Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Stojo tyla. Alisa vis dar juokėsi, bet su pertrūkiais, tarsi kūkčiodama. Abu vyrai stovėjo nejudėdami, įsmeigę į ją akis.

— Išeik, — pagaliau sumurmėjo Žeromas net nepažvelgęs į Šarlį, kuris, taip pat nepasižiūrėjęs į jį, apsisuko ir išėjo iš kambario.

Žeromas sėdėjo ant lovos kaire ranka apkabinęs Alisą per pečius, o dešine glostydamas jos plaukus. Jis kalbėjo ramiu, labai švelniu balsu. Alisai jis buvo pažįstamas: tai buvo jo balsas, toks ramus ir jau įpratęs prie jos ašarų priepuolių, švelnaus, rūpestingo vyro balsas, balsas tėvo ir brolio, nes toks jis jai buvo šiuos dvejus metus. Ir ji dar kartą įsitikino, kad šis jo balsas jai mielesnis nei anas kitas — aukštesnis, nekantresnis ir jaunatviškesnis — meilužio balsas. Dabar ją graužė sąžinė, užplūdo liūdesys, ir ji nesiliovė verkus.

Saulė lėtai pasislinko dangumi, persirito medžio viršūne ir palietė dešinę Alisos ranką, kyšančią iš po antklodės ir nukarusią žemyn, kurios nematė ir neužstojo palinkęs ties ja Žeromas; ji pajuto sausą ir kandžią saulės šilumą, jai net kažkodėl pasirodė, kad ta šiluma geltona, aukso spalvos. Lauke buvo gražu ir ramu. Ji staiga atsigręžė ir parodė Žeromui nuo ašarų išpurtusį ir subjaurėjusį veidą, kurio ji pagaliau liovėsi gėdytis. Žeromas daug dažniau matė ją verkiančią, nei girdėjo juokiantis, tik šįryt viskas buvo sykiu.

— Atleiskite man, atleisk man... — pasitaisė ji.

Pusę metų jie buvo meilužiai, bet dar prieš tai pusantrų metų paprasčiausiai išgyveno kartu, todėl kartais ji pamiršdavo jį tujinti, o to jis taip troško, juo labiau kad ji niekad taip į jį nesikreipdavo prie pašalinių.

— Tai tu man atleisk, — tarė Žeromas. — Galvijas tas Šarlis. Aš pats kaltas, nereikėjo man tavęs čia atsivežti. Bet man nė į galvą neatėjo, kad jis bus toks niekšas.

— Kodėl niekšas? — paklausė Alisa. — Jis kvailas arba naivus ir siaubingai netaktiškas, bet...

— Tu nežinai, ką jis man prišnekėjo vakar vakare, — pertraukė ją Žeromas. Jis atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį į priekį ir atgal. — Jau vien to vakaro man būtų užtekę, patikėk! Paklausyk: vokiečiai galų gale paliksią mus ramybėje, tai tik laiko klausimas, be to, jie labai, labai padorūs, visi tai žiną, ta istorija su žydais – paskalos, o Petenas... taip, Petenas, cituoju: „Petenas — visai nieko...“, palauk, tuoj prisiminsiu... taip: „Petenas — tai visai nieko dėdė, tik mažumėlę nukvakęs“. Ko tu juokiesi?

— Nieko sau! — tarė Alisa, šįkart nuoširdžiai juokdamasi, — „Nieko dėdė, tik mažumėlę nukvakęs!“ Ir sugalvok tu man! Beprotis! Tik tu ne viską žinai. Vakar jis tave apmulkino. Jis nenorėjo... Cha, cha, cha! — pratrūko ji vos neapversdama savo padėklo ir sugriebdama jį bekrintantį. — Su tuo tavo Šarliu tikrai nenuobodu... Jis nenorėjo, kad tu ateitum pas mane, štai ir viskas! Jis tau būtų sugiedojęs Horst Wessel Lied, jei būtum panorėjęs... tik tam, kad tave ilgiau užlaikytų. Tikrai: jis pats man vos neprisipažino.

Suglumęs Žeromo veidas dar labiau pralinksmino Alisą. Greitai ji liovėsi juoktis, bet kai jai nutilus Žeromas pakėlė ranką lyg prašydamas žodžio asamblėjoje, Alisa neleido jam prasižioti:

— Tikrai, — tarė ji. — Kad ir kaip ten būtų, pirmoji tavo plano dalis įgyvendinta su kaupu. Norėjai, kad jį suvedžiočiau, aš jį ir suvedžiojau! Tik tai ne mano nuopelnas: vargšas vaikinas visiškai vienas tokiame užkampyje... Pirma sutikta moteris būtų jį suvysčiusi.

— Tu tikriausiai juokauji? — paklausė įsižeidęs Žeromas. — Šarlis visiškai vienas? Šarlis, pamiršęs, kaip atrodo moteris? Jei nori žinoti, Šarlis turi dvi moteris, dvi meilužes kaime, už penkių kilometrų, tris — Valanse, dar dvi — Grenoblyje ir kokią dešimtį Lione! Ne, nejuokink manęs. Ir patikėk: jei jis užkibo, brangute, tai tik ne dėl to, kad neturėjo iš ko rinktis, tuo gali būti tikra.

— Ką gi, juo geriau, — ramiai tarė Alisa. — Jei jis pamilo mane kaip žmogų, o ne vien kaip moterį, mes išgelbėti. Galų gale tai net labiau glosto mano savimeilę...

Ji atsitraukė, ištiesė rankas į langą, į saulę, giliai įkvėpė, paskui iškvėpė užmerkdama akis ir visiškai atsipalaiduodama: Žeromas tokios jos dar nebuvo matęs ir nusišypsojo. Jis šypsojosi puse lūpų, neramiai, bet širdyje džiaugėsi pagaliau matydamas ją atsigavusią, o ji staiga pasitempė ir rimtai pasižiūrėjo į jį. Ir jos pilkas akis, vis dar paraudusias nuo ašarų, juoko ar baimės ašarų, užliejo švelnumas, kurį Žeromas pastebėjo pirmiau nei ji ištiesė į jį sustirusias rankas, apkabino kaklą ir priglaudė jo galvą prie savo peties. Ji dusliai kartojo: „Žeromai, jūs mane mylite, Žeromai“ tokiu tonu, kuris, tiesą sakant, visai nebuvo panašus į klausimą, bet ir nesuteikė jokios vilties pagaliau išgirsti taip trokštamą „tu“. Paskui jis atsitraukė, o gal nejučia jį atstūmė — jis niekad nesuprasdavo, kaip ir kada jie išsiskiria.

— Gerai, — tarė ji, — pakalbėkime rimtai. Užmirškime trumpam mūsų donžuaną. Ką pasakysi apie vietovę? Ar tinkama, kaip tu ir manei?

— Nuostabi, — atsakė jis iš pradžių lyg ir apgailestaudamas, kad jo galva nebe ant Alisos peties, paskui pagyvėjęs. — Nuostabi, tik įsivaizduok, demarkacinė linija — už dvidešimt penkių kilometrų, visai čia pat. Traukinys kyla į kalvą, važiuoja pačiu šlaito viršumi, vadinasi, penkių kilometrų per valandą greičiu: senutėms, ir toms, į jį įšokti vienas juokas. Artimiausias kaimas — už penkių kilometrų; aštuoni šimtai gyventojų, žmonės, apskritai paėmus, geri, dauguma dirba pas Šarlį ir mėgsta jį, nes „Jis gerai moka ir nepasipūtęs“. Žandarmerijoje yra žmogus, kuris gyvena nuošaliame ūkyje, jis kartkartėm atvažiuoja dviračiu ir kartą per mėnesį aplanko Šarlį. Jie išgeria butelį bordo (arba du tris), ir tas jam išpasakoja visas naujienas. Artimiausias miestelis — už dvidešimties kilometrų — Romanas. Jei reikia ten nuvažiuoti ar nuvežti savo dėžes, tam Šarlis turi vieną mažą, tris didelius sunkvežimius ir automobilį. Be to, kraštas miškingas, kalnuotas, nepažįstamas. Apie vietinių gyventojų mąstyseną šiek tiek nutuokiu, nes atostogaudavau čia su Šarliu. Jie žmonės ramūs, truputį šykštūs, bet neblogi. Ir aš įsitikinęs, kad žodžio „antisemitizmas“ jie nežino.

— Tu manai, — tarė Alisa, — manai, kad ir daugiau žydų galėtų apsistoti čia, galbūt šiuose namuose, paskui važiuotų tuo keliu, pasuktų kitu, išeitų į platų kelią, galop į kelią, vedantį prie jūros, ir pasiektų jūrą, laivus ir ramybę. Tu tiki, kad tai įmanoma padaryti, Žeromai, tu manai, kad mums tai pavyks?

— Na, žinoma, — atsakė Žeromas juokdamasis. — Žinoma, pavyks. Juk per pastaruosius keletą metų mums pavykdavo.

— Tai tau pavykdavo, — tarė ji. — Man niekas niekada nepavyko, tu tai puikiai žinai; aš niekad niekam nesu padėjusi, man pačiai amžinai reikėjo padėti. O tu, priešingai, visada kitiems padėdavai.

Žeromas visiškai nesididžiavo ir nesipuikavo nei tuo, ką nuveikė gyvenime, nei savimi. Jis visad vėluodavo, visad visko bijodavo, bet visada nugalėdavo savo baimę; jis atsitraukdavo prieš puldamas, prieš tai, kas jį gąsdino; jis nebuvo iš tų, kurie moka gyventi; jis gimė silpnas, skeptiško proto ir plačios širdies; jis vis nusivildavo, vis apgailestaudavo; jis gimė nusivylęs, neramus ir įsimylėjęs. Ir net jei žinojo, kad Alisa niekad jo neapvils, net jei žinojo, kad jis ją visada mylės, net jei žinojo, kad dėl šios meilės kada nors teks beprotiškai kankintis, jis taip pat žinojo, kad būtent tokia buvo jo dalia ir kad svajonė apie laimingą meilę su moterimi, kuri galvotų tik apie jį, buvo kita, kitokia, kito vyro sapnuose gimusi svajonė.