Кэт Шилд - Derybų nebus

Ema kur kas anksčiau, nei jis to norėjo, paskatino judėti greičiau. Tylūs merginos šūksniai ir laukiniai klubų judesiai sutriuškino savitvardą, kurią Natanas taip stengėsi išlaikyti. Jo širdis ėmė drebėti tą akimirką, kai pajuto Emos išsilaisvinimą. Prisitraukė ją prie savęs ir siūbuodamas rado kelią į viršūnę sužavėtas, kad Ema nuo jo neatsilieka. Kartu jie atrado tokią nenusakomą malonumo palaimą, kad Natanas vos įstengė kvėpuoti.

Kai Ema šūktelėjo jo vardą, jos pirštai susmigo į pečius, o jo paties krūtinę suspaudė užplūdę jausmai, Natanas prispaudė ją prie savęs ir pasidavęs sudrebėjo, apstulbintas siautulingo mylėjimosi.

Nuslopus aistroms, Natanas nubraukė plaukų sruogą Emai nuo skruosto ir švelniai pabučiavo į lūpas jausdamas, kad pagaliau sutiko moterį, kuri gali sutramdyti nerimastingą jo prigimtį.

Septintas skyrius

Skaitmeninis laikrodis ant naktinio staliuko rodė penkiolika minučių po penkių. Ema nusižiovavo. Negerai padarė, kad užmigo. Galėjo pajusti, kaip pasiduoda Natano apžavams. Praleista su juo naktis ir rytinis mylėjimasis taptų dingstimi, kuria Natanas kuo ramiausiai pasinaudotų.

Nors praėjusią naktį ir neužsiminė apie vedybas, ką jau kalbėti apie neoficialias jų sužadėtuves, Ema žinojo jo užmačias. Natanui reikėjo to sandorio su jos tėvu, ir jis padarysiąs bet ką, kad įtikintų už jo ištekėti, net stengtųsi suvedžioti dar kartą, kol ji, suglebusi ir netekusi sąmonės, nieko neįstengtų jam atsakyti. Vis dėlto Ema turėjo svarbesnių rūpesčių.

Pasirodo, išsikepurnėti iš po Natano rankos buvo sudėtinga dėl kelių priežasčių.

Milžiniški raumenys buvo sunkūs.

Didžiulis nuogas atsipalaidavęs kūnas gundė ne mažiau, nei susijaudinęs.

Ir Natanas išsekino ją pačiu nuostabiausiu mylėjimusi, kokį tik teko patirti.

Kai Ema nuleido kojas ant grindų, Natanas sukrutėjo ir ištiesė ranką. Ji šoktelėjo nuo lovos ir dirstelėjo per petį nuogąstaudama, ar jis nepabudo. Jis snaudė toliau kone pagalvėje paslėpęs veidą, raumeningas liemuo tysojo užimdamas vietą, kur neseniai gulėjo ji. Nesiklausydama balselio, raginančio jį pažadinti dar vienam paskutiniam pasismaginimui, Ema puolė tamsiame kambaryje ieškoti savo išmėtytų drabužių.

Vos neužkliuvo už sijono. Liemenėlė gulėjo už trijų žingsnių. Kada ji nusispyrė batus? Ema stabtelėjo ir permetė Natano kelnes per lovos kojūgalį. Paskui jas keliavo marškiniai, tik prieš tai ji priglaudė drabužį prie veido ir giliai įkvėpė Natano losjono aromato. Tas pats kvapas gaubė jos odą. Ema nusišypsojo spėliodama, ar jo rankos, kuriomis lytėjo kiekvieną jos odos centimetrą, kvepėjo kaip Donos Karan Cashmere Mist .

Ema sudejavo. Kodėl netesėjo sau duotų pažadų ir nesilaikė kuo toliau nuo Natano lovos? Ir ką ji apgaudinėja, – vos tik jo lūpos atimdamos kvapą, reikalaudamos pasiduoti atsidūrė ant josios, ji tapo švelni it šilkas. Natanas iš jos išgavo aistringas aimanas, iš lūpų – geidulingus padrąsinimus, o iš kūno – nevaldomą rangymąsi. Emos skruostai iškaito, pagalvojus apie visus dalykus, kuriuos leido daryti Natanui.

Ji stebeilijo į lovą nužvelgdama suglamžytas paklodes, apnuoginančias jo nugarą ir beveik visą sėdynę. Pasibaisėtina, bet ertmė tarp jos šlaunų ėmė dilgčioti. Ema prikando jautrias, nubučiuotas lūpas kovodama su pagunda. Kaip čia yra, kad ji nori dar?

Nebegaišk laiko. Apsirenk ir skuosk lauk.

Troškimas stabtelėti ir paskutinį kartą žvilgtelėti į snaudžiantį vyrą grūmėsi su sveiku protu. Ar ne užtektinai pasilepino? Ema užsitraukė apatinius ir sijoną, kurį užsisegė bėgdama iki svetainės, ir už dirželių laikydama batelius nutipeno prie durų.

Kai taksi vežė ją tolyn nuo Natano, kūnas taip pat nusileido iš jausmingų aukštumų. Pirmąjį ilgesio dūrį pajuto į spyną kišdama raktą. Atlapojus duris, jaudulys jau ėmė viršų. Ema jautėsi neapsakomai išsunkta ir nuvargusi.

Ji spragtelėjo šviesos jungiklį ir įsispoksojo į tuščią kambarį. Plūstelėjo adrenalinas, nuslopinęs nuovargį. Kas, po velnių, atsitiko jos daiktams?

Ema įžengė į loftą ir sustojo, kur turėjo stovėti sofa. Širdis pašoko. Paskui ji pravėrė darbo kambario duris ir įsistebeilijo į tuščius kampus. Jokios įrangos. Jokių medžiagų ir jau baigtų papuošalų. Beveik apsvaigusi perėjo koridorių patikrinti miegamojo. Baldai. Drabužiai. Viskas, ką turėjo. Dingo.

Ema užsimerkė. Pirštai susigniaužė į kumščius.

Natanas.

Išviliojo ją romantiškos vakarienės užtikrindamas, kad nemėgins įtikinti arba spausti išsikraustyti iš lofto. Užėmė koketišku pokalbiu, kol galiausiai ji griuvo su juo į lovą. Ema suurzgė. O visą tą laiką jo kraustytojai darbavosi rinkdami jos daiktus. Turbūt šiąnakt Natanas gardžiai prisijuokė. Tikra kvaiša.

Ačiū Dievui, kad per anksti skambinti Edisonai. Ema labiausiai troško nuskuosti pas geriausią draugę, pasiskolinti pižamą ir susirangius ant jos sofos verkšlenti apie Nataną. Prieš tris mėnesius taip ir būtų pasielgusi.

Jos tėvo įsitikinimas, kad ji neturinti polėkio, nebuvo iš piršto laužtas. Iš Emos, išpaikintos ir sugadintos paveldėtojos, niekada nebuvo tikimasi, kad ji ką nors atliks iki galo. Todėl ji niekada nesijautė atsakinga už savo gyvenimą, tiesiog plaukė pasroviui.

Vis dėlto jos lūkesčiai dėl savęs pasikeitė. Ir jeigu ketina pagaminti trisdešimt penkis tūkstančius dolerių vertės papuošalų, privalo grįžti pas Nataną ir pareikalauti atiduoti įrangą.

Ema iš rankinės ištraukė automobilio raktelius ir išlėkė pro duris. Pusę šešių ryto gatvėmis riedėjo vos keli automobiliai, kol ji per miestą skubėjo atgal pas Nataną. Ji nesivargino paskambinti. Įsukusi į jo stovėjimo aikštelę, buvo gerokai įsiutusi.

Stovėdama už Natano durų ji klausėsi besidaužančios širdies, ir įniršis atslūgo. Ji nemokėjo kivirčytis. Gal todėl, kad beveik visą vaikystę girdėjo vien barnius. Tėvai nuolat riejosi. Motina laidė ugnines žiežirbas. Tėvas atsikirsdavo ledine kruša.

Natanas atidarė duris, kaip tik atitraukiant pirštą nuo durų skambučio. Pusnuogis, užsitempęs tik pižamines kelnes, atrėmė dilbį į staktą ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Sveikutė. Buvai pasprukusi kavos ir spurgų?

Tai, kad po apgaulingo išviliojimo pavakarieniauti, o paskui mylėjimosi, lyg ji būtų pati svarbiausia moteris žemėje, toliau su ja žaidė, atgaivino Emos pyktį.

– Kur mano daiktai?

Natanas žengtelėjo atgal ir pamojo užeiti.

– Kai kas saugykloje. Kai kas – čia.

– Sakiau, kad nenoriu persikraustyti. – Ema peržengė slenkstį ir rūsčiu žvilgsniu sumalė jo šypsnį į miltus. – Tik ne čia ir ne su tavimi. Niekur nenoriu.

– Nors visi kartojo, kad pasilikti tavo namuose yra pavojinga sveikatai? – Natanas papurtė galvą.

Ema įsirėmė rankomis į klubus.

– Taigi tu nusprendei pavogti visus mano daiktus?

– Aš nevogiau, – ramus jo tonas supykdė Emą, o Natanas įsitraukė ją į vidų. – Pervežiau juos, kad pasamdyti rangovai galėtų pradėti darbus.

– Tu pasamdei rangovus? – kvotė ji suirzusi, nes iš rankų sprūdo jos gyvenimo vadelės. – Tai mano loftas. Aš turėčiau samdyti darbininkus. – Natanas gūžtelėjo pečiais, o Ema prisimerkė ir nusekė iš paskos, kai jis patraukė į virtuvę. Verdamos kavos aromatas masino. – Ir nesuprantu, kodėl viskas dingo. Juk jiems nebūtina išvežti visų mano baldų, kad pašalintų pelėsį.

Natanas įpylė du puodelius kavos ir vieną padavė jai.