Кэт Шилд - Derybų nebus

– Puiku, – tęsė Natanas. – Perduosiu jai. Maksas ateina. – Jis padėjo ragelį.

Tikėdamasis, kad tai bus paskutinis kartas, kai Keiso jungtinės investicijos mato Gabrielę, Natanas plačiai nusišypsojo. Gal Maksas lieps jai nešdintis, kaip buvo liepęs daugumai kitų, – šaltais nervais ir tvirtu, neįpareigojančiu Viso geriausio . Paskutiniu metu Gabrielė gyrėsi, kad jai pavyko nepagaunamąjį Maksą Keisą nuvilioti nuo viengungiškų įpročių. Natanui jos beveik pagailo.

Kitą rytą didžiuliame Sebastiano kabinete įsiplieskė audringa diskusija.

– Aš peržiūrėjau Smito sumas. Panašu į gan solidų sandorį, – tarė Sebastianas ramiai ir šaltakraujiškai, skirtingai nuo karštakošio judriojo Makso. – Tai reiškia, kad mes negalime pasirašyti sutarties su Montgomerių nafta .

Natanas baksnojo rašikliu į geltoną bloknoto lapą, kad vėl neįsiliepsnotų pyktis.

– Paskambinau savo bičiuliui, užsiimančiam investicinėmis operacijomis Čikagoje. Jis turėjo įdomių naujienų apie Smitą. Vyrukas nesiruošia parduoti.

– Ir mes tiesiog turėtume patikėti tavuoju bičiuliu ? – paklausė Maksas.

Natanas truktelėjo pečiais.

– Tai nekeičia fakto, kad jei Smitas ir parduotų, mes toli gražu negautume tiek pelno, kiek bendradarbiaudami su Montgomeriu. – Jis pajuto, kaip pyktis vėl kyla. – O jeigu judu liautumėtės elgęsi kaip porelė senučių, gal suprastumėte mažytės rizikos prasmę.

– Nepamokslauk mums apie riziką, – atšovė Maksas. – Tu nekas kitas, o prasisiekėlis, kurio čia nebūtų, jei tėtis...

Maksas visada su audringu ir pašaipiu atvirumu išliedavo savo kritiką. Sebastianas rinkdavosi ramesnius, bet negailestingesnius būdus.

– Neabejoju, kad Natanas suvokia savo vietą šioje įmonėje.

Taip, Natanas kuo puikiausiai žinojo, kur jo vieta. Jis buvo pašalinis. Nesvarbu, kad turėjo tą pačią pavardę. Jo motina buvo Brendono Keiso meilužė. Jis nebuvo teisėtas brolis, ir jiems nepatiko, kad buvo priversti su juo dalytis tuo pačiu tėvu. O dabar dar ir įmone.

– Neatsisakykite sandorio su Montgomeriu, – tarė Natanas leisdamas lyg į sieną atsimušti smūgiams. Nieko nepasieks, jei toliau kurstys savo brolius. – Sakiau, kad viską užbaigčiau, privalau suderinti keletą smulkmenų. Duokite dar kelias savaites. Este man tai skolingi.

– Pamiršk, Natai, – atsakė Maksas. – Turėjai progą, bet pralaimėjai.

Aš nepralaimėjau .

– Nebūk kvailas. Matei skaičius. Technologijos – ties sugriuvimo riba, o jei gausime akcijas bendrais pagrindais su steigėjais, pradėsime žudynes. – Natanas palinko į priekį. – Paklausykit, suprantu, pykstate, kad tėtis su jumis nepasitarė padarydamas mane valdybos nariu. Norite, kad aš pasišalinčiau, tačiau to nebus. Todėl galite baigti žaisti savuosius žaidimus.

– Ką tai turėtų reikšti? – Sebastianas su Maksu apsikeitė žvilgsniais.

– Nuo pat vaikystės judu ėjote prieš mane. Man aišku kodėl. Buvau nesantuokinis vaikas. Įrodymas, kad jūsų tėvas apgaudinėjo jūsų motiną. Bet tai buvo labai seniai. Jau dvidešimt metų, kai mano motina mirusi. Ar nemanote, kad pats laikas tai pamiršti?

Abu Natano broliai atrodė nustebinti. Jie atsisuko vienas į kitą ir dar kartą apsikeitė bežodėmis išraiškomis. Natanas nepakentė, kaip artimai tuodu bendravo neįsileisdami jo. Tai tik pakurstė jo ryžtą perimti iš brolių įmonės valdymą.

– Ką mes iš tikrųjų žinome apie šias technologijas, į kurias tu nori investuoti? – suniurnėjo Maksas savo kūno kalba ir veido išraiška demonstruodamas nepritarimą. – Ne kažin ką.

Natanas įsistebeilijo į savo brolį.

– Tik ne aš.

– Ak, atleisk, jei man šiame reikale sunku pasikliauti tavo žodžiu.

Sebastianas mostelėdamas ranka nutildė jaunesnįjį brolį.

– Maksai, Natanas pateikė svarias šio sandorio sumas. Dar iki reikalo su Smitu sutikome duoti jam progą aptarti bendradarbiavimą su Montgomeriu. Kol kas Sailas nieko nenusprendė. Manau, kad turėtume duoti Natanui laiko bent jau iki vasario vidurio. Jeigu jis neklysta dėl Luko, mes galime palaukti.

– Sebastianai, niekada negalvojau, kad tu ryžtumeis tokiam rizikingam žingsniui, – tarė Maksas prisimerkdamas. – Tokio pobūdžio lošimus geriausia palikti žinovams. – Paskutinįjį žodį persmelkė aiškiai suprantamas sarkazmas.

Natanas atsispyrė troškimui atšauti į kandžią brolio repliką, nors ji ir įskaudino. Jis neturėjo verslo magistro laipsnio ar brolių verslo įgaliojimų, tačiau užsidirbo velniškai daug pinigų iš savo talento ištirti perspektyvias bendroves ir perprasti jose glūdintį potencialą.

– Kodėl jums to neaptarus? – Natanas dirstelėjo į laikrodį. Pavėluos, jeigu tučtuojau neišeis. – Man susitikimas. Praneškite, ką nuspręsite.

Palikęs brolius apsispręsti, Natanas pačiupo paltą ir leidosi į kelią. Čarlio kavinė buvo už trijų kvartalų pėstute, ir jis žingsniuodamas šaligatviu tikėjosi, kad šaltas žiemos oras atvėsins pyktį. Pirmą kartą po daugelio mėnesių, gal net metų, turėjo sumanymą, kurio energingai griebėsi. Jis nepasiduos dėl brolių baikštumo ir vaizduotės stokos.

Dar vis nekaip nusiteikęs, Natanas įžengė į nedidelį restoranėlį, tačiau pulsas paspartėjo, vėl tikintis išvysti Emą. Šiuo metu buvo tik vienas laisvas staliukas. Jis nusivilko paltą, užsisakė kavos ir įsitaisęs laukė.

Kai padavėja antrą kartą pasiūlė pripildyti puodelį, Natanas žvilgtelėjo į laikrodį. Kur ji, po velnių? Jau beveik pusvalandis po sutartos susitikti valandos. Natanas nusviedė ant stalo pinigus ir užsimetė paltą.

Kodis dar anksčiau buvo jam davęs Emos adresą. Po netikėtos nakties jo namuose Natanas galvojo nusiųsti gėlių, glėbį balionų, ką nors kvailo ir romantiško. Šis impulsas vertė sunerimti. Jis nebuvo kvailas romantikas. Galiausiai nusprendė nieko nedaryti, o Emai neatsakius į jo skambučius, tik džiaugėsi, kad nieko ir nesiėmė.

Natanas nupėdino penkis kvartalus iki jos pastato ir šmurkštelėjo vidun neperspėdamas apie savo atėjimą, nes, tik atėjus, pro duris su kodine spyna išniro moteris. Jis perėjo atnaujintą vestibiulį ir pasiekė krovininį liftą įsivaizduodamas Emos nuostabą, pravėrus duris.

Ketvirtame aukšte Natanas surado jos duris ir spustelėjo skambutį. Niekam neatsiliepus, pamėgino dar kartą. Nors ir toptelėjo, kad Ema gali neįsileisti, abejojo, kad slėptųsi viduje apsimetinėdama, jog nieko nėra namuose. Natanas truktelėjo durų rankeną ir nustebo, nes durys buvo neužrakintos. Įžengęs vidun, pašaukė Emą.

Vienintelis garsas, pasiekęs ausis, bylojo, kad kažkam labai negera.

Natanas perėjo svetainę, išsiblaškęs apžvelgė patalpos dydį, gausybę nebaigtų remontuoti dalykų ir pasikliaudamas savo nuojauta patraukė siauru koridoriumi tolyn. Ten rado aukso gyslą. Privertusią sunerimti.

Kažkas kūju nusiaubė vonios kambarį. Sienos ir lubos buvo plikos iki pat statramsčių, apnuogintais elektros laidais ir santechnikos vamzdžiais. Dušo kabinos vietoje Natanas pastebėjo išpuvusią medieną, nusėtą juodų dėmių. Kriauklė ir tualetas buvo vieninteliai įrenginiai vis dar savo vietoje. Ir kaip tik čia Natanas rado virš unitazo susigūžusią Emą, išsiplėtusiomis ir nepatikliomis akimis kreidos baltumo veide. Ji atbula ranka nusišluostė burną.

– Natanai? – Ema užsimerkė, o persikreipusiu veideliu perbėgo skausmo šešėlis. – Ką tu čia darai?

Dar prieš jam atsakant, ji palinko virš unitazo ir išsivėmė. Susirūpinimas dėl Emos nustelbė ankstesnį Natano susierzinimą. Jis priklaupė šalia ir delnu paglostė petį, tampomą pernelyg gerai pažįstamo bejėgiškumo jausmo. Kiek kartų po chemoterapijos jam teko sėdėti prie mamos ir kovoti su neviltimi, kad negali jai padėti?