Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Žmona mane pametė, — atsakė Šarlis nežiūrėdamas į ją. — Dabar ji gyvena Lione. Aš pats truputį plevėsa, bet turiu Luji ir jo žmoną Elizą, kuri kasdien ateina išvirti valgio, išskyrus sekmadienį. Todėl ir šitie pietūs tokie nevykę. Jei būtumėte mane įspėję...

— Bet... — sumurmėjo Alisa susigūžusi kėdėje, kad nesimatytų, kaip ji paraudo, — aš ne omletą turėjau omeny, patikėkit, aš...

— Žinau, žinau, — tarė Šarlis. — Puikiai žinau. Ir nusijuokė kiek sutrikęs, bet atlaidžiai, ir to Alisai jau buvo per daug.

— Atleiskite, — tarė ji stodamasi, — aš buvau beveik užmigusi, kalbėjau jau sapnuodama, nė pati nebežinau ką. Pietūs buvo tikrai puikūs, bet aš turiu atsigulti, mirštu iš nuovargio. Tas traukinys, atrodė, niekad neatvažiuos. Visą parą prasikratėme. Tiesa, Žeromai?

Abu vyrai greitai atsistojo, bet Žeromas, aišku, užsikabino už savo kėdės, Šarlis įsitempęs, virpėdamas pirmas atsidūrė prie Alisos, ir ši nužvelgė ją stebeilijančius vyrus. Kaip kokioje amerikietiškoje komedijoje, pamanė ji ūmai pralinksmėjusi ir, kad neprapliuptų juoku, skubiai pasuko namo link.

— Aš jums parodysiu jūsų kambarį, — tarė Šarlis, — arba ne, tegul tai padarys Žeromas, jis geriau mokės padėti jums įsikurti. Jis pažįsta šiuos namus kaip ir aš, ir man tai labai malonu, — pasakė jis dėdamas ranką ant peties atklibinkščiavusiam prie jų Žeromui. — Bet jis geriau už mane žino, ką jūs mėgstate, o tai jau mane liūdina, — lėtai ir kažkaip senamadiškai pridūrė Šarlis, netikėtai prabilęs kaip iš senų raštų, atsitraukė per žingsnį atgal, linktelėjo Alisai ir, nepadavęs jai rankos, greitai ir beveik abejingai atsisveikino, o jaunai moteriai šis atsisveikinimas pasirodė kur kas labiau gundantis nei pats ilgiausias ir karščiausias bučinys. Norėdama nusiraminti, ji nuoširdžiai jam nusišypsojo ir susidūrė su tamsiai rudomis vyro ir vaiko akimis, kurios iš tikrųjų buvo panašios į kažkokio gyvūno akis ir kuriose tikrai nebuvo nė menkiausios slaptos minties, kaip ir nė kruopelės įžūlumo.

Ji prisiminė, kad taip žiūrint yra mačiusi tik mergišius: kai kuriuos vyrus, kuriuos jai, labai jaunai, buvo tekę sutikti paplūdimiuose ir kurių laikysena, žvilgsnis atvirai, ramiai bylojo apie jų nenumaldomą aistrą moterims, sunkiai slepiamą nuobodulį ir begalinį pasibjaurėjimą vyrais. Ji prisiminė, kad pažinojo porą trejetą tokių vyrų, labai ramių ir labai gražių, nepaprastai mandagių ir santūrių, dažniausiai tylinčių, dėl kurių moterys žudėsi ar leidosi žudomos, nors niekas nebūtų galėjęs pasakyti apie juos nė vieno blogo žodžio, kaip — kol buvo gyvos — to negalėjo pasakyti ir tos moterys. Jie nebendraudavo su kitais vyrais, jų netraukė nei sportas, nei kortos, neturėjo jie ir kitų blogų potraukių. Tai buvo žmonės, kurie vieninteliais šios planetos gyventojais, be jokios abejonės, laikė tik moteris: moteris, kurias jie mylėdavo, kurias palikdavo ir iš kurių kišenės kartais gyvendavo, beje, ramiai ir nesivaržydami, kaip ir nejausdami sąžinės priekaištų. Bet šita dykūnų rūšis, kurią taip puikiai aprašė Kolete, buvo seniai išnykusi, o jos palikuonys — jei jų apskritai buvo — vargu ar siuvo batus netoli Romano.

— Ne, ne, — ėmė gintis Žeromas, — ne, tai tavo namai, tu ir priimk Alisą. Manau, kad jai patiks smėlio spalvos kambarys. Kiek vėliau, — pridūrė jis tyliai, — aš ateisiu palinkėti jums labos nakties, jei nebus per vėlu ir jei tai jūsų nesutrukdys.

Alisa nusišypsojo ir nieko neatsakė. Apsvaigusi iš nuovargio ir malonumo, ji leidosi vedama ir panardinama į tvyrantį šiuose namuose džiovintų vaisių ir grindų vaško kvapą kuris, manė ji, jau amžinai išgaravęs iš jos gyvenimo. Sekdama paskui Šarlį, kuris lėtai žingsniavo priekyje susidėjęs rankas už nugaros lyg koks gidas ar nekilnojamojo turto agentas, ji perėjo kambarį, matyt, skirtą svečiams, didelį kambarį, ant kurio grindų tysojo aptriušę panterų kailiai su stiklinėmis akimis, o ant sienų kabojo keli pakrypę raudoni portretai; paskui pro vestibiulį ir laiptus, kur snūduriavo medžiokliniai šunys ir kurių jie neužkalbino. Galiausiai priėjo slenkstį didžiulio kvadratinio kambario, ant kurio sienų vyto rožinių gėlių puokštės, apdulkėjusios ir išblukusios, o vidury stovėjo didelė plati gimdyvei ar jaunavedžiams skirta lova, užtiesta nerta antklode. Bet pirmiausia ji pastebėjo smarkią ugnį, liepsnojančią židinyje tarsi per patį viduržiemį, ir iškart prie jos pribėgo. Tuomet Alisa, kuri nieko taip nemėgo kaip vasaros laužus, pravertas balkono duris žiemą ir maudymąsi ežere lyjant rudens lietui, metė smalsų žvilgsnį į veidrodį virš židinio, kuriame matėsi namo šeimininkas. Jis buvo palikęs juos vienus po pietų vos keletui minučių, kad užkurtų šią ugnį ir būtent tame kambaryje, kurį paskutinę akimirką pasiūlė Žeromas. Jis apžiūrinėjo kambarį, ji stebėjo jį, stovintį tarpduryje ant slenksčio, matė jo atspindį, tą pasitempusį, susidėjusį už nugaros rankas vyrą, o svarbiausia — žvilgsnį, kuris lėtai slinko kambariu vos kliūdamas už langų, ugnies, lovos, blizgančio parketo, matė žvilgsnį šeimininko, pažįstančio čia kiekvieną kampą ir tuo patenkinto; žvilgsnį, kuris nepasikeitė, kai nukrypo į ją, kol nesusitiko veidrodyje su jos žvilgsniu ir nesumirksėjo. Ji staiga atsigręžė į jį sutrikusi ir suirzusi, kad jis užklupo ją jį stebint; ją užplūdo priešiškumo ir pykčio banga pagalvojus, kad išankstiniai planai ir linksmos Žeromo prognozės pasirodė tokios tikslios, o jo patarimai — niekam nereikalingi. Suirzusi, kad jos veiksmai, jos vaidmuo, kai ji pagaliau norėjo būti naudinga, troško būti naudinga, tiek mažai tereiškė arba! priklausė nuo tokių dalykų, kurie nebuvo jos valioje. Ją pagavo pyktis, nors ji seniai buvo taip pykusi: pyktis moters, į kurią žiūrima kaip į daiktą. Šio smulkaus valdingo buržua, patenkinto savo baldais, namais, fabrikais ir meilužėmis geismas, jo žvilgsnis, kuriuo jis drįso ją pačią iš anksto palaikyti vienu tokių savo kvailo pasididžiavimo objektų, ją ūmai tiesiog įsiutino. Ji būtų jam trenkusi, jei būtų stovėjusi arčiau. Bet tarsi paslaptingai įspėtas Šarlis Sambra staiga sukruto, nė žodžio netaręs dideliais žingsniais perėjo kambarį, atidarė langą, atstūmė langines ir, iškišęs galvą į lauką, net neatsisukęs sušuko:

— Kokia kvailystė laikyti uždarytą langą! Jūs būtinai turite tai pamatyti. Žinote, šįvakar pilnatis. Bus labai gražu. Nepamirškite ja pasigrožėti ir sugalvoti noro.

Ir tuoj pat grįžęs prie durų dar pridūrė: „Ir pakvėpuoti grynu oru“, — tarsi jie būtų praleidę vakarą rūsyje, o ne terasoje.

Alisa Faja užmigo vos jam išėjus, pamiršusi ir tą žvilgsnį, ir kaip jie atėjo į šį kambarį, ir tą veidrodį. Naktį pusiau prabudusi ji aiškiai prisiminė, kad tas vyras buvo stambus, turėjo tvirtas rankas, kad plačiu mostu atvėrė langines, ir ji išvydo medžius, kurių juodi lapai ryškėjo virpančiame tamsiai mėlyname danguje. Ir akimirksniu nuo to vyro rankos mosto, jo balso, jo juoko, jo nekalbumo pasaulis apsivertė, o pati Alisa kartu su atvertomis langinėmis paskendo Paukščių Take ir tylioje naktyje, sapnuose ir ramybėje. Buvo praėję jau metai nuo tada, kai ji pabėgo ir slapstėsi kartu su Žeromu. Jau metai, kai ji bijojo ir pati save už tai niekino. O čia, stovėdama ant girgždančių kaimo trobos grindų ir klausydama, kaip naktyje girkši žvyras po gauruotomis šunų letenomis, ji vieną akimirką buvo pamiršus, kad gali pasigirsti ir kitokie žingsniai ir sugirgždinti šį žvyrą auštant, gal net rytoj.