Кэт Шилд - Derybų nebus

– Natanai. – Jo vardas išsprūdo tarsi tylus prašymas ir sustoti, ir tęsti toliau. Jis pasinaudojo jos neryžtingumu ir ėmėsi veikti. Palenkęs galvą grybštelėjo lūpas savosiomis. Tada jie abu sustingo.

– Dieve brangus, – sumurmėjo Natanas.

Emos krūtinėje sukirbėjo sąmyšis, kai jo burna prigludo prie jos lūpų, sugėrė kvėpavimą, erzino žadėdama aistringus potyrius. Ema jautėsi visiškai sutrikusi. Ji garsiai atsiduso.

Tada šokas išblėso, jį pakeitė saldus šėlsmas. Širdis staiga nusirito į kulnus, bet netrukus pakilo nuostabiam džiūgaujančiam skrydžiui. Ji atsivėrė ieškančioms Natano liežuvio liepsnoms, ir svaigulys sustiprėjo, nusinešdamas paskutinius savitvardos likučius.

Stiprios rankos apsivijo Emą taip tvirtai prispausdamos prie krūtinės, kad jų širdys plakė it viena. Ji troško valdyti savo kūną. Troško valdyti mintis. Bet nieko neišėjo. Natano bučinys aptemdė paskutines skaidrias mintis.

Ema panėrė prištus į jo plaukus mėgaudamasi švelniomis glamonėmis. Jo rankos lėtai nuslydo nugara. Visos ląstelės pabudo šėlstančiai, šiurpinančiai palaimai. Po užmerktomis akimis sužėrėjo žvaigždės.

Niekas, išskyrus Nataną, neprivertė Emos taip jaustis.

Taip stipriai.

Taip greitai.

Blaškoma jausmų, per smarkių, kad atsispirtų, Ema juto, kaip iš po kojų slysta žemė. Gal ir kvaila slėptis saugiame uoste, tačiau ji nesileis paskandinama širdgėlos. Vis dėlto jau per vėlu pasukti atgal. Ją nevaldomai nešė audringa aistros jūra. Privalės pasikliauti Natanu, kad saugiai parplukdytų juodu namo.

Atsikračiusi baimės, nepaisydama sau duotų pažadų, Ema kojomis surakino jo šlaunis ir prispaudusi prie blauzdų kulnus laikė Nataną kaip įmanoma arčiau. Jo bučiniai darėsi vis reiklesni. Ema rankomis apsivijo kaklą ir reikalaudama glamonių atsidavė jo jėgai, pasidavė jo geismui.

Prispaudęs savo klubus prie jos, Natanas leido pajusti savo susijaudinimą. Savo troškimą. Jo standumas baksnojo į jau beprotiškai įkaitusią Emos šerdį. Jos kraujas suplūdo ir tvinkčiojo tarp šlaunų pažadindamas alkį, kurį numalšinti galėjo tik šis vyras.

Natanas glamonėdamas kilstelėjo aukštyn Emos marškinėlius. Ji suvaitojo, kai delnuose sugniaužė krūtis, pirštais nuslydo oda tyrinėdamas ir glamonėdamas, vedė ją iš proto sukiodamas sustandėjusius spenelius.

– Ema, – gergždžiančiu balsu ištarė jos vardą pusiau maldaudamas, pusiau reikalaudamas. – Pažvelk į mane.

Užsimerkus būtų daug paprasčiau pasinerti į jos kūne siautėjančius jausmus. Galėtų dėmesį sutelkti į meistriškus prisilietimus ir apsimesti, kad Natanas glamonėjo ne tik aistros, bet ir meilės genamas.

– Nemanau, kad tai – gera mintis.

– Negali to išvengti.

Ne, bet ji gali pasislėpti.

Ema atsiduso, kai atsimerkė ir susidūrė su Natano žvilgsniu. Jo veido išraiška įspėjo, kad tuoj ją paims.

– Aš niekur nepabėgsiu.

Negalėtų. Geismas Natanui įkalino lygiai taip pat veiksmingai, kaip plieninės vienutės grotos.

– Gerai.

Kai Natanas palenkė galvą, Ema stebėjo, kaip jis liežuviu brėžia ratus aplink krūtį, ir išrietė nugarą spausdamasi stipriau, nes sujaudino ne tik prisilietimas, bet ir reginys, stebint Natano glamones.

Jo ranka šmurkštelėjo už elastinio pižaminių kelnių juosmens. Ema sunkiai atsiduso, kai pirštai paniro tarp šlaunų ir sustojo netoli jautriausios vietelės. Ema prisispaudė prie jo visu kūnu ir pasimuistė parodydama, kaip jo geidžia.

– Paliesk mane, – paprašė nebegalvodama, koks jis galbūt patenkintas savimi matydamas tokį žūtbūtinį jos troškimą. Visas išdidumas ir dvejonės išgaruodavo, kai Natanas prie jos prisiliesdavo.

Ema sudejavo, jam paklusus, o kūnas sudrebėjo, kai jo miklūs pirštai įslydo į ją.

– O taip, mažute, – jausmingai suniurnėjo Natanas, prieš vėl aistringai ją nubučiuodamas. – Atsipalaiduok.

Jis vėl pabučiavo ją svaigiu bučiniu. Ema lingavo glausdamasi prie jo rankos, ji dejavo nebevaldomai ir vis garsiau. Raumenys įsitempė, kai ji pajuto, kad malonumo viršūnė jau taip arti. Kiekvienas pojūtis buvo nukreiptas į vyrą, pripildžiusį jos kūną džiaugsmo. Emos plaučiai prisipildė jo losjono aromato. Jo lūpų skonis – sultinio ir pipirmėčių arbatos – guodė ir ramino. Žemas balsas, į ausį kuždantis erotiškus pasiūlymus, varė iš proto ir vertė kvatoti iš džiaugsmo.

O tada plūstelėjo pasitenkinimas. Neapibūdinamas, vis didėjantis spaudimas, grasinantis išsiveržimu amžiams užtemdyti jai protą. Ema trūksmingai alsavo ir žiopčiojo. Šaukdama Natano vardą ji nuskriejo į viršūnes. Jo lūpos įsisiurbė į josios sugerdamos šūksnius, pasiimdamos jos pasitenkinimą kaip savo paties.

Kai mintis dengęs rūkas išsisklaidė, Ema truktelėjo Natano megztinį norėdama jį paliesti. Jis pakluso išsinerdamas iš drabužio. Ji tyrinėjo nuostabaus liemens raumenų gūbrius ir odą. Ema palaimingai sumurkė Ji geidė pajusti nuogą Natano krūtinę, slystančią jos įkaitusiomis krūtimis.

Natanas mąstė tą patį, nes sušnabždėjo:

– Nuogą. – Pirštais sugniaužė jos klubus. – Noriu matyti tave nuogą.

– Gerai.

Natano akių gelmėse kažkas blykstelėjo. Pasitenkinimas? Triumfas?

Kol pilvu rangėsi jaudulys, Ema prikando apatinę lūpą. Tada sudejavo Natanas. Jis palenkė galvą ir lyžtelėjo jos lūpas. Gaudydama kvapą Ema susipynė su juo geidulingame bučinyje, iš naujo pažadinusiame troškimą ir prieštaraudama sudejavo, kai jis liovėsi ją bučiuoti.

– Tai bus netrukus, – tarė Natanas žemu ir šiurkščiu balsu. – Nori čia ar lovoje?

– Lovoje, – sukuždėjo Ema slysdama nuo kėdės, bet pajuto, kad kojos vargiai ją išlaikys.

Penktas skyrius

Natano krūtinę užliejo pasitenkinimas, kai Ema pirštais švelniai jį paglostė. Jam patiko jų santykiai. Aistringi, karšti, viską užvaldantys ir geidulingi. Jiems lengva pasiduoti. Beprotiški savo stiprumu. Jausmų puota.

Natanas rankomis apsivijo Emos liemenį ir pasilenkė jos pakelti. Ji aiktelėjo ir suleido pirštus į pečius. Padūmavusios šokoladinės merginos akys ieškojo jo akių. Nepaisant ankstesnio aistros protrūkio, Ema kažkodėl atrodė sutrikusi. Natanui reikėjo sutvirtinti šį sandorį, dar jai nespėjus persigalvoti, todėl jis pasuko miegamojo link.

Žengtelėjo vos vieną žingsnį, kai suzvimbė durų skambutis. Natanas kaipmat pastebėjo, kaip šis trukdis išsklaidė geismingą švytėjimą Emos akyse. Ji dirstelėjo į duris, o tarp dailiai išriestų antakių susimetė raukšlė. Ji prikando apatinę lūpą, o balti dantys atrodė dar baltesni ant aistringai nubučiuotų lūpų. Natanas suurzgė.

– Nekreipk dėmesio, – paliepė ir dideliais žingsniais puolė į miegamąjį.

– Negaliu.

Iki miegamojo durų buvo likę dešimt žingsnių, kai pasigirdo beldimas į duris, o paskui pasigirdo moters balsas.

– Ema, ar tau viskas gerai? Skambinau visą dieną. Ema, ar girdi mane?

– Tai Edisona. Taip ir nepranešiau, kodėl šį rytą nenuėjau į jogos pamoką. – Ema pradėjo muistytis. – Nuleisk mane ant žemės.

Jos žodžiai tarsi šaltas vanduo perliejo Natano aistrą. Keiksnodamas nuleido merginą ir pasipiktinęs žiūrėjo, kaip Ema bėga prie durų, nė nemestelėdama žvilgsnio per petį. Natanas jau daug lėčiau atsitraukė ir pagriebė nuo grindų megztinį.

– Visą dieną buvai namie? Siaubingai dėl tavęs jaudinausi. – Aukšta liekna moteris, apsirengusi kasdieniais nepaprastai brangiais vardiniais drabužiais ir labai susirūpinusi, įsiveržė pro Emos atvertas duris. Jos elegantišką grožį išryškino ovalus veidas, aristokratiška nosis ir ryškūs skruostikauliai. Ilgi tiesūs raudoni plaukai švystelėjo atgal už pečių, kai ji pasisuko apžiūrėti Emos. Pamačiusi, kad draugei viskas gerai, ji nurimo. – Turbūt dirbai ir išjungei savo telefoną.