Кэт Шилд - Derybų nebus

Natanas nukėlė kojas nuo kavos staliuko ir išėjo iš kambario. Paskutiniu metu viskas įgriso: nuo neįkvepiančių brolių verslo sprendimų iki lindėjimo savo kabinete, kur niekas nežadino susidomėjimo, ir grįžimo į tuščius namus.

Natanas nekentė savo gyvenimo. Jis buvo vienišas, nuobodus ir kaip niekada apgailėtinas. Jam nepavyko padaryti broliams įspūdžio savo verslo įžvalgomis. Tiesą sakant, toliau sunkino santykius su jais per paskutines porą savaičių elgdamasis šiurkščiai ir nedraugiškai. Ir atsuko nugarą pačiai nuostabiausiai kada nors sutiktai moteriai. Jis nusipelnė jaustis apgailėtinai.

Natanas pamatė Kodį koridoriuje.

– Ką tu veiki Hjustone?

– Šį rytą susitikau su keletu mūsų valdybos narių, bet anksti išsiskirstėme, todėl pagalvojau, gal turėtum laiko papietauti, prieš man išvykstant.

Natanas dirstelėjo į laikrodį.

– Restoranas apačioje atsidarys tik po dvidešimties minučių. Tikrai turi laiko pasibastyti po Hjustoną? Ar tavo žmona nesiruošia gimdyti bet kurią akimirką?

– Dar liko kelios dienos. – Kodis susiraukė. – Nors turbūt apsidžiaugtų, jei tai įvyktų greičiau. – Jis apsižvalgė ir ant sienos pastebėjo paveikslus. – Ei, tie panašūs į tėčio turimus darbo kambaryje.

– Onderdonkas. – Natanas linktelėjo stebėdamasis sąsajomis su Montgomerių šeima ir jo meno kolekcija.

– Taip ir pamaniau. Jei neklystu, Ema įkalbėjo juos nusipirkti. Kalbant apie mano seserį, kas tarp jūsų vyksta?

Stačiokiškas Kodžio perėjimas nuo paveikslų prie Emos įspėjo, kad tai – nepaprastas vizitas.

– Eime pasišnekėti į mano kabinetą. – Jis ranka mostelėjo į koridoriaus galą. – Nieko tarp mūsų nevyksta.

Kodžio mestas žvilgsnis Natanui priminė Emą. Jį pervėrė skausmas. Nenorėjo jo jausti. Kai mirė motina, prisiekė niekada daugiau nieko nepamilti. Vis dėlto Ema pasiekė jo sielą, ir jis buvo beatveriąs jai širdį.

– Yra priežastis, kodėl nepaskambini ir nepaklausi, kaip jai sekasi? – Agresyvus Kodžio tonas užklupo Nataną iš pasalų.

Kažkas blogo nutiko Emai? Ne, nes antraip Kodis būtų nuo to ir pradėjęs.

– Kai paskutinį kartą kalbėjomės, ji gan aiškiai davė suprasti, kad nenori nieko apie mane žinoti.

– Gali būti, kad tu klysti.

Natanas atkuto.

– Ema taip sakė?

– Aš su ja nekalbėjau.

– Tai iš kur žinai, kad ji nori su manimi pasišnekėti?

– Ji kalbasi su Džeime. Džeimė – su manimi. – Kodis pervėrė jį niūriu žvilgsniu. – Tau reikia pasikalbėti su Ema.

Natanas nenutuokė, kaip suprasti griežtą jo draugo toną.

– Pliurpi kažkokias nesąmones.

Jie praėjo Sebastiano kabinetą, ir Natanas pastebėjo, kad broliai įdėmiai juos stebi.

Natanas mostelėjo Kodžiui užeiti į jo kabinetą.

– Kas čia vyksta?

Kodis reikšmingai dėbtelėjo į praviras duris, ir Natanas jas uždarė.

– Tėtis neatiduoda Emai patikos fondo.

Natanas įsitempė įsivaizduodamas, kaip ji gyvena apšiurusiame bute. Ema verta daugiau.

– Kodėl?

– Nes neištekėjo už tavęs.

Nataną nudiegė kaltė.

– Nesuprantu. Ema sakė, kad turi reikiamus dešimt tūkstančių.

– Bet, pasirodo, į sąskaitą juos padėti reikėjo iki keturioliktos, o pinigai ten atsidūrė tik kitą dieną.

– Absurdas. – Natanas papurtė galvą. – Ema turėjo pinigus. Tai kas, kad jų nebuvo kažkokioje sąskaitoje?

– Toks jau tas senis. – Kodis truktelėjo pečiais. – O kad jau prašnekome apie jį, tėvas sakė, kad sandoris galios, jei vesi Emą.

Staiga Natanas suvokė, kad jo nedomina sandoris su Montgomerių nafta , nes daugiau netroško iš brolių perimti verslo. Jis norėjo drauge su broliais vadovauti verslui. Norėjo būti pripažintas šeimos narys.

– Ema jau atsisakė.

– Gal piršaisi ne taip, kaip reikia, – atkirto Kodis.

Natanas ant krūtinės sukryžiavo rankas.

– Gal ir taip.

Nebuvo jokių gal . Emai reikėjo romantikos su pasakiška pabaiga, kurios jis negalėjo suteikti. Jos nedžiugino jo aistra ir pažadai būti ištikimam. Ema troško būti mylima. Manė, kad dėl to bus laiminga. Juokinga. Meilė tik stumia į nusivylimą ir širdgėlą. Štai, kaip jo motina kentėjo būdama meiluže vyro, kuris taip jai ir nepriklausė. Štai kaip jį atsisakė priimti broliai. Štai ką mėginimas būti jų pripažintam padarė jo gyvenimui. Meilė niekam neatnešė laimės.

– Pabandyk dar kartą pasipiršti Emai. Šiuo metu jos reikalai truputėlį pasikeitė.

– Nes neturi pinigų?

Kodis dėbsojo į Nataną lyg į didžiausią idiotą visoje planetoje.

– Nes ji nėščia.

– Nėščia? – pakartojo Natanas. Jam po kojų susiūbavo grindys. – Esi tikras?

– Toks tikras, koks gali būti nėštumo testas. – Kodis uždėjo delną ant Natano rankos. – Atrodo, kad tau reikėtų prisėsti.

Natanas susmuko ant kėdės.

– Ema laukiasi? Kodėl ji man nepasakė?

– Maniau, pasakė.

Natanas persmeigė savo geriausią draugą irzulio kupinu niauriu žvilgsniu.

– O tu pagalvojai, kad aš nesiruošiu prisiimti atsakomybės?

Kodis patraukė pečiais, bet, nespėjus atsakyti, suskambėjo mobilusis telefonas. Kol Kodis kalbėjosi, Natanas stryktelėjo nuo kėdės ir pradėjo žingsniuoti pirmyn atgal.

Kiek laiko Ema žino, kad laukiasi? Kodėl nepaskambino arba neužsuko pranešti, kad jis taps tėvu?

Tėvas. Natanui iš palengvėjimo apsvaigo galva.

Jis spoksojo į paveikslus ant savo sienų. Dabar jis su Ema susieti amžiams. Ji ištekės už jo. Nepasiduos, iki ji sutiks. Nė vienas jo vaikas neaugs kaip pavainikis.

– Vis dėlto atrodo, kad neturėsiu laiko papietauti, – pareiškė Kodis. – Ką tik Džeimei nutekėjo vandenys. Tau reikia pasikalbėti su mano seserimi.

– Pasakyk tai, ko pats nežinočiau, – burbtelėjo Natanas.

Kodžiui išėjus, Natanas pastvėrė automobilio raktelius ir patraukė prie lifto. Nesuspėjo nueiti toliau nei Sebastiano kabinetas.

– Ko jis norėjo? – paklausė Maksas žengdamas į koridorių ir užtverdamas Natanui kelią.

– Atėjo pakviesti pietų.

– Ir viskas? – Sebastianas išniro iš kabineto ir apsikeitė žvilgsniu su Maksu.

Nebylus jų bendravimas erzino Nataną. Jis kovojo su pasipiktinimu, tapusiu neatskiriama jo dalimi ir netikėtu suvokimu, kad troško dirbti su Maksu ir Sebastianu, o ne prieš juos. Bet kaip ruošiasi tai įgyvendinti, jei jo neprisileidžia? Jie visada turėjo vienas kitą. Jiems nereikėjo jo.

– Ir pranešti, kad Sailas vis dar domisi bendru verslu su mumis.

– Jau nusprendėme, kad nebendradarbiausime, – atsakė Maksas.

– Turiu draugų, kurie šokinėtų iš džiaugsmo, gavę progą imtis šio reikalo su manimi.

Sebastianas atrodė nusivylęs.

– Rimtai apie tai mąstai?

– Yra priežasčių, kodėl neturėčiau? – Natanas dėbtelėjo tai į vieną, tai į kitą.

– Ar kaip tik to nori? – pasiteiravo Maksas susiraukdamas.

– Maniau, grįžai į Hjustoną, nes troškai dirbti su mumis, – pridūrė Sebastianas.

– O judu tikrai pasistengėte, kad nebūtų lengva, ar ne? – atšovė Natanas ir ūmai pratrūko. – Tiesa ta, manęs daugiau nedomina verslas su Montgomerių nafta .

– Kodėl ne? – paklausė Sebastianas.

– Grįžau, nes norėjau priklausyti šiai įmonei, šiai šeimai, – jis karčiai pabrėžė paskutinį žodį. – Nuo pat vaikystės judu buvote sudarę sąjungą, prie kurios aš niekaip negalėjau prisidėti. Kai tėtis paskambino prašydamas sugrįžti ir dirbti įmonėje dėl šeimos, leidau jums sudirbti kiekvieną mano siūlytą idėją. Pamaniau, kad galiausiai judu įveiksite bet kokias dėl manęs kylančias problemas ir suvoksite, kad aš išmanau, ką darau. Sandoris su Montgomeriu buvo mano didysis šansas.