Кэт Шилд - Derybų nebus

Tik ne be meilės.

– Tavo tėvas atrodo ryžtingai nusiteikęs.

– Nė nenumanai, – burbtelėjo Ema. – Tačiau vestuvių nebus.

Stebeilydama pro įspūdingus Natano pečius Ema apžvelgė milžinišką savo tėvo darbo kambarį ir pasvajojo, kad jie galėjo geriau išnaudoti jį šiam pokalbiui. Jei nuostabus ir raumeningas Natano kūnas nespaustų prie durų, būtų lengviau protingai aptarti visas priežastis, kodėl jiems tuoktis nederėtų.

Tą akimirksnį Ema mintimis nusikėlė trim savaitėmis prieš tai, kai stovėjo priremta prie kitų durų, širdis pasiutusiai dunksėjo, o visi pojūčiai atgijo, kol Natanas judėjo joje. Tarsi tikras Kazanova jis susuko jai galvą ir rodė jai tokius triukus, kad Ema teįstengė alpėti ir geisti dar stipriau.

Tada nuvijo prisiminimus šalin, suglaudė belinkstančius kelius ir pasistengė susitvardyti.

– Kodėl su tuo apskritai sutikai?

–  Keiso jungtinės investicijos nori imtis verslo su Montgomerių nafta .

– Tėtis mūsų santuoką pavertė sandorio sąlyga.

Verslo sandorio. Galėjo pati numanyti. Norėjosi klykti. Ji sukando dantis. Kaip tėvas galėjo vėl taip su ja pasielgti? Ar nieko nepasimokė iš paskutiniojo karto, kai bandė kištis į jos meilės reikalus?

Tą vasarą, kai baigė koledžą, ji buvo susižadėjusi su daug žadančiu Montgomerių naftos vadovu. Ir kokia buvo apstulbusi, kai sužinojo, kad greito Džeksono Oro paaukštinimo priežastimi tapo sandoris su jos tėvu, sudarytas, Džeksonui tik pradėjus susitikinėti su Ema. Ponas Oras būtų pakeitęs evoliucijos teoriją, kad tik ją vestų. Tai išsiaiškinusi Ema nutraukė sužadėtuves ir prisiekė daugiau tokios klaidos nekartoti.

– Turbūt velnioniškai svarbus sandoris, – suniurnėjo Ema tiesdama ranką prie jungiklio. Toršerai išvaikė šešėlius. Ji sumirksėjo pripratindama akis prie ryškios šviesos.

– Svarbiausias kada nors mano sudarytųjų.

– Tada, spėju, vedybos su manimi – tik nedidelė kaina, kurią sumokėsi, – Jos tonas tapo kandus.

– Kas negerai?

Jos nuotaika dar labiau subjuro. Su reikšmingu verslo sandoriu priešakyje Natanas nebus linkęs išklausyti maldavimų paprieštarauti jos tėvui.

– Aš nenoriu taip už tavęs ištekėti.

– Taip? – abejingai pakartojo Natanas suprasdamas, kad ji išsidavė. – Ar yra koks kitas būdas, kaip pageidautum už manęs ištekėti?

Ema stengėsi išlikti rami.

– Aš taip už nieko netekėsiu. – Ji netroško ištekėti už vyro, kuriuo jos tėvas galėtų manipuliuoti. Neįstengtų gerbti tokio vyro ir žinojo, kad juo niekada nepasitikėtų. – Mane piktina, kad esu derybų koziris savo tėvo ir tavo sandoryje.

– O man nepatinka būti marionete tavo tėvo mėginimuose suvaldyti tave, – atrėmė Natanas nesikarščiuodamas, lyg visa ši painiava būtų savaime suprantama. – Vis dėlto siūlau kaip įmanoma geriau pasinaudoti susidariusia padėtimi.

Jo akyse įsiplieskė vylingi žiburiukai, kai užčiuopė šoninį suknelės užtrauktuką, ir trūktelėjo jį žemyn. Ema nespėjo nė cyptelėti, o Natanas jau nuleido nuo pečių petnešėles. Ji skubiai iškvėpė ir sugavo suknelę, dar prieš jai nukrintant. Jos suknelė. Jos apsauga. Viskas slysta iš rankų.

– Leisk priminti, kaip mums kartu gera, – įkalbinėjo Natanas bučiuodamas duobutę ant peties, apie kurią kalbėjo anksčiau.

– Natanai, man nereikia priminti... – Geismas ir jaudulys suspurdėjo pilve lyg apsvaigusios fėjos. Nors nepajėgė iš galvos išmesti būgštavimų, dėl kokių priežasčių Natanas ją vestų, jo kūno, užvaldančio ją, prisiminimas suveikė it afrodiziakas. Santuoka su Natanu būtų lyg jojimas laukiniu žirgu: pavojinga, gaivinanti, nepastovi. Jis sudaužytų jai širdį nepaisydamas padarytos žalos, o tada išskubėtų pasitikti kito iššūkio. – Tačiau šeimai sukurti nepakanka vien nuostabaus sekso.

Natanas pakėlė ranką, suėmė jos smakrą pirštais ir atsuko Emos veidą į save.

– Pakanka, jei nepasiduosime nerealiems lūkesčiams.

Ema vos susiturėjo nenusikvatojusi.

Juodžiausiomis akimirkomis, kai susimąstydavo apie savo gyvenimą ir, jei būtų priversta sutikti su tėvo planais, įsivaizduodavo, kad gyventų kaip jos motina, ištekėjusi už į darbą visa galva pasinėrusio verslininko. Įsivaizduodavo, kad rytus praleistų apsipirkinėdama, paskui pietautų klube. Galiausiai užmegztų aistringą romaną su golfo treneriu arba savo dukters prancūzų kalbos mokytoju. Stebėdama kitus savo aplinkos žmones Ema spėjo, kad ji su vyru gyventų visiškai skirtingus gyvenimus, o susitiktų tik per verslo vakarienes ir pobūvius. Mylėtųsi retai ir tik jai gerai įkaušus.

Tokio gyvenimo Ema netroško su Natanu Keisu, vyru, kuris pakirto jai kelius ir vien žvilgsniu privertė jo geisti. Dėl Natano ji įnikusi sklaidė apatinio trikotažo katalogus ir prakaitavo sporto klube, kad išlaikytų tobulą figūrą. Matė save, planuojančią gurmaniškas vakarienes dviem ir atostogas egzotiškuose kraštuose. Natanas taptų jos gyvenimu, jos manija.

Ema sudrebėjo.

Ką ji gautų mainais? Ar jis būtų ištikimas sutuoktinis? O gal įsiveltų į nesantuokinius ryšius ir priverstų tapti tokia, kaip jos tėvas: įtaria ir tokia akyla, kad galiausiai jį atbaidytų? Mergina matė, kaip vis labiau apgailėtina darėsi jos motina, kol paskutiniaisiais Emos mokslo metais padavė skyrybų prašymą ir persikėlė gyventi į Los Andželą. Daugiau ji neištekėjo, o Ema dažnai spėliodavo, kad mama ne taip bijojo netekti alimentų, kaip dar kartą rizikuoti savo širdimi.

Atsiminus Natano flirtą su šviesiaplauke bibliotekoje, vėl užplūdo abejonės.

– Nerealių lūkesčių? – perklausė. – Tokių, kaip ištikimybė? – Štai, ji pasakė.

– Ema, aš ketinu šią santuoką padaryti tikra. – Pilkose Natano akyse šokčiojo švieselės. Pirštais nepaprastai švelniai perbraukė jai per skruostą. – Tu būsi vienintelė moteris mano lovoje.

O jo širdyje? Kaip santuoka be meilės gali būti tikra?

Ema kovojo su kylančia panika svarstydama, kokia jausmų audra laukia, tapus Natano žmona. Kai beveik prieš metus tėvas panaikino teisę naudotis patikos fondo lėšomis skųsdamasis, kad jos drabužiams ir avalynei išleidžiama suma tik įrodo, jog ji neturi jokios finansinės atsakomybės, Ema pamanė, kad bando ją pamokyti. Niekada iš tikrųjų nemanė, kad privers už ko nors tekėti.

Siektelėjusi auskarų, timptelėjo ausies lezgelį ir prisiminė, kad auskarai – Natano kišenėje. Jie buvo vienas ankstyvųjų jos kūrinių. Juvelyrinių dirbinių gamyba Ema paviršutiniškai pradėjo domėtis baigusi universitetą, tačiau dvejus metus trukęs auksakalio asistentės darbas užgesino entuziazmą kurti modelius kitiems. Bet, tėvui atsisakius duoti pinigų, ji užsispyrė išgyventi iš to, ką užsidirbdavo parduodama papuošalus.

Po pusės metų vangios prekybos Ema suvokė, kad net jei ir gyventų be tokių prabangių dalykų kaip vardiniai drabužiai ir apsilankymai grožio salonuose, norėdama sumokėti paskolos įmokas, pripildyti automobilio baką benzinu, o šaldytuvą – maistu, privalo dirbti daug sunkiau nei kada nors anksčiau. Ir ne vienus metus, bet visą likusį gyvenimą.

Arba gali susigrąžinti patikos fondo pinigus. Jei darys, ko nori tėvas ir ištekės. Per vienus metus. Tai buvo vienintelė sąlyga atgauti lėšas.

Ji pavargo kovoti. Kovoti su tėvo norais. Kovoti su pagunda leisti pinigus. Kovoti su būtinybe sumokėti sąskaitas. Šie metai buvo tikras pragaras. Būtų taip lengva viską mesti. Padaryti tai, ko troško tėvas. Ištekėti už Natano. Leisti jam pasirūpinti ja. Daugiau nekamuotų akių skausmas ir maudžiantys raumenys nuo ilgų valandų, praleistų prie darbo stalo. Daugiau nesinervintų, ar gali sau leisti lankyti mėgstamiausią jogos studiją.