Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Jei tu ant manęs nepyksti, tai gal išlenkiam po stiklą? — paklausė Šarlis, vis dėlto kiek pablyškęs ir atrodantis labai liūdnai. — Ar išgersi su manim, Žeromai?

— Žinoma, — atsakė šis.

Šarlis grįžo taip greitai, kaip ir buvo išėjęs, nešinas buteliu balto, vėsaus, labai sauso vyno su vaisių ir žemės prieskoniu — Žeromui jis pasirodė labai skanus, o dar skanesnis Šarliui, kuris maktelėjo porą didelių gurkšnių neatsikvėpdamas: jis garbingai laukė, kol jam bus atleista, ir tik tada sieks taurės, jis nenusliūkino patyliukais į virtuvę ieškoti lengvo nusiraminimo, ir tas tylus dėmesys nereikšmingiems dalykams, detalėms, kurio jis visada laukė ir iš kitų (ir niekada tiesiai neklausdavo, kas jam iš tikrųjų rūpėdavo), sugraudino Žeromą. Šarlis jam vis primindavo tą lėtą, švelnų ir nuoširdų paauglį, kiek kreivais takais einantį, kiek perdėtai mandagų, kartu mušeiką ir tylenį, tingų, bet gyvą, drąsų iki beprotybės, koks buvo jo draugas. Jis puikiausiai būtų galėjęs prisidėti prie jų, jei nebūtų išprotėjęs dėl to savo odos fabrikėlio ir dėl to nelaimingo Peteno. Bet ką gi — jei jis pats apie tai nepagalvojo, tuomet už jį pagalvos kiti. Žeromas susijuokė.

— Ko tu juokiesi? — piktai paklausė Šarlis. — Kaip tu gali juoktis, kai ji verkia!

— Kas? — paklausė Žeromas.

— Alisa!

— Ne, ką tu, ji nebeverkia! Tai niekis, nervai, pervargimas; žinai, Paryžiuje gyvenimas nelengvas, jos gyvenimas nelengvas.

— Bet kodėl? Ką aš pasakiau, kas galėjo ją pravirkdyti? Aš noriu ją nuo to apsaugoti, bičiuli, nenoriu, kad ši moteris praleistų pas mane atostogas verkdama, tai neįmanoma! Koks žodis ją užgavo? Manai, kad tas mano „pam param“?

Jis vykusiai pakartojo „pam param“, bet be tos ugnelės kaip prieš penkiolika minučių; tai jau nebepriminė linksmo žygiuojančio būrio batų kaukšėjimo, veikiau tai buvo panašu į slegiančią ir liūdną mirštančio dramblio dejonę.

— Ne, — tarė Žeromas, — tavo „pam param“ čia niekuo dėtas, tai... nors, beje, tu teisus — tai „pam param“. Suprask, Šarli, Alisos vyras — Gerhartas Faja — buvo labai žymus austrų chirurgas, geriausias Vienos chirurgas...

— Ir ką, — paklausė Šarlis, — jis mirė? Kas atsitiko?

— Ne, — sausai atrėžė Žeromas, — jis nemirė. Nors dabar jau turėtų būti miręs. Ne, jis yra Amerikoje. Veikiau buvo, nes jis — žydas.

— Štai kaip, — lėtai pratarė Šarlis. — Štai kaip; iš tiesų girdėjau, kad Austrijoje vokiečiai elgėsi nelabai gražiai.

— Taip, nelabai, — tarė Žeromas, kurį vis labiau erzino visos tos litotės, — nelabai. Tai štai, kadangi kaip tik tuo metu Alisa nekaip jautėsi, jie dėl kažko... nežinau, jie dėl kažko susipyko; trumpai tariant, išsiskyrė. Jis išvažiavo nelaimingas, o ji liko čia, taip pat nelaiminga. Be to, ji negalėjo už tai atleisti, — sau, ne jam. Nes, atvirai kalbant, jis dėl to buvo nekaltas.

— Ji taip pat žydė? — paklausė Šarlis.

Žeromas metė į jį skvarbų žvilgsnį, bet jo akyse išvydo tik visišką abejingumą.

— Nežinau, — atsakė jis. — Ne, nemanau. O tau tai sukeltų rūpesčių čia, galėtum turėti dėl to nemalonumų?

— Aš? Kodėl? — paklausė Šarlis. — Ką čia paistai?

— O tavo fabrike, tavo krašte, šitam krašte, aš nežinau, aš gi tik neseniai atvažiavau, žmonės nenusiteikę prieš žydus? Ar jie neskaito Gringuaro? Negi jie nesiklauso maršalo Peteno, Lavalio kalbų, negi nežino, kad žydai — pavojinga rasė, kad jie atėmė iš jų pinigus, bulves ir vilnones kojines, o dabar suka galvą, kaip čia atsistojus prie Prancūzijos valdžios vairo? Jie apie tai negirdėjo?

— Klausyk, aš tau atvirai sakau, — tarė Šarlis, — nemanau, kad Formua atsirastų bent vienas, kuris domėtųsi šitomis nesąmonėmis ar jomis tikėtų. O ar vokiečiai padarė ką nors bloga Alisai Vienoje?

Žeromas vos susilaikė nenusijuokęs: matyt, būtų pakakę pasakyti, kad vienas esesininkas porą kartų įžeidė Alisą, ir Šarlis taptų nuoširdžiausiai ir karščiausiai įsitikinusiu Pasipriešinimo sąjūdžio dalyviu. Bet ne šito jam reikėjo. Jam buvo reikalingas ne džentelmenas, supykęs dėl to, kad užgauta moteris. Jis norėjo, kad tai būtų žmogus, žinantis, dėl ko kaunasi ir dėl ko galbūt net rizikuoja gyvybe. Paprasčiausiai jam reikėjo kito Šarlio; bet tokio, kuris gyventų čia, kuris būtų štai šitas žmogus, tokiu veidu, taip mąstantis ir toks savanaudis. Ir, ko gero, šis sumanymas buvo iš anksto pasmerktas žlugti.

— Kodėl tu vakar vaidinai tą komediją apie petenistą? — paklausė jis vangiai ir truputį nusižiovavo norėdamas aiškiai parodyti, kiek mažai reikšmės jis teikė tam nekaltam pokštui, dėl kurio, beje, visą rytą pragraužė nagus iš pykčio savo kambaryje. — Kodėl apsimetinėjai kvailiu ir kolaborantu iki keturių ryto?

Šarlis paėmė savo baltojo vyno taurę ir lėtai ją išgėrė pakėlęs kitą ranką, kad spėtų sugalvoti, ką čia pamelavus, — taip pakeliama ranka žaidžiant pokerį, kai ruošiamasi blefuoti. Padėjęs taurę jis jau žinojo, ką sakys: Žeromas tai suprato iš jo akių.

— Ką gi, tai paprasta, — tarė jis juokdamasis, — tai labai paprasta. Pasakysiu tau keistą dalyką: darausi senas, taip, aš senstu. Gyvenu visiškai vienas šiuose namuose jau šitiek metų, miriau iš nuobodulio, kai jūs atvažiavote, norėjau pasišnekėti su gyva būtybe, štai ir viskas! Ir kalbėjau apie politiką, nes tiesiog nežinojau, apie ką kita mes būtume galėję kalbėtis, nes jei nebūtume ginčijęsi, tai būtume nuėję gulti kartu su vištomis... Žodžiu, prieš sutemstant.

— Bet gal yra kitų temų pokalbiui, ne vien tokių, kai nuomonės nesutampa? — paklausė Žeromas.

— Šiaip ar taip, neatrodo, kad žinotum kokių, — atšovė Šarlis.

Jie žiūrėjo vienas į kitą šaltai, piktai, paskui staiga abu nusišypsojo. Vis dėlto juos siejo ir viršų ėmė sena draugystė; jiems vis norėjosi pasikumščiuoti, plekštelėti vienas kitam per nugarą ar apsikabinti per pečius. Tai buvo keistas dalykas, ypač keista, kad taip elgėsi Šarlis, kuriam vyrai, jų mąstymo būdas ir ypač jų išvaizda buvo atgrasūs.

— Vadinasi, jei aš teisingai suprantu, tu man melavai nuo pradžios iki pat galo, — atsargiai prašneko Žeromas. — Ką gi, tuomet toliau eiti nebėra kur; dabar tau belieka prisipažinti, kad vadovauji partizanų grupei, besislapstančiai gražiosiose Valanso kalvose. Tiesa? Juk bėgioji po laukus su partizanais, Šarli? Ar iš tiesų rimtai dirbti savo odos fabrike?

— Aš iš tiesų rimtai dirbu savo odos fabrike, — atrėžė Šarlis. — Ir prašau patikėti, kad tai ne juokai. Aš su niekuo nesiruošiu veltis į jokias peštynes. Negali būti nė kalbos, kad aš imčiau kariauti, girdi, Žeromai, negali būti nė kalbos!

— Bet kodėl? — nustebo Žeromas. — Kas tau taip nepatinka? Tave visada traukė ginklai, tu mėgsti rizikuoti, tau patinka muštis, tu...

— Aš visiškai nenoriu žudyti jokio žmogaus... ir juo labiau kad jis žudytų mane, — patikslino labai nuoširdžiai. — Aš visiškai nenoriu dar kartą to patirti.

— Ko patirti?

Šarlis atsistojo, žengė keletą žingsnių pievelės link batų galais pažerdamas aplinkui žvyrą, ir Žeromas iš už namo kampo pastebėjo liūdną žvilgsnį sodininko, kuris gerą pusvalandį ją šlavė. Paleidęs į visas puses keletą saujų akmenukų ir mirtinai išgąsdinęs vištas bei gulbes, Šarlis sugrįžo prie Žeromo, kuris tebesėdėjo terasoje. Jis sustojo priešais jį ir, išskėtęs kojas, susikišęs rankas į kelnių kišenes, užvertė galvą ir įsistebeilijo į dangų.