Кэт Шилд - Derybų nebus

– Jau turiu planų vakarui, – išsisuko Ema, kai Natanas pradėjo artintis. Ji ėmė trauktis. Jei skubiai iš čia neišsinešdins, jis suvoks, kaip lengvai ją įaudrina. – Ką pasakytum, jei susitiktume rytoj, devintą valandą, po mano jogos pamokos? – Pageidautina tokioje vietoje, kur nebūtų įtikinta nusimesti drabužių. – Dažnai užsuku į Čarlio kavinę.

– Neišdegs. – Natanas papurtė galvą. – Kartą jau apmovei mane su pusryčiais.

Ema abejojo, kad Natanui kada nors būtų tekę laukti ir nesulaukti moters. Kodis papasakojo jai užtektinai apie Natano pergales, kad ji įsisąmonintų, jog su moterimi jis būna tiek, kiek tinka jam. Jis nustatydavo santykių trukmę, o ne atvirkščiai.

Ema tai suprato prieš tris savaites, kai paliko vakarėlį ir atsidūrė Natano apartamentuose su vaizdu į Hjustono centrą. Nors tai nereiškia, kad privalo laukti, kol jam atsibos, kaip kitos moterys, pasidavusios jo apžavams.

Ema truktelėjo pečiais.

– Atsiprašau. Man reikėjo nedelsiant grįžti į Hjustoną.

– Kažin, dėl kokios priežasties manęs neperspėjai?

Ką ji galėtų atsakyti?

– Nes tu nepriimi neigiamo atsakymo.

– Keista, – burbtelėjo Natanas atidžiai nužvelgdamas jos veidą. – Nes tai nesustabdė tavęs pasakyti man Ne .

Emos ausyse aidėjo širdies dūžiai, ir ji suspaudė lūpas, kad neišklotų tiesos. Per tas savaites, kai Natanas stipriai ir greitai paėmė ją, atrėmęs į paradines savo namų duris, ją užvaldė paklaikęs, beprotiškas troškimas pamatyti, kur galėtų nuvesti santykiai su juo. Jau buvo nutarusi atsakyti į Natano skambučius, kai įsikišo jos tėvas ir išgelbėjo nuo didžiulės klaidos.

– Iki to, kas įvyko prieš tris savaites, tu nekreipei į mane dėmesio, – pareiškė Ema tučtuojau pasigailėdama ir savo žodžių, ir nepatenkinto balso tono.

– Nemaniau, kad tave tai taip domina, – atsakė Natanas žengtelėdamas artyn.

Jo grobuoniški kėslai paskatino Emą atsitraukti.

– Nedomina.

– Ne?

Emos pulsas gerokai paspartėjo ir ji troško prasmegti skradžiai. Kai nugara atsitrenkė į kietą paviršių, ji akivaizdžiai pasimetusi nubraukė nuo akių kirpčius. Neteisingai apskaičiavo pabėgimo kryptį ir pražiopsojo tarpdurį. Čia buvo siena.

– Klausyk. – Ema truktelėjo auskarą. – Naktis Granto vakarėlyje buvo miela.

– Miela? – pakartojo Natanas abejingu balsu.

– Po jos man pasidarė ramiau.

Natanas atrėmė ranką į sieną virš jos peties ir palinko.

– Ramiau?

– Aš spėliojau, ką... reikštų būti su tavimi. – Ema giliai įkvėpė. – Dabar žinau ir...

Natano šnervės išsiplėtė.

– Pažiūrėkime, ar aš teisingai supratau. Tau buvo įdomu, koks su manimi būtų seksas? O dabar, kai jau žinai, aš tau nereikalingas? – Jo akys liepsnote liepsnojo. Nors Natano veidas liko sustingęs, deginantis skvarbus žvilgsnis kaitino tas vietas, kurios paskatins ją pasiduoti, jei nepasisaugos. – Tada pašalinkime šį nesusipratimą. Aš su tavimi dar nebaigiau.

Emos kūnu plūstelėjo išdavikiški, priešintis trukdantys impulsai. Ji nugrūdo Natano verslo sandorį su jos tėvu į giliausią savo proto kertelę ir įsikibo į Natano švarko atlapus, tačiau nespėjo prisitraukti, kai į kabinetą nerūpestingai įplaukė aukšta brunetė, lyg čia jau amžių gyventų.

– Natanai, tikiuosi, tu neužsiėmęs ir nusivesi mane papietauti.

Sutrukdyta Ema nuleido rankas. Natanas nukreipė žvilgsnį į kitą kabineto pusę, į tik ką įžengusiąją ir atsistūmė nuo sienos.

Jis ištiesino kaklaraištį ir sulygino kostiumo švarką.

– Gabriele, ką tu čia veiki?

– Visą rytą svajojau apie Rolando krabų sriubą. – Tamsiaplaukė ant stalo padėjo rankinuką ir išsitraukė pudrinę, rodos, nepastebėdama įkaitusios atmosferos.

Emą perliejo šleikštulio banga. Tai kvailė, jei bent vieną sekundėlę vylėsi, kad yra vienintelė Nataną dominanti moteris. Nužiūrinėdama Gabrielę nuo jos elegantiškos šukuosenos iki brangių batelių Ema pripažino, kad Natanui patinka rafinuotos, išpaikintos brunetės su didelėmis banko sąskaitomis.

Natanas dirstelėjo į ją, paskui į Gabrielę ir vėl į ją. Ar jis lygina savo moteris? Kurią pasirinks? Įsitempusią išbalusią mergaičiukę paprasta smėlio spalvos suknele ar prityrusią viliokę pieštuko silueto sijonu, palaidine nuoga nugara ir Manolo Blahnik basutėmis?

– Natanai? – paklausė tamsiaplaukė jausdama, kad negauna viso jo dėmesio. – Tu manęs klausaisi? – Ji atsigręžė ir išvydo Emą. – Ak, tai tavo naujoji asistentė? Džiaugiuosi, kad pagaliau paklausei Sebastiano ir ką nors pasamdei. Liepk jai rezervuoti mums staliuką Frėjaus restorane.

– Gabriele, tai Ema Montgomeri. Ji nėra naujoji mano asistentė. Jos tėvas – Sailas Montgomeris iš Montgomerių naftos .

– Tikrai? – Gabrielė įsmeigė žydras akis į Emą ir pašaipiai nužvelgė. – Na, mano tėtis yra Parkerių korporacijos vadovas ir valdybos pirmininkas.

Kas tai – išlepusių paveldėtojų dvikova? Emą dar labiau pažemino tai, kad Natanas ją pristatė kaip savo verslo partnerio dukterį, o ne... Ką? Meilužę? Merginą? Argi ji tokia yra?

Ema prisivertė mandagiai nusišypsoti.

– Malonu susipažinti, Gabriele, – pasakė ji, nors tai nebuvo tiesa. Seniai laikas nešdintis. Ema nuslinko palei sieną, apčiuopė duris, o tada žnektelėjo ant užpakalio, kai prasivėrė durys. Natanas ištiesė ranką sulaikyti, bet ji šnibžtelėjo: – Čarlio kavinėje devintą. Atnešk mano auskarus.

Apimtas jausmo, kad tik ką susimovė, Natanas išėjo į koridorių. Jis stebėjo, kaip išskuodžia Ema ir tramdė troškimą leistis jai įkandin. Nuotaika dar labiau subjuro, kai, grįžęs į kabinetą, rado Gabrielę jaukiai įsitaisiusią viename svečiams skirtų krėslų, o į viršų pakeltas sijonas atidengė nuostabias kojas.

– Pasiruošęs nusivesti mane pietų? – Ji reikalavo atsakyti kaprizingai atkišusi apatinę lūpą, o tą darydavo pernelyg dažnai. – Mirštu iš bado.

– Pažiūrėk, ar Maksas laisvas.

– Aš nenoriu pietauti su Maksu. – Tai reiškė, kad jie vėl susipyko. Gabrielė ir Maksas tai susitaikydavo, tai vėl išsiskirdavo. Natanas to nesuprato. Hjustone buvo gausybė moterų, nekantraujančių padėti vyrukui įgyvendinti jo troškimus. Kodėl Maksas taikstosi su Gabrielės reikalavimais ir išsišokimais? – Aš noriu pietauti su tavimi .

Ji tik troško jo draugijos, nes manė, kad tai siutina jo brolį. Tačiau taip nebuvo.

– Neturiu laiko. Paskambinsiu už tave Maksui.

– Lažinamės, kad jeigu ji būtų paprašiusi, būtum sutikęs. – Gabrielė nesiruošė pasiduoti. Ji palinko į priekį delnu braukdama per blauzdą, kad atkreiptų dėmesį į savo privalumus. – Beje, o kas jai užėjo? Ir iš kur, po galais, ji ištraukė tą suknelę? Iš žmogaus, turinčio tiek pinigų, tikėčiausi geresnio skonio.

– Mano nuomone, ji atrodė gerai.

Tiesą sakant, gili ir pusapskritė suknelės iškirptė mažumėlę atidengė tarpkrūtį, o daugybė mažyčių sagučių nuo viršaus iki apačios, pažadino staigų Natano troškimą kiekvieną jų atsegti arba paprasčiausiai nuplėšti drabužį. Susijaudinimas čaižė jį tarsi netikėtos liūties šuorai. Jis klestelėjo į savo odinį krėslą prie rašomojo stalo, kad Gabrielė nepastebėtų.

Pakėlęs telefono ragelį Natanas surinko numerį.

– Maksai, Gabrielė nori su tavimi papietauti.

Ji suspigo prieštaraudama ir pašoko ant kojų.