Кэт Шилд - Derybų nebus

Sebastianas galva mostelėjo į Maksą.

– O mes neleidome tam įvykti.

Maksas gūžtelėjo pečiais, prieš prabildamas.

– Gal truputėlį ir neįvertinome tavęs.

– Leidome išdidumui sutrukdyti tapti šeimos nariu, – pridūrė Sebastianas.

Pirmą kartą po grįžimo į Hjustoną Natanui blykstelėjo viltis, kad tai, ką galbūt tikėjosi rasti, pasiekiama ranka. Užliejo stiprūs jausmai, suspaudė krūtinę ir spaudė kvailą šypseną.

– Aš pasirengęs dirbti kartu, jeigu jūs irgi to norite.

– Smitas dvejoja, – tarė Sebastianas. – Jei sandoris su Montgomerių nafta vis dar svarstomas, manau, turėtume jo imtis.

Natanas papurtė galvą. Daugiau nieko nereikėjo įrodinėti savo broliams, bet Emai – labai daug ką.

– Nepaleiskime Smito. Jo įmonė solidi. Kaip tik to mums ir reikia paįvairinti investicijoms. Lukas apsigalvos.

– Tikrai to nori? – paklausė Sebastianas.

– Kitko nė nesiimčiau svarstyti.

Vienuoliktas skyrius

Apsiginklavusi Natano marškiniais, kuriuos netyčia pasiėmė kraustydamasi iš jo namų, Ema iš lifto žengtelėjo į Keiso jungtinių investicijų vestibiulį. Persikėlusi gyventi viena, vilkėdavo juos eidama miegoti: ją ramino pažįstamas losjono aromatas, įsigėręs į medvilnę. Išskalbtas drabužis daugiau to kvapo neskleidė.

Ji pasiilgo Natano.

Skausmingai ilgėjosi.

Ar nuo Valentino dienos praėjo tik dvi savaitės? Atrodė, kad ištisi metai.

Mandagi Emos šypsena išblėso, kai administratorė pranešė, jog Natano nėra. Viduje šėlo palengvėjimas ir nusivylimas. Ji keletą dienų ruošėsi šiam susitikimui, galvoje parengė galybę kalbų, kelias net parepetavo prieš veidrodį.

Galiausiai jos visos baigdavosi sakiniu Natanai, aš nėščia .

Juokinga. Kalbas kartojo be paliovos, bet nepalengvėjo.

– Norėtumėte palikti žinutę? – pasiteiravo administratorė plačiai šypsodamasi.

– Ar minėjo, kada grįš? – Dabar, kai sukaupė drąsą pasakyti, Ema norėjo kuo greičiau viską pabaigti. – Galėčiau palaukti?

– Neminėjo.

– Užsuksiu vėliau. – Nebent nuspręs, kad neverta.

Anksčiau, planuodama dienotvarkę, Ema pirmiausia ketino užeiti į Bielą , nes jie paskambino pranešti, kad jos laukia čekis, tačiau, pastačius automobilį, apėmė troškimas pamatyti Nataną, todėl iš pradžių pasirinko sutvarkyti šį nemalonų reikalą. Dabar reikės sukaupti ryžtą ir vėl pakartoti šią kelionę.

Ema pasuko atgal prie lifto, o jaudulys baigė pragraužti jos savitvardą. Dar nespėjus nuspausti mygtuko, durys prasivėrė, ir Ema susidūrė su Natano akimis.

– Ką tu čia darai? – paklausė jis.

Visi rūpestingai ruošti pasisveikinimai išgaravo, kai skrandis apsivertė lyg delfinas per pasirodymą. Ji įbruko Natanui marškinius.

– Atnešiau tavo marškinius. Kažkaip įsipainiojo tarp mano daiktų, ir netyčia juos įsidėjau.

– Ir specialiai užsukai atiduoti. – Jo balsas dudeno taip gundančiai... – Džiaugiuosi.

Natanas paėmė marškinius ir nusviedė ant netoliese stovėjusios vestibiulio kėdės. Tada pirštais suėmė jos ranką ir įtempė į liftą. Laisvąja ranka suėmė už klubo ir vienu judesiu prirėmė Emą prie sienos.

Apsvaigusi iš džiaugsmo, Ema uždėjo delną Natanui ant krūtinės jausdama lygų ir raminamą širdies plakimą.

– Nebuvo sunku. Sukiojausi kaimynystėje.

– O aš tavęs visur ieškojau, – tarė jis.

Natanui įdėmiai stebint, Emai iškaito skruostai. Tada užvirė kraujas.

– Tikrai? Kodėl?

– Aš tavęs pasiilgau.

Emos nervai įsitempė. Ji prisimerkė ir dirstelėjo iš po blakstienų. Nors iš Natano troško išgirsti visai kitokius tris žodžius, šie buvo antroje vietoje. Ar įmanoma, kad Natanas jautė ką nors daugiau, o ne tik paprasčiausią geismą? Galbūt jo jausmai kur kas painesni, nei ji manė?

– Ne taip stipriai, kad paskambintum. – Ema prisivertė nusišypsoti. Natanui nėra reikalo žinoti, kaip apsunko jos širdis.

Jis nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą.

– Gan aiškiai davei suprasti, kad tarp mūsų viskas baigta.

Ji davė aiškiai suprasti?

– Tai tu išėjai ir mane palikai, pamiršai?

– Buvau kvailys, kad taip pasielgiau.

– Bet pasielgei. Kas pasikeitė?

– Mums lemta būti drauge. Nejau to nejauti?

Ar tai reiškia, kad Natanas ją myli? Ar gali būti? Nuo vilties net užėmė kvapą, ir Ema pasistiebė ant pirštų galų. Kai Natano lūpos uždengė josios lėtu ir kantriu bučiniu, Ema prispaudė pirštus prie nugaros ir liovėsi grumtis su pinkliu jo jausmų voratinkliu. Po šiais svaiginančiais bučiniais buvo labai lengva migloton praeitin nustumti paskutines dvi savaites ir širdgėlą.

Taip ilgai priešinosi baimindamasi, kad Natanas jai niekada nejaus to paties. Tačiau jam buvo taip sunku atsispirti, o ji tapo dar silpnesnė jo apžavams. Prireikė visų valios pastangų vėl neprisipažinti, kad jį myli. Daugiau Ema neįstengė kovoti su savo širdimi.

– Aš tave myliu, – sukuždėjo, kai Natanas atsitraukė. Dabar visa kita, regis, tapo neišvengiama. – Myliu jau seniai.

– Bet už manęs netekėsi.

Ar pasiūlymas susituokti vis dar galioja?

– Maniau, kad sandoris su mano tėvu nutrūko.

– Taip ir yra.

Emos širdis prisipildė džiaugsmo, tačiau ji neišsidavė.

– Vadinasi, tau neliko priežasties norėti mane vesti.

– Yra daugybė priežasčių, – patikino Natanas, bet liftas švelniai sulėtino greitį, durys prasivėrė, ir jis nespėjo jų įvardyti.

Natanas paėmė Emą už rankos ir nutempė pro lifto laukiančią minią į erdvų ir šviesų biurą pastato fojė. Emos jausmai siautėjo tarsi nerimo ir džiugesio audra: kone pro miglą pasiekė balsai, juokas ir skimbčiojantys indai, ataidintys iš dviaukštės kolonados.

– Eime papietauti, – pasiūlė Natanas.

Vienas geriausių Hjustono restoranų buvo įsikūręs atviroje erdvėje ir traukė gausias minias paragauti kritikų puikiai įvertintų patiekalų. Ema sudvejojo. Visai netroško sausakimšame restorane prasitarti Natanui apie nėštumą.

– Man reikia sutvarkyti vieną reikalą. Ką pasakytum, jei susitiktume po valandos?

Natanas papurtė galvą.

– Dabar, kai esi mano, tavęs nepaleisiu. Mes kartu sutvarkysime tavo reikalą, o tada nusivesiu pietų.

– Kur nors ramiai?

– Kur tik panorėsi.

Jie išėjo į lauką. Po lietingų dienų trumpam nusprendė pasirodyti saulė. Ema mėgavosi šiluma ir įkvėpė drėgmės aromato, įsigėrusio į grindinį ir augalus. Jie žingsniavo šaligatviu, Natanas sunėrė jų pirštus, nuo jo dvelkė ramybe ir neabejotina stiprybe. Ema įsikniaubė į jo rankos linkį ir priglaudė galvą prie peties.

Pirmą kartą po daugelio savaičių jautėsi laiminga.

– Kur mes einame? – paklausė Natanas.

– Į Bielą . Nešu parduoti daugiau savo papuošalų.

Išgirdęs žodį papuošalų , Natanas pakėlė jų sugniaužtus delnus ir lūpomis brūkštelėjo per Emos bevardį pirštą.

– Ar padirbinai sau sužadėtuvių žiedą?

Ema pagalvojo apie juodą aksominę dėžutę rankinėje.

– Kam vargintis, jei nėra sužadėtuvių?

Nors ji tai pasakė kandžiai, Natanas šyptelėjo.

– Galėčiau pamatyti žiedą?

Nejau ją taip lengva perprasti? Sunkiai atsidususi Ema rado dėžutę ir įdėjo į ištiestą delną. Natanas įsikišo ją į kišenę nė nežvilgterėjęs. Emai dunkstelėjo širdis, o galva ir vėl apsvaigo. Greičiausiai susverdėjo, nes Natanas sustojo ir atsuko ją į save.