Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Sakai „vienišas“, o galvoji — „esu laisvas visą likusį gyvenimą“, — šiurkščiai atkirto Žeromas. — Tau lemta, tau skirta būti laisvam dvidešimt tris valandas iš dvidešimt keturių ir jaustis vienišam kokį pusvalandį.

— Klausyk, — graudžiai tarė Šarlis, — atvykai man pamokslų sakyti, taip?

— Ne, — atsakė Žeromas, — iš tiesų aš atvykau ne tam, kad sakyčiau tau pamokslus. Ir išvis aš einu miegoti!

Jis stojosi, bjaurybė, ir ruošėsi eiti! Koks jis vis dėlto nepakenčiamas! Ne, iš tiesų reikėjo apsiriboti politika, tik politika jį ir domino, kaip visada. Ir Šarlis išrėžė tai, kas pirmiausia šovė į galvą:

— Aš nenorėjau tau priekaištauti, tu puikiai žinai, Žeromai. Bet negi tikrai manai, kad visiškai nėra ko pasakyti apie nacizmą?

Jis, žinoma, truputį persistengė ir pats tai suprato, bet neturėjo pasirinkimo. Arba pliurpti visiškas nesąmones, arba visą valandą, o gal ir pusantros — jis nežinojo, kiek laiko negalės užmigti — vaizduotis Žeromą Alisos glėbyje, Alisą, tiesiančią rankas į Žeromą, apkabinančią Žeromą, bučiuojančią jo skruostus, akis, lūpas. Ne, ne, ne, tai buvo nepakeliama.

— Apie nacizmą? — Žeromo balsas girdėjosi iš kažkur toli, labai labai toli. — Apie nacizmą? Tau galvoj negerai, Šarli? Ar žinai, kas yra nacizmas? Šiaip ar taip, juk mudu visada sutardavome šiuo klausimu, ar ne?

— Na, aš pamaniau... — tarė Šarlis. — Sakau, ką gi, tos idėjos apie tvirtą ranką ir apie antžmogį gal iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo labai demokratiškos, bet ar nereikia kartais, tam tikrais dramatiškais momentais, griebtis drastiškų priemonių? Tikslas nepateisina priemonių — taip sakoma, taip sakai tu, bet ar kartais nereikia, aš nežinau...

Žeromas sėdėjo šiek tiek palenkęs galvą, sklindanti iš namų šviesa krito jam ant veido, ir jis buvo dar labiau išblyškęs nei anksčiau, nors atrodė, kad labiau išblykšti nebeįmanoma. Žinoma, jis tikriausiai buvo beprotiškai pavargęs, vargšelis Žeromas, vos ant kojų laikėsi, Šarliui jo net pagailo. Jei ne Alisa, nuostabioji, gražioji, nepasiekiamoji Alisa, kaip jis džiaugtųsi vėl matydamas Žeromą, kaip šauniai jie nuvažiuotų pasiausti, ir jis juoktųsi užsimiršęs Valanse pas motulę Pjero arba Romane pas daktarą Lefebiurą! Ne, kad ir ką sakytum, Žeromas retkarčiais mokėdavo taip juoktis, bent jau anksčiau. Bet reikėjo saugotis neperlenkti lazdos. Žeromas puikiai jį pažinojo, jie abu buvo daug šnekėjęsi apie politiką ir kartu krovęsi lagaminus į Madridą.

— Žinoma, — kalbėjo toliau Šarlis, — man nepatinka nacizmas, aš nekenčiu nacizmo, tu puikiai tai žinai, Žeromai, paprasčiausiai man kilo klausimas, ar tai tam tikra prasme nebuvo reikalinga, netgi išganinga vokiečiams po daugelio nepriteklių ir bado metų. Aš pagalvojau, kad Hitleris galbūt jiems... na... paprasčiausiai parodė, kaip išgyventi, supranti?

— Ką, tavo manymu, reiškia „išgyventi“?

Žeromo balsas, kurio jis beveik nebegirdėjo, buvo duslus ir liūdnas. Tai buvo suaugusio žmogaus balsas, ir, savo didžiam nustebimui, Šarlis staiga pasijuto senas. Pirmąkart gyvenime jis pasijuto senas, tokio pat amžiaus kaip ir šitas vyras, šitas suaugęs žmogus, kuris jam kalbėjo apie pasaulį, apie jo nuniokojimą, apie jo reikšmingumą ir apie atsakomybę, manydamas, kad jų nuomonės sutampa, jis buvo tuo įsitikinęs! Šarlis buvo įsitikinęs, kad Žeromas mano, jog jis taip pat yra atsakingas dėl žydų vaikų dingimo. Bet, Dievas mato, jam, po galais, dėl to nei šilta, nei šalta! Žeromas visada elgdavosi taip. Jis amžinai įpainiodavo jį į visokius neaiškius reikalus ir — ačiū Dievui! — būdamas garbingas žmogus, jis jam atsilygindavo tuo pačiu. Kol jie čia aiškinasi, aušra rausvapirštė pagaliau patekės, ir Alisa išsimiegos viena!

Jis susirado kišenėje cigaretę, užsidegė ją ir linksmai paklausė:

— Be to, iš kur tu žinai, kad tie žydukai tikrai buvo išvežti?

Taigi trokšdamas išlaikyti Žeromą kaip galima ilgiau ir toliau nuo Alisos, jis iki išnaktų šnekėjosi su juo apie politiką. Ir įsitikinęs savo teisumu (nors nieko panašaus nejautė) jis įnirtingai gynė ir maršalo Peteno nuopelnus, ir puikų okupantų išsiauklėjimą. Patenkintas ir nusiraminęs jis išsiskyrė su Žeromu visai paryčiui — su vargšeliu Žeromu, baisiai nuliūdusiu ir išvargintu tų be galo abstrakčių postringavimų, kurie sklido iš Šarlio lūpų ir kurių jis net nesiklausė.

1 Valentinas (Rudolfo Guglielmi) - italų kilmės amerikiečių aktorius (1895- 1926), viena pirmųjų kino žvaigždžių.

2 „...tiek miesto, tiek lauko pelių..- aliuzija į žinomą Lafonteno pasakėčią.

II SKYRIUS

Alisa išmiegojo kaip užmušta, nė kartelio neprabudusi, tarsi ir užmigusi būtų jautusis saugi. Ji nubudo truputį nustebusi ir, neskubėdama keltis, apžvelgė šį didžiulį provincijos namo kambarį. Ant gėlėtų apsitrynusių apmušalų, pro visai netinkančių prie jų žaliuzių plyšius krito ankstyvos saulės spindulių juostos. Keturiasdešimtųjų gegužės saulės. Kažkas toli nelygiais kirčiais genėjo medį. Vyras žemu, neaiškiu balsu kalbėjosi su besijuokiančia moterimi, o gretimoje fermoje piktai kudakavo vištos. Tik pievos gale vis nepailsdamas šniokštė šaltinis. Užmerkusi akis ji įsivaizdavo tuos žmones, jų elgesį, tikslius jų daromus judesius ir, keistas dalykas, tatai jai leido atsipūsti nuo to gąsdinančio ir prislopinto, beasmenio bruzdesio, kuriame skendėjo Paryžius.

Ji ištiesė ranką prie savo laikrodžio. Buvo vienuolika. Ji išmiegojo dvylika valandų ir jautėsi gerai, nuostabiai gerai. Būtų mielai pasilikusi čia keletą mėnesių, metus šiuose neįprastai dideliuose pataluose, šiame miegamajame, kur dar tvyrojo vakar vakare pleškėjusių malkų kvapas. Bet apačioje jos tikriausiai laukė Žeromas su savo keistuoju draugu, Dofinė donžuanu.

Ji atsikėlė, pastūmė langines. Terasa ir platanai snūduriavo saulėje. Apsuptas tuopų, kiek toliau raibuliavo tvenkinys. Supamosios kėdės, ant kurių jie vakar sėdėjo, tebebuvo lauke. Tik ant metalinio apvalaus vienakojo staliuko vietoj kavos puodelių stovėjo padėklas su pusryčiais. Ji pasijuto žvėriškai alkana, išvydusi duoną, sviestą ir uogienę tiesiai prieš save, apačioje. Iš už namo kampo pasirodė Šarlis. Jis pakėlė galvą tarsi pakviestas ir nesusilaikė plačiai nenusišypsojęs.

— Jau pabudote? — šūktelėjo jis.

Ir sustojo po jos langais, įsirėmęs į šonus rankas, užvertęs galvą ir taip akivaizdžiai džiaugdamasis ją pamatęs, kad ji taip pat ėmė šypsotis. O jis buvo tikrai gražus: prasegti ties įdegusia krūtine marškiniai, blizgančių saulėj e juodų plaukų kupeta, rudos gyvos akys, balti dantys. Atrodė panašus į labai gražų ir labai sveiką gyvulį, žodžiu, į gražų laimingą žmogų ir, ko gero, tai buvo tiesa: prieš ją stovėjo laimingas žmogus. Jis, matyt, tam ir buvo sukurtas, sukurtas laimei, ir Alisa visada šiek tiek pavydėjo tokiems likimo numylėtiniams.

— Miegojau kaip negyva, — tarė ji. — Ryte šie namai dar gražesni nei vakare.

Abu nutilo. Jis žiūrėjo į ją šypsodamasis, atmetęs galvą, ir visa jo esybė spinduliavo susižavėjimu. Jis tyčia kiek patylėjo, paskui paklausė:

— Ar neišalkote? Atnešiu jums padėklą.

— Ne, ne, — paprieštaravo Alisa atsitraukdama nuo lango. — Nesirūpinkite, aš tuoj nulipsiu.

O pati puolė atgal į lovą, kur su savo permatomais naktiniais marškiniais jautėsi ramiau.

— Kur Žeromas? — kvailai sušuko ji lango pusėn. Niekas neatsakė. Skubiai belendant po antklode ją suėmė kvailas juokas. Pusryčiaujanti Alisa Faja, išsigandusi paslaugaus batsiuvio pagundų! Jai buvo trisdešimt metų ir veikiau grėsė sušaudymas nei išprievartavimas. Kodėl ji lėkė lyg išgąsdinta mergaitė slėptis po antklode? Neįtikėtina!