Кэт Шилд: Derybų nebus

Ema ištiesino nugarą.

– Ar galėčiau atgauti savo auskarus?

– Gal aš juos kurį laiką pasilaikysiu.

– Kodėl?

– Prieš tris savaites pradingai iš mano gyvenimo, nė neatsigręždama. Noriu įsitikinti, kad daugiau taip nenutiks.

– Aš nepradingau. – Tačiau taip ir nutiko. Tarp jų blykstelėjusi aistros liepsna privertė skuosti ieškoti priedangos lyg išgąsdintą kiškelį. – Natanai, prašau, gal galėtume apie tai pasikalbėti rytoj? Aš pavargusi, ir man reikia laiko pamąstyti. Susitikime rytoj per pusryčius.

Nataną ko gero paveikė jos nuolankus tonas, nes jo rankos nusviro prie šonų. Atsitraukė tiek, kad leistų jai praverti duris, ir stebėjo, kaip ji tylėdama užtraukia suknelės užtrauktuką.

– Atvažiuosiu tavęs čia dešimtą. – Valdingas ir pasitikintis savimi, pavojingas ir seksualus – šis derinys sužlugdė visą Emos ryžtą išeiti nesigręžiojant atgal.

– Dešimtą. Žinoma. – Ji nėrė iš kambario, Natanui nespėjus sulaikyti. Negalvojo, kad turi pakankamai stiprybės dar kartą jam atsispirti. Privalo iš čia išsinešdinti. Šiąnakt.

Lėkdama laiptais aukštyn, besidaužančia iš baimės širdimi, kad Natanas persigalvos ir seks iš paskos, Ema pasiekė antrą aukštą ir stabtelėjo atgauti kvapo jau įsitikinusi, kad yra saugi.

Erdvus koridorius priešais buvo išsidėstęs aplink keturaukštį vestibiulį ir įvijai kilo iki debesimis ištapyto kupolo. Jos tėvas išleido penkiasdešimt milijonų dolerių, kad atkurtų bent dalelę prancūziškos dramos dviejų šimtų akrų valdose į šiaurę nuo Dalaso. Keturiasdešimties tūkstančių kvadratinių pėdų dvaro su pastelinių spalvų sienomis ir įmantriais prancūziškais meno kūriniais įkvėpimu tiek stiliumi, tiek didybe tapo Versalis. Pastatyti dvarą prireikė beveik trejų metų dėl jos tėvo maniakiško poreikio prižiūrėti kiekvieną smulkiausią detalę, bet statybos nukreipė jo mintis nuo skyrybų su ketvirtąja žmona, o Emai suteikė atokvėpį nuo kišimosi į jos gyvenimą.

Deja, tai, kas gerai, nesitęsia amžinai. Ir vasario pradžioje, paskutiniam baldui pasiekus dvarą, Sailas vėl atkreipė dėmesį į savo vienintelę dukterį.

– O jis dar skundžiasi, kad išlaidauju, – burbtelėjo Ema.

Regis, vakarėlis nė nesiruošia baigtis. Ji prisiartino prie turėklų ir dirstelėjo žemyn. Judanti ryškiaspalvė elegantiškų suknelių ir žėrinčių papuošalų mozaika apsvaigino Emą. Ji atsitraukė ir uždėjo delną ant savo sunerimusio skrandžio.

– Štai kur tu.

Ema atsigręžė savo tėvo balso pusėn. Jis skubiai žingsniavo koridoriumi jos link. Sulaukęs šešiasdešimt trejų, buvo atletiško sudėjimo ir turėjo tiek energijos, kiek dvidešimčia metų jaunesnis vyras. Sailas naudojosi ne tik savo ūgiu, bet ir tvirtu charakteriu, kad įbaugintų verslo partnerius ir šeimos narius.

– Mačiau tave su Natanu. – Tėvas nužvelgė išsitaršiusią šukuoseną. – Pasikalbėjote?

– Ak, prisitauškėme iki soties, – suniurnėjo Ema kaistančiais skruostais.

– Puiku. Eime žemyn. Noriu paskelbti apie jūsų sužadėtuves.

Ema neapkentė kivirčų. Augdama išmoko nesikišti į nuolatinę nesantaiką tarp tėvų. Suplojusi delnais ji sukaupė visą ryžtą.

– Ne šį vakarą, tėti. Aš pavargusi.

– Nesąmonė. Aš tik greitai paskelbsiu, ir mes pakelsime tostą į judviejų sveikatą.

Kad ir kaip Emai nepatiko pyktis su tėvu, ji apsisprendė šiuo klausimu tvirtai laikytis savo.

– Nėra jokių sužadėtuvių.

Melsvai žalios Sailo Montgomerio akys sužaibavo.

– Jis tau nepasipiršo?

– Jis pasakė, kad mes susituoksime. Aš atsakiau, kad ne. – Emą užliejo įtūžis. Ji kažkaip privalo rasti būdą išsisukti nuo tėvo planų dėl jos ateities. Kad ir kokia būtų kaina, bet ji nesiruošia tapti ponia Keis. – Neketinu tekėti už jo vien todėl, kad esu kažkokio jūsų sandorio dalis.

– Praėjusią Valentino dieną daviau tau metus susirasti būsimą vyrą. Tas laikas beveik išseko, o tu su niekuo nesusiburkavai. Taigi aš pats radau tą žmogų.

– Nenoriu tekėti už Natano. – Šiuo atžvilgiu jos tėvas ir Natanas buvo taip pat užsispyrę, pasipūtę ir abejingi jos jausmams. – Tiesą sakant, jis – paskutinis vyras žemėje, už kurio tekėčiau.

Tėvas susiraukė.

– Iš tavo pokalbio su Džeime per Kalėdas man susidarė kitoks įspūdis.

Ema suvaitojo. Lyg šį vakarą nesijaustų užtektinai pažeminta, dar sužinojo, kad tėvas nugirdo, kaip ji savo svainei pasakojo apie tai, kaip su Natanu paliko Granto vakarėlį ir kas nutiko paskui.

– Tu klauseisi slapčia?

– Jūs ne itin stengėtės pritildyti balsus.

– Maniau, kad namuose esame vienos.

– Grįžau pasiimti dokumentų. – Patraukliame tėvo veide atsispindėjo lašelis gailesčio. Elgėsi su ja lygiai taip pat negailestingai ir ryžtingai, kaip kad tvarkydavo verslo reikalus. – Žinau, kad Natanas tau seniai patinka. Atmenu, kaip elgdavaisi, kai jis svečiuodavosi atvykęs iš koledžo.

Na, ji elgėsi nekaip. Emos skruostai suliepsnojo.

– Man buvo šešiolika. Aš nesuvokiau, ko noriu.

– O dabar tau dvidešimt aštuoneri. Pats laikas tai suvokti. – Tėvas truktelėjo rankogalius duodamas ženklą, kad pokalbis baigtas. – Natanas tau bus geras vyras.

– Aš jo nemyliu. O jis nemyli manęs.

– Bet jis tave ves.

– Nes šantažuoji jį taip, kaip šantažuoji mane. – Emai pasidarė silpna. Ji sutelkė dėmesį į tėvo peteliškę, kad nepasiduotų visa pasiglemžiančiam bejėgiškumui. – Nedaryk to. Tai nesąžininga mūsų abiejų atžvilgiu.

– Tau reikia žmogaus, kuris tave prižiūrėtų. Natanas – tam tinkamas vyras.

– Man nereikia, kad kas nors manimi rūpintųsi.

– Reikia. Tu niekada nedirbai, ir dėl to, kad niekada neuždirbai pinigų, leidi juos nesusimąstydama. Negaliu nė pagalvoti, kas atsitiktų, jei tavęs neribotų pinigai išlaikymui. Iš Kodžio kalbų supratau, kad tavo loftas Hjustone – tikra skylė. Prižiūrėjau tave dvidešimt aštuonerius metus, pats metas šį darbą patikėti tavo sutuoktiniui.

Jos loftas – ne skylė. Tik reikėjo įrengti pagrindinį miegamąjį, naują virtuvę, pasirūpinti elektros laidais ir vandentiekiu. Nusipirko jį netrukus, kai neteko leidimo naudotis patikos fondu. Juvelyrikos verslas vargiai padengė būtiniausias išlaidas. Remontui nieko neliko.

– Man nereikia vyro. Galiu pati savimi pasirūpinti. Mano juvelyrikos verslas ima klestėti. – Žinoma, ji stipriai perdėjo, tačiau tai būtina, norint įtikinti tėvą atsisakyti minties ją ištekinti.

– Kiek tau liko iš šimto tūkstančių dolerių, duotų praėjusį vasarį?

– Beveik visi. – Ema nesileido į smulkmenas. Pirmuosius mėnesius negalėdama naudotis savo lėšomis, atsisakė tuo patikėti, o gyventi taupiai dar nebuvo išmokusi. Pasakydama tėvui tikslią sumą, tik patvirtintų jo nuomonę apie savo lengvabūdišką išlaidavimą.

– Greičiau du trečdaliai.

Švystelėjo beprotiška, absurdiška mintis.

– O kas, jeigu turiu juos visus?

Emos prieštaravimas tėvo akyse įžiebė smalsias ugneles. Jam patiko sandoriai.

– Ką nori pasakyti?

Taip, ką ji norėjo pasakyti? Ema troško atsiimti savo žodžius, tačiau buvo per vėlu. Jei dabar atsitrauktų, suteiktų tėvui dar didesnę dingstį manyti, kad ji elgėsi vėjavaikiškai.

– Sakai, kad aš negaliu pasirūpinti savimi ir užsidirbti pragyvenimui. O aš sakau, kad klysti. – Ema giliai įkvėpė ir nėrė į bedugnę. – O jei iki Valentino dienos grąžinčiau visą sumą?