Кэт Шилд - Derybų nebus

Natanas valandų valandas žingsniavo po tuščią butą, stebėjo nusileidžiančią, paskui pakylančią saulę. Septintą ryto pačiupo mobilųjį telefoną ir antrą kartą pamėgino susisiekti su Kodžiu, bet aparatas pats sučirškė. Natanas atsiliepė, nė nepažiūrėjęs, kas skambina.

– Ema?

– Toli gražu, – atsiliepė geriausias draugas lyg apdujęs ir netekęs proto. – Gavau tavo žinutę. Atleisk, kad neperskambinau anksčiau, tačiau buvau truputėlį užsiėmęs stebėdamas savo sūnaus gimimą.

Kodžio žodžiai smogė Natanui tarsi beisbolo lazda. Sūnaus.

Ar Ema taip pat nešioja berniuką? Krūtinė susitraukė pagalvojus, kiek dalykų praleistų, jei nepajėgtų įtikinti Emos ištekėti. Jo nebus šalia, kai pirmą kartą pajus kūdikio spyrį. Nebus šalia, kad paryčiais atneštų įvairiausio maisto, kai ji netikėtai užsimanysianti. O kas, jei Ema neleis dalyvauti gimdyme?

– Sveikinu, – išspaudė Natanas ir susverdėjo nuo nelaukto tikrovės smūgio.

Kančia stipriai surakino pilvą. Aš tave myliu . Emos žodžiai įsirėžė jam į širdį. Jis negalėjo jų ignoruoti.

Ema myli jį. O jis nepadarė nieko, kad to nusipelnytų.

Ema myli jį. O jis pasiūlė tik santuoką, paremtą logika ir protu.

Ema myli jį. O jis nė karto neprisipažino, kad jaučia tą patį. Bet Natanas jautė. Jis myli Emą. Labai stipriai.

Na ir bukaprotis buvo, kad anksčiau to nesuvokė. Ema sužavėjo jo kūną ir pavergė širdį, o jis buvo pernelyg paskendęs verslo planuose ir šeimos istorijoje, kad pamatytų, kas išties svarbu.

– Turi žinių iš Emos? – paklausė Natanas.

– Ji atvažiavo praėjusią naktį.

Vadinasi, Natanas taip pat trauks į Dalasą.

– Kurioje jūs ligoninėje?

Užsirašė adresą ir susimetė keletą daiktų į kelioninį krepšį.

Po keturių valandų Natanas pastatė automobilį ligoninės stovėjimo aikštelėje ir giliai įkvėpė, prieš leisdamasis į gimdymo skyrių. Suradęs Džeimės palatą, ant slenksčio sudvejojo ir pažvelgė į gyvą paveikslą priešais.

Kodis sėdėjo ant lovos krašto nugara į duris nenuleisdamas akių nei nuo pavargusios, bet švytinčios moters, atsirėmusios į pagalves, nei nuo mėlynų vystyklų ryšulėlio linguojančiame lopšyje. Pastelinės sienos net virpėjo nuo poros laimės, ir Nataną skaudžiai perliejo pavydas.

Emos palatoje nematyti, ir Natanas jau ketino eiti jos ieškoti, bet Džeimė jį pastebėjo ir niuktelėjo savo vyrui. Išsiviepęs tarsi lunatikas Kodis pakilo pasveikinti Natano triuškinamu rankos paspaudimu.

– Kaip sekasi tvarkytis su tėvyste? – Natanas paspaudė ranką ir nužvelgė draugą: pastebėjo tamsius ratilus po akimis, atpilto pieno dėmę ant peties.

– Esu sauskelnių keitimo meistras.

– Jam trūksta miego, – įsiterpė Džeimė meiliai šyptelėdama vyrui.

Gal Kodis ir išsekęs, bet atrodė laimingesnis, nei Natanas kada nors matė. O tai labai svarbu. Per gyvenimą geriausias draugas žingsniavo kupinas entuziazmo, o ne pragmatizmo.

– Natanai, noriu tave supažindinti su Evanu Maiklu Montgomeriu. – Kodis iškėlė savo sūnų iš lopšio taip pat pasitikėdamas, kaip žaisdamas futbolą. – Štai, norėtum palaikyti? – Gudriai šyptelėjęs paguldė trapų ryšulėlį į Natano rankas. – Pasitreniruok truputį.

Natano širdis nusirito į kulnus, Kodžiui priminus jo paties artėjančią tėvystę. Jis dėbsojo į draugo naujagimį grožėdamasis mažučiais rankų ir kojų pirštukais. Ar jo vaikelis bus toks tobulas? Kai mama – Ema, kodėl ne?

Kodis apglėbė žmoną. Džeimės žvilgsnyje atsispindėjo pasididžiavimas, pasitenkinimas ir aistra. Meilė. Natanas atpažino tą išraišką. Tai vis dėlto daugiau nei meilė. Pilnatvė. Tarsi drauge juodu stipresni, nei būtų atskirai.

Ar Ema kada nors į jį taip žiūrės? O gal jau šimtus ir net daugiau kartų vėjais paleido savo progą nusipelnyti jos meilės? Norėdamas apsaugoti save nuo skausmo nenorėjo pripažinti, kad jam reikėjo Emos. Niekada sau neleido pasikliauti ja taip, kaip Kodis pasikliovė Džeime.

Jis nuo pat pradžių atstūmė meilę ir pasirinko praktiškesnes priežastis vedyboms. Bet tai, kuo Kodis dalijosi su Džeime, nebuvo vien aistringa meilė arba draugystė. Tas jausmas buvo gilesnis, gaivališkesnis. Amžinas ir nepalaužiamas.

– Turi įgimtą talentą, – pagyrė Džeimė. – Būsi puikus tėvas.

Taip, jis bus. Ir nuostabus vyras.

– Na, tai ką manai apie mano sūnų? – paklausė Kodis šypsodamasis miegančiam vaikeliui.

Matant laimingą savo draugą, Natanui gerklėje įstrigo gumulas.

– Manau, kad esi pats laimingiausias vyras žemėje.

Ema sustabdė automobilį priešais tėvo namą ir pasiruošė mūšiui. Per keturių valandų kelionę iš Hjustono į ligoninę Dalase turėjo marias laiko surikiuoti susijaukusius jausmus. Ji žinojo, ką daryti dėl Natano.

Tačiau pirma norėjo sutvarkyti reikalus su tėvu. Iš ligoninės išvažiavo apsikeitusi trumpais sveikinimais, nes troško, kad ši akistata būtų kuo greičiau pamiršta.

Kol ėjo keliu iki paradinių durų, prisiartino kitas automobilis. Natanas. Ką jis čia veikia? Ema palaukė prie laiptų, o širdis ėmė šokinėti it paklaikusi, kai jis prisiartino.

– Nenoriu su tavimi bartis, – prašneko Natanas, priėjęs pakankamai arti, kad paliestų.

Ema žengtelėjo atgal bijodama, kad, jei apkabins, ji palūš.

– Aš irgi nenoriu su tavimi bartis. – Koja kojon jie užkopė iki paradinių durų. – Ką tu čia darai?

Natanas atidarė duris, kad ji įeitų.

– Žinau, kad tėvas tau neatidavė patikos fondo.

– Kodis. – Ema papurtė galvą, o jie perėjo milžinišką vestibiulį, žingsniai nuaidėjo didžiulėje erdvėje. – Bent kartą norėčiau, kad mano šeima leistų man susitvarkyti pačiai.

– Pavyzdžiui, pasakyti man apie kūdikį, vos tik sužinojai, kad laukiesi?

Natanui grįžus į jos gyvenimą, griežimas dantimis tapo pernelyg dažnas įprotis.

– Gerai, turėjau pranešti anksčiau.

– Tu velniškai teisi.

Ema užvertė galvą ir įsistebeilijo į rūstų veidą ir nepalenkiamą pilkų akių žvilgsnį.

– Buvo dalykų, kuriuos turėjau apsvarstyti.

– Kaip kad pamąstyti apie savo atsisakymą už manęs tekėti?

– Ar galėtume tai aptarti vėliau, kai priversiu tėvą sutikti atiduoti patikos fondą?

– Leisk tau padėti.

– Aš pati galiu savimi pasirūpinti. – Jie koridoriumi prisiartino iki tėvo darbo kambario. Ema atsisuko į Nataną ir padėjo delną jam ant krūtinės. – Pasilik čia. Tai tik mudviejų reikalas. Privalau tai padaryti viena, – pabrėžė paskutinį žodį ir vylėsi, kad Natanas paklus.

Jis sugavo jos pirštus ir pakėlė prie lūpų trumpam bučiniui. Paleidęs atsirėmė į sieną ir sukryžiavo rankas.

– Būsiu čia, jei manęs prireiktų.

Neramiai dunksinčia širdimi Ema patenkinta linktelėjo galva ir nuėjo. Kalba, kurią paruošė tėvui, išgaravo iš galvos, kai prisiartino prie jo darbo kabineto. Durys buvo praviros, todėl ji įėjo.

– Sveikas, tėti.

Tėvas pakėlė akis nuo popierių ant rašomojo stalo.

– Labas, Ema. – Jis priėjo, paėmė ją už rankų ir pabučiavo į skruostą. – Kaip gyveni?

– Gerai, – atsakymas išsprūdo savaime. – Buvau ligoninėje aplankyti tavo pirmojo vaikaičio. Jis gražutis.

– Aš važiuosiu po kelių minučių, – atsakė tėvas ir susiraukęs ją nužvelgė. – Tikrai gerai jautiesi?

– Puikiai.

– Kodis man papasakojo apie kūdikį.

Ji nudės savo broliuką.

– Tikiuosi, atvykai pasakyti, kad išteki už Natano.