Кэт Шилд - Derybų nebus

– Tau viskas gerai? – suėmė ranka jos skruostą, raminamai paglostė nykščiu. Jo akyse spindėjo nerimas, ir Ema užsigeidė jį paguosti.

Tačiau paėmė jo ranką ir atitraukė nuo skruosto.

– Taip. Tik truputėlį apkvaitusi, nes šį rytą nepusryčiavau.

– Mums vertėjo pirma papietauti.

–  Biela čia pat. – Ema pamojo parduotuvės pusėn. – Užtruksime vos sekundėlę.

Kol jie laukė, kad pardavėja pakviestų vadovą, Natanas apžiūrėjo jos dirbinius.

– Ne tiek jau ir daug jų čia.

Manydama, kad neatpažino ankstesnių jos modelių, Ema vogčia dirstelėjo į vitriną. Džiaugsmas plūstelėjo, ėmus skaičiuoti. Parduoti dar penki dirbiniai.

Tomas Makmanas išdygo kitoje vitrinos pusėje ir nusišypsojo.

– Panele Montgomeri, malonu, kad užsukote. Matote – jūsų papuošalai nepaprastai paklausūs. – Tomas įteikė Emai voką su čekiu. – Tikiuosi, atnešėte daugiau savo darbų.

– Turiu šiuos. – Ema iš rankinės ištraukė naujausius savo sukurtus papuošalus.

– Ir dar šį. – Natanas padėjo dėžutę su žiedu ant prekystalio.

Ema nespėjo sulaikyti, o Tomas Makmanas pastvėrė dėžutę ir atidarė. Jis džiugiai nusišypsojo.

– Gražus. Ar turite daugiau sužadėtuvių modelių? Parduodame nemažai vestuvinių papuošalų. Iš baltojo aukso ar platinos?

– Iš platinos. Tačiau jis neparduodamas. – Ema metė į Nataną piktą žvilgsnį.

Jis tik patraukė pečiais.

– Nesuprantu, kodėl ne. Vis tiek nesiruoši jo mūvėti. Todėl gali parduoti ir užsidirbti pinigų.

Ema Natano akyse matė iššūkį ir sutriko.

– Nebent, žinoma, persigalvojai dėl vedybų su manimi?

– Kodėl turėčiau? – atkirto ji, o balsas, toks duslus ir tylus, išdavė, kad ji dvejoja.

Šiandien į jo biurą atėjo žinodama, kad Natanas nenorėtų, jog jo vaikas augtų be tėvo ir dėl šios priežasties troško už jo ištekėti. Tačiau lifte pradėjo galvoti, kad galbūt Natanas bent truputėlį ją pamilo. Tiesą sakant, per du širdies dūžius trukusį akimirksnį į tai sudėjo visas savo viltis ir svajones. Ema atidžiai žvelgė Natanui į veidą ieškodama bent kokio ženklo, kad buvo teisi.

– Pamaniau, kad kas nors pasikeitė.

Ūmai ji susivokė. Akyse šmėkštelėjo tviskančios švieselės. Ema iškaito nuo galvos iki pirštų galų.

– Tu žinai.

– Ką žinau?

Ema nė akimirką nepatikėjo nekalta Natano vaidyba. Jis žinojo, kad ji laukiasi. Štai kodėl norėjo ją vesti. Ne todėl, kad buvo bepradedąs įsimylėti.

Nusiminusi ji įsitvėrė prekystalio ir pasibaisėjusi suvokė, kad Tomas Makmanas klausėsi pokalbio neslėpdamas smalsumo. Ji sumirksėjo, išspaudė mandagų šypsnį ir pastvėrė savo sužadėtuvių žiedą.

– Kitą savaitę atnešiu vestuvinių žiedų. Manau, modeliai jums patiks. Geros dienos.

Tai tarusi, metė į Nataną rūstų žvilgsnį, apsisuko ant kulno ir išžygiavo iš parduotuvės Suirzusi ji tiesiog lėkte lėkė, ir, tik pasiekus šaligatvį, Natanas ją pasivijo.

Na ir kvaiša ji buvo.

– Sustok. – Natanas palietė ranką, bet Ema ją nusipurtė. – Kur tu eini?

Kur ji traukia? Akimirką Ema nepajėgė prisiminti, kur pastatė automobilį. Iš nevilties sugriežė dantimis. Kaip atsikratys Natano ir pasitrauks vienumoje išsilaižyti žaizdų, jei negali rasti automobilio? Gerklę užspaudė gumulas. Ji nurijo seiles, bet spaudimas niekur nedingo.

– Ema, būk gera, pasikalbėk su manimi.

Ji papurtė galvą.

– Eime papietauti.

Ji vėl papurtė galvą.

– Tu privalai valgyti. Labai svarbu palaikyti jėgas.

Ema suakmenėjo it stabo ištikta.

– Tu žinai, kad laukiuosi. – Perspėjamai dūrė į jį pirštu, kai Natanas prasižiojo dar kartą išsisukti. – Nedrįsk to neigti. Kas tau pasakė?

Susitaikęs Natanas atsiduso.

– Šį rytą buvo užsukęs Kodis.

Emą persmelkė nusivylimas.

– O sandoris su mano tėvu?

Natano veidas panėšėjo į bejausmę kaukę.

– Jis nesvarbus. – Čiupo ją už rankos, kai Ema nusigręžė, ir sukliudė pasprukti. – Tu laukiesi mano kūdikio. Ir tu už manęs ištekėsi.

Nuo Valentino dienos ji plakė save, kad leido Natanui išnykti iš savo gyvenimo, spėliojo, ar pasipiršdamas deimantu, o ne žiedu, Natanas suvokė, koks jai svarbus juvelyrikos amatas. Kad galbūt pagaliau jis suprato ją.

Be abejo, Natanas sumenkino jausminę jų susitarimo pusę, tačiau, turint galvoje, kad netikėjo meile, Ema vylėsi, kad laikui bėgant jis nusileis. Į Natano biurą atėjo papasakoti apie kūdikį ir nekantravo išvysti, kad jos pasiilgo neką mažiau nei ji, ir tai buvo tiesa, bet Natanas vis tiek norėjo ją vesti.

Dabar, supratus, kad to nori tik dėl kūdikio, Emai vėl iš skausmo plyšo širdis.

– Natanai, niekas nepasikeitė, – atsakė ji. – Aš noriu tikros santuokos.

– Viskas pasikeitė. Neleisiu savo vaikui augti ne santuokoje. – Natanas ją prisitraukė. – Ir neleisiu kitam vyrui auginti mano sūnaus arba dukters.

Jo ryžtas suglumino Emą. Kodėl Natanas negali jos mylėti bent perpus tiek, kiek ji myli jį? Tada viskas būtų paprasčiau. Pakaktų net truputėlio meilės, kad sutiktų už jo tekėti.

– Negaliu tekėti žinodama, kad manęs nemyli.

– Ema, tu negali viena auginti šio vaiko.

Natano pasitikėjimo stoka smeigė taip pat giliai, kaip abejingumas. Ema išsilaisvino.

– Man bus geriau be tavęs arba tėvo, kartojančio, kad negaliu savimi pasirūpinti. Aš toliau plėsiu savo juvelyrikos verslą. Gal net atidarysiu parduotuvę.

– Neprivalai taip sunkiai dirbti. – Natanas įsirėmė rankomis į klubus ir piktai dėbtelėjo. – Tekėk už manęs. Aš pasirūpinsiu tavimi ir kūdikiu.

Ema ilgai stebeilijo į jį, o visą kūną net maudė, kaip troško atsidurti Natano glėbyje. Būtų taip lengva pamiršti visus rūpesčius apie pinigus, kaip viena augins vaiką, ir priimti jo pasiūlymą susituokti.

Vis dėlto ji nebuvo praktiškas žmogus. O vedybos iš praktinių paskatų sudaužytų jai širdį.

Ema papurtė galvą.

– Aš pasirūpinsiu savimi. Ir kūdikiu.

Dvyliktas skyrius

Mums viskas bus gerai.

Emos žodžiai aidėjo Natano galvoje, kol stebėjo, kaip ji pradingsta pietaujančiųjų minioje. Jis nė akimirkos neabejojo, kad Ema kuo puikiausiai susidoros su vienišos motinos vaidmeniu. Ji bus nuostabi, kaip ir jo motina. Jos abi buvo stiprios, viską sugebančios moterys.

Bet kaipgi jis?

Be Emos jam nebus gerai. Nė truputėlio. Pirmą kartą per dvidešimt metų Natanui reikėjo kito žmogaus labiau nei oro. Ema tapo jo visatos centru. Paskutines porą savaičių jis skendėjo tamsioje kančios bedugnėje nematydamas jos netikėtų šypsenų, karštų žvilgsnių ir net rūškanų minų. Užuot rankose sūpavęs nuogą, švelnų ir saldžiai kvepiantį kūną, naktis leido plačiai atmerktomis akimis ir spėliojo, kaip viskas taip siaubingai susimovė.

Natanas pasileido paskui Emą, tačiau buvo per vėlu. Ji dingo. Pasiėmęs automobilį, nuvažiavo į jos loftą. Bet atvykęs, ten jos nerado. Ir ji neatsakinėjo į skambučius.

Natanas trenkė kumščiu į vairą. Prakeikimas. Kodėl ta moteris tokia užsispyrusi? Galėtų jai suteikti nuostabų gyvenimą. Jie būtų laimingi, jei tik Ema liautųsi laikytis įsitvėrusi kažko, ko negali jai duoti.

Po bevaisio vizito pas Edisoną Natanas paskambino Kodžiui ir paliko žinutę. Neturėdamas kito pasirinkimo patraukė namo. Žinodamas, kad Ema laukiasi. Žinodamas, kad vėl sumovė santykius su ja. Niekaip neįstengs susikaupti, iki kol visko neištaisys.