Кэт Шилд - Derybų nebus

– Šiandien užsukau pasikalbėti apie mūsų lažybas. Aš laimėjau. Noriu atgauti savo patikos fondą.

Sailas susiraukė.

– Nenoriu, kad mano vaikaitis augtų be tėvo.

– Spręsti man su Natanu, o ne tau. – Ema susidūrė su tėvo žvilgsniu parodydama savo pasiryžimą. – Aš turėjau pinigus iki sutarto laiko.

– Bet jų nebuvo tavo sąskaitoje. Todėl netenki patikos fondo. Na, ką jūs su Natanu nusprendėte dėl vedybų?

– Tai ne tavo reikalas.

– Bet tai yra mano reikalas. Aš – tavo tėvas ir sakau, kad tau reikia žmogaus, pasirūpinsiančio tavimi ir kūdikiu.

Ema išlaikė ramų balsą.

– Nereikia. Aš kuo puikiausiai tą sugebu pati, tačiau tu pernelyg užsispyręs, kad tai pamatytum.

– Taip manai? Ir kaip, tavo galva, išgyvensi be pinigų?

– Aš turiu pinigų.

– Cha. Šimtą tūkstančių, kuriuos tau daviau? Kaip ilgai, manai, jų užteks?

Ema papurtė galvą. Užsispyręs diegas.

– Turbūt ilgam, nes neplanuoju iš jų gyventi.

– Ne? Tai kaip ketini išsilaikyti?

Ema susitvardė, plūstelėjus nevilties bangai, ir ištraukė iš rankinės laikraščio straipsnį apie parodą Baton Ruže. Trinktelėjo jį ant stalo priešais tėvą.

– Tai apie mano papuošalus. Straipsnyje esu apibūdinama kaip talentinga , o mano darbai – kaip vieni geriausių. Aš sunkiai dirbau dėl šio pripažinimo, bet tu niekada manimi netikėjai. – Emai pritrūko kvapo. Nirčiai besidaužančia širdimi ji įkvėpė ir lėtai pabrėžė: – Man pavyko.

– Juk negali tikėtis išgyventi iš to, ką užsidirbsi.

Emą užliejo apmaudas.

– Galiu. Ir ketinu. – Ji sugniaužė delnus į kumščius, kad tėvas nematytų, kaip stipriai jie dreba. – Gali pasilikti mano pinigus. Man jų nereikia. Pasinaudosiu juvelyrikos verslo sėkme. Pasirūpinsiu savimi ir savo kūdikiu.

– Mūsų kūdikiu, – už nugaros Natanas nuo tarpdurio tai pasakė švelniai, bet neabejotinai ryžtingai. – Kūdikis ir mano, ir tavo, o tu už manęs ištekėsi ir leisi pasirūpinti jumis abiem.

Ema nusigręžė nuo tėvo ir įsmeigė akis į Nataną. Vidinis balsas rėkte rėkė liautis su juo kovoti ir leisti ja pasirūpinti. Natanui priklauso jos širdis. O dabar, kai jos kūne auga jo vaikas, jau seniai metas baigti stengtis jį pamiršti ir gyventi toliau.

– Pasikalbėsime apie tai vėliau.

– Atstumdama mane nepriversi persigalvoti. Aš nepaleisiu tavęs. Mes sukurti vienas kitam. – Natanas suėmė jos pečius. – Tekėk už manęs, – skubiai sušnabždėjo. – Ne dėl kūdikio arba verslo sandorio, bet todėl, kad aš negaliu be tavęs gyventi.

Emą užplūdo galingas ir netikėtas, kvapą gniaužiantis džiaugsmas. Ji sumirksėjo, kad nepravirktų. Tie žodžiai gali būti panašiausi į prisipažinimą meilėje, kurį kada nors išgirsianti iš Natano.

Ir to pakako. Natanas negali be jos gyventi. O ji – be jo. Buvo užsispyrusi kvaiša, kad manė kitaip.

Ema pridėjo delną Natanui prie skruosto.

– Tai, be jokios abejonės, norėčiau vėliau su tavimi aptarti. Tačiau pirmiausia privalau sutvarkyti reikalus su tėvu.

Natano akyse žybtelėjo sąmyšis. Jis ne iš tų vyrų, kurie kam nors pasiryžę pasitraukia. Bet Ema buvo nusiteikusi lygiai taip pat ryžtingai.

– Leisk tau pagelbėti, – suniurnėjo Natanas.

Tai buvo pavojingas lynas, įsitempęs tarp noro priimti pagalbą ir atsilaikyti pačiai. Ar ji gali pasikliauti savimi ir Natanu tiek, kad išlaikytų reikiamą pusiausvyrą?

Širdis pavojingai greitai daužėsi, ir Ema sudvejojo. Taip ilgai kovojo, kad atsistotų ant savo kojų, jog buvo sunku sustoti. Bet, nepaisant visų jos tikinimų, kad gali savimi pasirūpinti pati, Emai patiko atsiremti į Nataną.

Ji vėl pridėjo delną Natanui prie skruosto, kai bemiegė naktis paėmė viršų. Leisk jam tavimi pasirūpinti, – sušnabždėjo protas. Pagaliau ji tam pasirengusi.

– Gali padėti, – atsakė Ema. – Tačiau tik šį kartą.

Blykstelėjo balti Natano dantys, jis atsisuko į Sailą.

– Ema turėjo pinigus keturioliktą dieną. Galiu tai paliudyti. Dėl to ir atsisakė už manęs tekėti. O jeigu neduosite Emai to, ko nusipelnė savo sunkiu darbu, ji nesiliaus manęs atstūminėti vien iš principo norėdama įrodyti, kad ji gali pati savimi pasirūpinti. Ir tai, beje, ji puikiai darė labai ilgai, tik nė vienas iš mūsų ja netikėjome.

Pasisėmusi stiprybės, Ema pareiškė:

– Noriu, kad pinigai būtų perrašyti kaip įmanoma greičiau. Privalau įrengti vaikų kambarį.

– Ir suplanuoti vestuves, – pasufleravo Natanas parodydamas, kad dėl santuokos nejuokavo.

– O jei neperrašysiu? – Jos tėvas neužsidirbtų milijardų, jeigu būtų buvęs niekam tikęs derybininkas.

– Tada šis reikalas amžiams įsiterps tarp mūsų. Noriu, kad pažvelgtum į mane ir pamatytum, jog esu suaugusi moteris, sugebanti išsilaikyti. Aš nusipelniau tavo pagarbos, nes ją užsidirbau sunkiu darbu ir ryžtu.

Tėvas susiraukė, bet Ema laikėsi savo, jis pagaliau persigalvojo.

– Aš tik noriu tau to, kas geriausia, – galiausiai atsakė jis šiurkščiai, bet ir su meile.

– Žinau, kad nori. – Ema šyptelėjo. – O man geriausia žinoti, kad tiki manimi ir mano sugebėjimu savimi pasirūpinti.

– Labai gerai. Atiduosiu patikos fondą. Galų gale tu jį užsidirbai.

Ema stengėsi neišsiduoti, kad yra priblokšta. Iš palengvėjimo sulinko keliai. Ji ištiesino nugarą.

– Ir daugiau jokio kišimosi, – tęsė ji naudodamasi pergale. – Kaišioti nosį į mano meilės reikalus – neatleistina. – Ji įsmeigė į tėvą nuožmų ir rūstų žvilgsnį laukdama, kada šis linktelės galva. Tada atsigręžė į Nataną. – Tėtis važiuoja aplankyti savo naujo anūkėlio. Neprieštarautų, jeigu jam išvykus, pasinaudotume darbo kambariu. Mudviem reikia išsiaiškinti keletą dalykų.

Tėvas atrodė suglumęs, kad yra išvaromas iš savo valdų, bet neprieštaravo. Eidamas pro Nataną stabtelėjo ir ištiesė ranką.

– Sveikas atvykęs į šeimą. Tu man visada patikai.

– Tėti!

Sailas išėjo iš kambario ir uždarė duris, o Ema atsirėmė į stalą ir pažvelgė į Nataną.

– Atsiprašau dėl to, kas tarp mūsų buvo anksčiau, – tarė jis. – Neturėjau tau leisti taip manęs palikti.

– Aš irgi sureagavau per stipriai.

– Turėjai priežastį. Elgiausi kaip užsispyręs mulkis.

– Pagaliau mes dėl kažko sutariame. – Ema šiltai nusišypsojo ir atsistūmė nuo stalo. – Ačiū, kad padėjai su tėvu.

Natanas stovėjo lyg įbestas, tačiau akys buvo gyvos ir budrios, kai Ema labai lėtai prie jo prisiartino.

– Aš visada būsiu šalia.

– Žinau, – atsakė Ema dėdama delną jam ant krūtinės ir stumdama prie darbo kambario durų.

Daugiau nebijojo, kad Natanas galbūt niekada jos nemylės taip, kaip ji myli jį. Natanas – idealus vyras jai. Jis gerbs santuokos įžadus ir bus puikus tėvas vaikams. O kalbant apie tai, Ema savo širdyje turėjo užtektinai meilės jiems abiem.

Kai Natanas prisišliejo prie durų, jis pažvelgė Emai į akis, bet nemėgino paliesti.

– Taip pat privalai žinoti, kad mūsų šeimos susijungs tik dėl vienintelės priežasties: dėl mudviejų.

Jo pareiškimas apstulbino Emą.

– Po visko, ką patyrėme, nesiimi sandorio su tėvu?

– Nenoriu, kad jis įsiterptų tarp mūsų, – paaiškino Natanas. – Be to, mano broliai nėra pasirengę su sandoriu susijusiai rizikai, o aš nusprendžiau baigti su jais kovoti.

– Aš nesuprantu. – Ema atitraukė ranką. – Maniau, kad nori perimti įmonę.