Кэт Шилд - Derybų nebus

Natanas išrietė antakius.

– Manau, dabar tavo eilė. – Jo rankos apsivijo jos liemenį atlaisvinti chalato diržo.

– Negalime, – paprieštaravo Ema išjungdama plaukų džiovintuvą, kad susiaustų chalato skvernus. – Pirma – vakarienė. Privalau pavalgyti, kad išlaikyčiau jėgas.

– Tau neprireiks jėgų tam, ką esu numatęs. Tik atsigulk ir leisk viską daryti man. – Natanas grobuoniškai vyptelėjo.

Ema nusijuokė, tačiau vis gynėsi nuo reiklių jo rankų. Beldimas į duris pranešė, kad atvyko kambarių tarnyba, ir jai truputėlį palengvėjo, nes užduso nuo kylančio geismo ir bandymų įveikti Natano pastangas išvaduoti ją iš chalato.

Kol jis nuėjo įleisti padavėjo, Ema skubiai patikrino savo balso paštą. Tikėjosi sulaukti skambučio iš moters, kuri norėjo užsisakyti papuošalą. Nors Ema manė, kad per vėlu pasinaudoti pinigais laimėti lažybas su tėvu, tokio pobūdžio verslas taptų puikiu pajamų šaltiniu.

Jai buvo įdomu, kaip Natanas sutiks žinią, kad, net ir jiems susituokus, ji ketina toliau modeliuoti ir kurti papuošalus. Jis nuolatos kartojo, kad nori ja rūpintis, bet ji įrodė galinti tai padaryti pati. Ema didžiavosi savo pradėtu verslu ir atėjusia sėkme. Nė nemanė visko mesti vien todėl, kad daugiau nereikia iš juvelyrikos užsidirbti pinigų.

Šią popietę jos laukė dvi žinutės. Viena – nuo Edisonos, linkinčios sėkmingo vakaro su Natanu. Antroji – nuo Tomo Mamano iš Bielos . Skambino jam anksčiau vis dar tikėdamasi, kad pavyko parduoti dirbinius, likusius po parodos Baton Ruže. Jo nebuvo, todėl Ema paliko žinutę. Laikydama kumščius ji išklausė pranešimą.

– Ema, džiaugiuosi, kad paskambinai. Turiu gerų naujienų. Pardavėme visus naujus papuošalus, kuriuos atnešei. Pirkėjai minėjo, kad matė tavo darbus neseniai vykusiame labdaros renginyje. Turiu tavęs laukiantį čekį beveik vienuolikai tūkstančių dolerių. Ir mums tikrai patiktų, jei atneštum daugiau savo juvelyrinių dirbinių.

Apstulbusi ir netikėdama Ema išjungė žinutę. Padėjo telefoną ant tualetinio staliuko vargiai įstengdama suvokti, ką išgirdo. Jai pavyko. Tikslą pasiekė laiku.

Ji atgaus savo patikos fondą. Galės suremontuoti loftą. Įsigyti naujos įrangos. Išsinuomoti studiją. Prekiauti savo dirbiniais ir plėsti verslą.

Ji daugiau nėra įsipareigojusi tekėti už Natano.

Emos pilvo raumenys susitraukė iš sielvarto.

Ji juk myli Nataną. Gal ir nebūtų susitaikiusi su mintimi tekėti už jos nemylinčio vyro, bet sutiko vykdyti lažybų su tėvu sąlygas.

Dabar viskas pasikeitė. Ji laisva pasirinkti tekėti už Natano ar ne.

Kita vertus, reikalai tik pašlijo. Laisva valia paliko ją neapsaugotą nuo klaidų.

Prieš šį vakarą čia važiuodama, Ema pripažino, kad Natanas jos nemyli ir susitaikė su mintimi, kad vis tiek už jo ištekės. Ne, dar daugiau, – viena jos dalis troško tapti Natano žmona. Nepajėgė įsivaizduoti, kaip be jo gyvens.

Tačiau jei paklus savo jausmams ir už jo ištekės, ar galiausiai netaps nelaiminga ir nepraleis likusio gyvenimo pykdama ant savęs ir nekęsdama jo? Tereikėjo kokio nors ženklo, pripažinimo, kad Natano jausmai jai nėra vien prieraišumas.

O jeigu Natanas jos nemyli? Ar ji pasiruošusi jį palikti?

Ema apsižvalgė po miegamąjį. Natanas sukūrė tobulą romantišką atmosferą su rožėmis, žvakėmis, braškėmis, aplietomis šokoladu. Ji įsižiūrėjo į nepaklotą lovą, kurioje praleido popietę kūniškame kvaitulyje, ir raudonas rožes ant tualetinio staliuko.

Užuot pražydę dideliais žiedais, pumpurai ant tvirtų kotų nusviro. Ema žinojo, kad gėlės nuvys. Jos atrodė tokios gražios, tokios nuostabios šią popietę, kai su Natanu įžengė į prabangius apartamentus. Tačiau jų grožis buvo iliuzija. Rožės nebūtų ilgiau išsilaikiusios.

Ar tai ženklas, kad jiems su Natanu taip pat nelemta likti kartu?

Dešimtas skyrius

Spėliodamas, kodėl Ema užtruko, Natanas grįžo į miegamąjį ir rado ją susimąsčiusią. Paėmęs už rankos, nusivedė į svetainę, kur laukė vakarienė. Žvakių šviesa žaižaravo krištolinėse taurėse ir išryškino auksaspalvius porcelianinių indų ornamentus.

Natanas atitraukė kėdę ir pasodino Emą. Širdis šokinėjo, priklaupus šalia, bet šiaip jautėsi nepaprastai ramus. Tai buvo akimirka, kurios laukė visą dieną.

– Kai ką tau turiu. – Vis dar laikydamas už rankos, pasuko delną į viršų. – Tekėk už manęs.

Tyla užpildė kambarį, kol Ema stebeilijo į įstabų deimantą, tviskantį delne. Nors jos akys neišdavė jausmų, lūpos suvirpėjo.

– Dauguma vyrų piršdamiesi įteikia žiedą.

– Pamaniau, kad tu mieliau savąjį sukurtum pati.

– Ir buvai teisus.

– Neatsakei į mano klausimą, – paragino Natanas.

Ema sugniaužė pirštus paslėpdama deimantą kumštyje.

– Keista, bet negirdėjau klausimo. – Ji kilstelėjo smakrą ir susidūrė su jo žvilgsniu. Tamsiai rudose akyse kovoję viltis ir atsargumas nesumažino įtampos. – Tai buvo labiau reikalavimas.

Taip ir buvo. Natanas tučtuojau suprato savo klaidą. Ema buvo kaprizinga mergaitė, tikinti pasakomis. O jis pasiūlė rinktis tikrovę. Jis apgręžė deimantą suspaudusią ranką ir pagarbiai pakštelėjo krumplius.

– Ema Montgomeri, ar tekėsi už manęs?

– Gali pažadėti, kad niekada neteks to gailėtis?

– Ne.

Pagaliau ji nusišypsojo. Bet tai buvo tik miglota tikrosios laimės šmėkla.

– Galėjai sumeluoti ir pasakyti taip .

– Verčiau jau būsiu su tavimi sąžiningas. – Natanas suėmė jos veidą delnais. – Noriu, kad mūsų santuoka būtų pagrįsta pagarba ir pasitikėjimu.

– Tačiau jei nekvepėtų sandoriu su mano tėvu, manęs nevestum.

– Sandoris ar ne, jeigu nenorėčiau tavęs vesti, tai ir nevesčiau.

Emos akys nušvito. Visas kūnas virpėjo nuo įtampos.

– Kaip manai, ar galėtum kada nors mane pamilti?

Klausimas, kurio Natanas baiminosi. Viduje glūdintis verslininkas patarė meluoti, bet tai reikštų, kad likusį gyvenimą praleistų apsimetinėdamas. Reikėjo sakyti teisybę, net jei ir rizikuotų ją prarasti.

– Negaliu tau pažadėti laimingos pabaigos, tačiau niekada nesuabejosi mano atsidavimu tau arba mūsų bendram gyvenimui. – Natanas paleido jos smakrą ir švelniai brūkštelėjo per skruostą. – Tekėk už manęs.

Emą apleido pasitikėjimas.

– Aš neprivalau.

– Ką nori pasakyti? – paklausė Natanas.

–  Biela pardavė mano papuošalus. Suma pakankama, kad į sąskaitą sugrąžinčiau pinigus. Aš laimėjau lažybas su tėvu. – Emos balsas drebėjo. – Daugiau man nereikia tenkintis santuoka, pagrįsta tik pagarba ir pasitikėjimu.

– Tu nori meilės. – Natanas ranka persibraukė plaukus, virptelėjo skruosto raumuo.

– Labiau už viską. – Šiltas šokoladinis Emos žvilgsnis atšalo.

– Ema, nėra tokio dalyko, kaip pasakiška pabaiga.

– Ne mums, – sušnabždėjo ji. – Ne tau, jei negali manęs mylėti. Bet gal vieną dieną ir sulauksiu, jei neištekėsiu už tavęs.

– Tu kvailė.

Ema nustūmė jo ranką ir atsistojo.

– Ne.

Natanas taip pat pakilo, bet lėtai, po truputėlį atpalaiduodamas raumenis ir mėgino suvaldyti neviltį.

– Praleisi likusias dienas vaikydamasi svajonių, kol galiausiai jos išnyks, nespėjus nė pagauti. Štai kas yra meilė. Iliuzija.

– Tu klysti. Tai meilė išlaiko drauge, kai gyvenimas suduoda skaudžiausius smūgius. Viltis ir tikėjimas. Jie padaro mus stipresnius. Ir tai suprastum, jei nustotum tikėtis, kad būsi nuviltas.