Кэт Шилд - Derybų nebus

– Atleisk, kad nepaskambinau, tačiau beveik visą dieną praleidau lovoje. – Emos žvilgsnis nuskriejo Natano pusėn.

Jis nusišypsojo savo pačia geidulingiausia šypsena.

– Susirgai? – Edisona dėbtelėjo per petį ten, kur žiūrėjo Ema ir išsižiojo, išvydus prie baro stovintį pusnuogį Nataną.

Jis leido šviesiai mėlynoms moters akims aprėpti pliką krūtinę ir akivaizdų susijaudinimą, o tada abejingai per galvą užsitraukė megztinį. Jį pasitaisęs, žengtelėjo į priekį ir ištiesė ranką.

– Labas, nemanau, kad būtume pažįstami. Aš...

– Natanas Keisas, – moteris ištarė už jį ir ištiesė ranką. – Edisona Klements.

Arba ji buvo iš tų moterų, kurios netikėjo, kad tvirtas rankos paspaudimas yra moteriškas, arba viršų paėmė nuostaba, užtikus pusnuogį vyrą draugės namuose.

– Natanas irgi užsuko pažiūrėti, kaip laikausi. Šį rytą turėjome drauge pusryčiauti, o aš praleidau susitikimą, nes susirgau, – Ema pabrėžė paskutinius tris žodžius, kad išsklaidytų draugės smalsumą. – Panašu, kad po vakarykštės vakarienės apsinuodijau maistu. Tu gerai jautiesi? Norėjau paskambinti, bet taip siaubingai jaučiausi.

– Man viskas gerai, – suniurnėjo Edisona neįstengdama nuo Natano atplėšti akių.

Migdolinėse jos akyse Natanas matė ne vien smalsumą. Pastebėjo ir spėlionę.

– Neabejoju, kad jūs, damos, turite daug ką aptarti, – pasakė jis, sugavo Emos ranką ir įspaudė bučinį į delną. Ji suvirpėjo. – Aš eisiu. Malonu susipažinti, Edisona.

Edisona nužingsniavo į virtuvę, kad balandėliai paburkuotų vieni. Ema nusekė paskui Nataną iki durų. Ji vis svarstė, kas prieš sekundę dar kartą vos neįvyko su Natanu. Kaip jis taip lengvai aptemdė sveiką jos protą?

Nespėjus atspėti jo ketinimų, Natano ranka slystelėjo Emos klubu ir tvirtai prispaudė prie savęs. Jis palenkė galvą ir ją pabučiavo, ir Ema pasidavė. Apgaubta aštraus losjono aromato ir raminamos odos šilumos, ji suglebo prie Natano krūtinės.

Natanas atsitraukė. Rankos klaidžiojo jos nugara, o nykščiai ritmiškai judėjo, tada jis nosimi patrynė jos smilkinį.

– Rytoj atsiųsiu kraustytojus tavo daiktų.

Nors kvėpavo nelygiai, neatrodė, kad buvo labai susijaudinęs. Susigėdusi, kad vėl taip greitai atsidūrė jo glėbyje, Ema spustelėjo krūtinę. Natanas atšlijo, bet neskubėjo paleisti. Emos širdis daužėsi į šonkaulius, kai jo rankos nuslydo nugara ir nusileido ant klubų.

– Juk sakiau, kad niekur nedingsiu. – Ema krūptelėjo supratusi, koks pridusęs jos balsas. Užtenka, kad tampa pažeidžiama kiekvieną kartą, Natanui ją palietus, – nejau taip lengva išsiduoti, vos prasižiojus?

– Tavo vonios kambaryje pelėsis. Kas žino, kur dar. Tau pavojinga čia pasilikti.

– Gal ir tiesa, bet...

– Turiu puikiai įrengtą būstą, o tu gautum atskirą kambarį. – Natanas patenkintas vyptelėjo nebijodamas nei Emos pykčio, nei atsisakymo su juo bendradarbiauti. – Nebent, žinoma, pageidautum vonios kambariu dalytis su manimi.

Ema sukando dantis užgniauždama sarkastišką atkirtį. Kam užkibti ant kabliuko, jei kaip tik to, regis, Natanas ir siekia?

– Aš pas tave nesikraustysiu.

– Ji gali apsistoti pas mane ir Polą, – šūktelėjo Edisona iš virtuvės, kur aiškiai slapčia klausėsi.

Ema sunkiai atsiduso, nes jai toks draugų sąmokslas visiškai nepatiko.

– Jūs neturite laisvo kambario.

– Keletą savaičių berniukai galės pasidalyti vienu kambariu. Tikrai nenumirs.

– Gali, turint omenyje, kaip jie pykstasi. Be to, privalau pasiruošti parodai, o tai reiškia, kad turiu likti čia, todėl nėra prasmės išsikraustyti. – Emos pečiai nusviro. – Man viskas bus gerai.

– Savo darbo stalą ir įrangą gali pervežti į mano laisvą kambarį, – pasiūlė Natanas.

Draugės ir šio nepakenčiamo tipo susivienijimas sutriuškino Emą tarsi kareivių falanga, ketinanti užkariauti priešo teritoriją.

– Gal palaukime, ką apie pelėsį pasakys tavo rangovas?

– O jeigu jis pasiūlys išsikraustyti? – neatlyžo Natanas.

– Tada ir išsikraustysiu.

– Gera mergaitė.

Pirštais suėmęs Emos smakrą, Natanas kilstelėjo jos galvą. Tai, ką ji išvydo plėšriose pilkose akyse, sujaudino. Natanas tingiai nusišypsojo.

Ema staigiai įkvėpė.

– Aš nesu tavo mergaitė.

– Aišku, kad esi. – Jis pakštelėjo jai į nosį. – Tik dar nenori to pripažinti.

Tai pasakęs, Natanas ją paleido ir pasisuko eiti. Jo savininkiškas pareiškimas suerzino Emą. Ji nepriklauso Natanui. Dar ne. Ir nepriklausys tol, kol išlaikys jį kuo atokiau.

Ema atrėmė įkaitusį skruostą į durų staktą stebėdama, kaip jis tolsta koridoriumi, grožėdamasi, jo plačiais pečiais ir lieknu liemeniu, o nunešioti džinsai aptempia tobulą užpakaliuką. Vėl plūstelėjo nesuvaldomas geismas. Ji pirštais suspaudė duris. Edisonos pasirodymas išgelbėjo Emą. Būtų buvę nepalyginti sunkiau Nataną įtikinti, kad nesiruošia užkibti ant jo kabliuko, jeigu įvykiai miegamajame būtų įgiję pagreitį.

Pajutęs, kad Ema jį stebi, Natanas švystelėjo pasipūtėlišką šypsnį ir žengė į liftą. Įsiutusi ant savęs, kad dėbso į jį tarsi kokia įsimylėjusi kvaišelė, Ema užtrenkė duris.

– Na, akivaizdu, kad aš kažką pertraukiau, – iš virtuvės atsklido Edisonos balsas. Ji iš šaldytuvo pasiėmė buteliuką vandens. – Atsiprašau.

Bet ji anaiptol neatrodė apgailestaujanti. Ema susiraukė.

– Nieko tu nepertraukei.

– Taip ir patikėjau. Bet jis buvo be marškinių, o tavo akyse pleveno tas pusiau svajingas, pusiau alkanas žvilgsnis, ir tu taip visada žiūri, kai apie jį kalbi.

– Nesąmonė.

– Ak, liaukis. Nuo šešiolikos esi jį įsižiūrėjusi. O iš to, kaip tik ką tave pabučiavo, aišku, kad jausmas abipusis.

Ema nekreipė dėmesio į paskutinę draugės pastabą.

– Natanas domisi manimi tik todėl, kad nori bendradarbiauti su mano tėvu.

– Abejoju, kad tai – vienintelė priežastis. – Edisona numojo ranka į Emos prieštaravimus. – Taip, žinau, tavo tėvas – viską kontroliuojantis monstras, tralialia, lialialia. Vis dėlto nesiliauji kartoti, kad nori įsimylėti ir ištekėti, bet beprotiškai bijai, kad kiekvienas vyras būsiąs dar vienas Džeksonas, todėl niekam nesuteiki progos.

– Ar nepagalvojai, kad turiu gerą priežastį pasisaugoti? – Edisonos pamokslavimas varstė tarsi adatos. Suirzusi nusprendė, kad jos visažinei draugei reikia padėti geriau susigaudyti šioje padėtyje. – Beje, tavo žiniai, tėtis vedybas su manimi pavertė sandorio sąlyga tarp jo ir Natano įmonių.

Edisonos tai, regis, nesujaudino.

– Iš to, ką girdėjau apie Nataną Keisą, jis visai ne toks kaip Džeksonas, – ramiai ir tikra tuo, ką sako, pareiškė ji. – Jis neves tam, kad pelnytų tavo tėvo palankumą.

– Tai vienintelė priežastis, kodėl jis nori mane vesti, – atšovė Ema.

– Na, tai atsisakyk.

– Aš mėginu.

Edisona vyptelėjo.

– Nelabai įtikinamai. Aš aiškiai pertraukiau kažką išties aistringo ir jaudinamo.

Ema suaimanavusi pridėjo kaktą prie baro stalviršio.

– Atrodo, kad kiekvieną kartą, kai jis mane paliečia, aš akimirksniu suliepsnoju. – Ji pakėlė galvą. – Bet to nepakanka. Man reikia daugiau nei sekso. – Neįtikėtino. Nuostabaus. Pritrenkiančio sekso.

– Tikrai? Ko gero, paskutiniu metu nedažnai mėgavaisi puikiu seksu. Arba net ir nekokiu.

Ema nenorėjo mąstyti apie puikų seksą su Natanu.

– Sutinku.