakė ji išsisukdama nuo gaivinančio masažo, nes kitaip Natanas įtikins atsipūsti. Jo rankos ant nugaros masino geisti, kad su tuo pačiu gydančiu poveikiu paliestų ir kitas jos kūno vietas, dalis, kurias maudė dėl visai su juvelyrika nesusijusių priežasčių. Ema toliau krapštinėjosi prie brangakmenių ant darbo stalo. – Dirbsiu tol, kol nukrisiu.

– Atsikvėpk penkias minutes ir užmesk akį, ką sumanė mano architektas.

Išsekusi ir užtvindyta prieštaringų troškimų, Ema Natanui išliejo savo nusivylimą.

– Kurio žodžio iš mano pasakymo Aš neparduosiu savo lofto tu nesupranti? – piktai burbtelėjo ji. – Ar tau niekada netoptelėjo, kad nemėgstu, kai man nurodinėjama, ką daryti? Prievarta iškeldinai mane iš lofto, o dabar sakai, jog pertvarkysi jį, kad galėčiau parduoti, nes mes susituoksime. Tu nė akimirką nepagalvojai, kas geriausia man. – Emos krūtinė pakilo, kai įkvėpė dar vienam pagiežos pliūpsniui. – Eik sau, Natanai, ir pasiimk savo planus.

Ji pirštu bedė į ant stalo ištiestuosius, tačiau iš tikrųjų galvoje turėjo visus jo planus: dėl lofto, dėl jos ateities, o labiausiai – dėl jos širdies. Ema nukėlė svorius, laikiusius prispaustus brėžinius, ir tie patys susivyniojo.

Ji grįžo prie safyrų, o rankos drebėjo taip stipriai, kad vargiai įstengė sugriebti rožinį brangakmenį, kurį ruošėsi įtaisyti į aukso apsodą. Nors Nataną ir buvo sunku ignoruoti, ji nuoširdžiai stengėsi. Jis ilgą laiką stovėjo šalia spinduliuodamas nekantrą, tada atsainiai pakštelėjo jai į pakaušį ir išėjo iš kambario.

Įkyrus skambėjimas išblaškė niūrias Natano mintis. Susitikimas su Luku Smitu klojosi blogiau nei tikėjosi. Vyrukas išties mąstė parduoti savo įmonę ir siūlė Keiso jungtinėms investicijoms pirmiesiems išbandyti laimę. Sebastianas su Maksu buvo kupini pasipūtėliško džiaugsmo, o Natanas visomis išgalėmis stengėsi sukliudyti jiems nutraukti sandorį su Montgomerių nafta . Likus trim savaitėms iki Valentino dienos, vienintelis dalykas, neleidžiantis sužlugti jo susitarimui su Sailu, kad Smitas nebuvo šimtu procentų pasirengęs atsisveikinti su verslu, kuris jo šeimai priklausė paskutiniuosius šimtą metų.

Dirstelėjęs į mobiliojo telefono ekraną, Natanas atsiliepė.

– Labas, tėti.

Pasigirdo sodrus Brendono Keiso juokas.

– Ak, kaip tu smagiai nusiteikęs. Broliai kelia bėdų?

Natanas mostelėjo barmenui atnešti dar vieną viskio ir įsistebeilijo į ledo ritulio žaidimą televizoriuje už baro.

– Juk žinai, kad kelia.

– Kaip sekasi su Montgomeriu?

– Kalbamės porą kartų per savaitę. Jo žmonės tvirtina mūsų finansines prognozes. Kodis ieško galimų vietų gamybiniams įrenginiams.

– Skamba perspektyviai.

– Aha. – Natanas žinojo, kad tėvui pro ausis neprasprūs jo entuziazmo stoka. Jis buvo spaudžiamas iš dviejų pusių. Broliai buvo siaubingai susižavėję Smito įmone. Kiek laiko jie užtruks, kol įtikins vyruką parduoti? Natanui nesunkiai sekėsi įsivaizduoti scenarijų, kuriame įtikina Emą ištekėti, o tada negali bendradarbiauti su jos tėvu, nes jo broliai nusiperka Smito pramonę . – Tačiau gali būti, kad visa tai – tik bergždžias laiko švaistymas.

– Leisk atspėti – Luko Smito įmonė?

Natanui už nugaros pasigirdo džiaugsmingas šūksnis. Turbūt įmušė įvartį.

– Ji subalansuoja mūsų produktų pasiūlą ir suteikia Keiso jungtinėms investicijoms konservatyvų, tačiau stabilų augimą, – suniurnėjo Natanas.

– Buvau teisus įkalbėdamas tave sugrįžti namo. Myliu tuos berniukus, bet nė vienas jų neturi instinktų, kai reikia žengti rizikingą žingsnį. Pernelyg išsilavinę.

Natanas pasukiojo galvą bandydamas atpalaiduoti pečius sugniaužusias reples.

– Nemanau, kad Maksas su Sebastianu prieš riziką nusistatę dėl mokslinių verslo laipsnių.

– Nusistatę, nes atsigimę į motiną, – paaiškino Brendonas. – O tu atsigimei į mane ir savo motiną. Niekada nebuvau sutikęs tokio stipraus ir drąsaus žmogaus kaip Marisa.

Ne pirmą kartą Natanas girdėjo, kaip tėvo balsas tampa ilgesingas, paminėjus Marisą Konor, tačiau pirmą kartą jis paklausė:

– Ar tu mylėjai ją?

Jis nenutuokė, kas paskatino knaisiotis po tėvų santykius, kai tiek daug metų vengė šios temos. Gal kad per šią kelionę pernelyg daug galvojo apie Emą ir svarstė, kaip įveikti jos nusistatymą tekėti iš meilės. Išvažiavęs skambino kiekvieną dieną, tačiau įsijungė balso paštas, ir abu kartus jis paliko žinutes. Ema perskambino, bet jis buvo susirinkimuose, o balso žinučių ji nepaliko. Natanas troško kaip tik šią minutę išgirsti jos balsą. Erzino toks stiprus troškimas su ja pasikalbėti.

– Mylėjau? – Brendonas, regis, nustebo. – Aš ją dievinau.

Ar tai tiesa? O gal tik meilus moters atminimas vyro, kuris jos neteko, dar prieš jai suspėjant atsibosti?

– Tik troškau, kad dar iki Suzanos būčiau ją sutikęs ir vedęs, – tęsė Brendonas. – Jei būčiau laukęs savo svajonių merginos, užuot nusprendęs, kad metas surimtėti ir vesti, visi būtų išgelbėti nuo sielvarto.

Jo tėvo žodžiai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tėvas vedė be meilės ir visą gyvenimą to gailėjosi. Natanas atsipeikėjo iš abejonės, atsivėrusios priešais jį lyg pamazgų duobė.