Франсуаза Саган: Netekęs vilties

Iš prancūzų kalbos vertė

Jūratė Navakauskienė

Turinys

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

XIII skyrius

XIV skyrius

XV skyrius

XVI skyrius

Mano sūnui Deni

I SKYRIUS

Tais 1942 metais ir orai buvo negailestingi. Jau gegužės mėnesį pievos geibo nuo vasaros karščių. Aukšta žolė, išglebusi nuo kaitros, linko, džiūvo ir gulė ant žemės. Tolėliau virš slėnio slinko vakaro rūkas, o patsai namas rausvu ir suskeldėjusiu fasadu, su paslaptingai užvertom viršutinėm langinėmis ir stiklinėm pirmojo aukšto durimis, nelyginant iš nuostabos išplėstom akim, panėšėjo į seną snūduriuojančią moteriškę, išraudusią nuo kankinančių abejonių.

Buvo jau po devynių ir, viliantis atsigaivinti, į terasą laiptų apačioje atnešė kavą; bet buvo dar taip šviesu ir taip šilta, jog galėjai pamanyti, kad tai pats vidurdienis vasaros vidury.

— O juk tik gegužė! — niūriai tarė Šarlis Sambra. — Ką darysime rugpjūtį?

Ir nusviedė priešais save cigaretės nuorūką, kurios staigų ir totališką skrydį jis tikriausiai susiejo su jų ateitimi ir kurį, paskendusi supamojoje kėdėje, Alisa Faja nulydėjo ramiu žvilgsniu; mat tą degančią nuorūką tolyn į žvyrą numetė tvirta ranka. Ir šio vyro siluetas prieš vakaro šviesą, jo staigus judesys bylojo daug daugiau apie gyvenimą nei apie fatališkumą: rudos, truputį įkypos akys, putlios lūpos, mėsinga Šarlio Sambra nosis, nors apgaubta ir paryškinta nepaprastai juodų plaukų bei neįtikėtinai siaurų antakių, kokiais galėtų puikuotis moteris ar net koks Valentinas1, nepaisant jo kiek senamadiško apsirengimo, primenančio 1900 metų gražuolį mergišių, nekėlė jokio nerimo ir visai neatrodė pranašiškai. Ir nė kiek neerzina, galvojo Alisa. Šio vyro sveikata, jo neslepiamas mėgavimasis gyvenimu nepiktino jos savo anachroniškumu ar paviršutiniškumu, nederančiais prie šio 1942 metų gegužės. O net jei visiškas jo abejingumas savo krašto istorijai ir žeidė, vis dėlto egzistavo kažkokia sunkiai suvokiama, bet akivaizdi harmonija tarp šio vyro ir šių namų kvapo, tarp Šarlio ir jo pievos, jo tuopų alėjos ir jo kalvų; trumpai tariant, tatai būtų derėję — jei ji akimirką būtų galėjusi įsivaizduoti — prie gražių tautinių kalbų ir žalsvos maršalo Peteno uniformos. Ir Alisai staiga pasirodė, kad girdi žemą ir skardų senio balsą, paskui iš toliau atsklidusį šiurkštų įtūžusio žmogaus riksmą, ir ji sumirkčiojo, atmetė galvą ir nesąmoningai pasisuko į Žeromą.

Žeromas taip pat atrodė apsnūdęs nuo to įkaitusios žolės kvapo. Jis sėdėjo užsimerkęs, ir jo šviesių plaukų kuokštai mažai tesiskyrė nuo veido — pavargusio, jautraus ir neramaus. Nuo veido žmogaus, kuriam ji šiandien turėjo būti dėkinga už viską, kaip ir už šią žole, šį žvaigždėmis nusėtą dangų ir netikėtą galimybę atsipalaiduoti; už viską, netgi už neaiškų, bet įtartiną malonumą, tą nepaaiškinamą ilgesį, kurį jai sukėlė, truputį sukirbus sąžinei, vyriškas Žeromo vaikystės draugo žavesys, šio Sambra žavesys, pas kurį jie štai šiandien užsuko be jokios progos, nes jų draugystei ji nebebuvo būtina.

Ji sumirksėjo ir papurtė galvą norėdama, kad Žeromas atsigręžtų, nepastebėjusi, kad jis taip pat jau seniai žiūri į ją plačiai atmerktomis akimis. Ji dažnai nepastebėdavo, kad jis į ją žiūri, ir manė, jog tai tik patvirtina, kokia ji egoistė arba koks jis švelnus. Už jų nugarų keistai sučirškė kažkoks paukštis, ir Šarlis ėmė juoktis:

— Tas paukštis — kaip koks vežikas: man vis atrodo, kad jis keikiasi. Jums ne? Jo ruliadose nėra nieko romantiška, nieko gražaus. Gali jausti net kažkokį įniršį, iš kurio mane ima juokas.

— Tikrai, — tarė Alisa iš pradžių mandagiai, paskui pralinksmėjusi, nes taip ir buvo. — Galbūt jam diena nuėjo šuniui ant uodegos ir dabar jis lieja apmaudą?

Bet ko jiedu su Žeromu čia atvažiavo? Kad pasišnekėtų apie nešvankią kažkokio paukštelio giesmę su šituo nelaimingu vyruku, šituo batų siuvėju Dofinė?

— Aš jums paruošiau tikrai nekokius pietus, — toliau kalbėjo Šarlis, tik jo balse nesijautė jokio apgailestavimo ir todėl tai nuskambėjo beveik įžūliai.

Šis žmogus tikriausiai niekad nebuvo sutrikęs, jo niekad negraužė sąžinė, pamanė Alisa. Bet ji, niekinusi tiek miestų, tiek lauko pelių2, tiek pagyrūnų, tiek linksmuolių pasipūtimą ir net sielos ramybę, teįstengė nevalingai nusišypsoti prisiminusi Šarlį, nustebusį ir apsidžiaugusį jų atvykimu ir puolusį į virtuvę kepti nenumatyto omleto. Tai buvo prieš valandą — jau prieš valandą! — ir jo juoko aidas vertė ją susilaikyti nuo bet kokios kritikos. Iš tikrųjų šis žmogus greičiausiai buvo geros širdies; savybė, šiais laikais tokia pat reta kaip ir jo išvaizda, bet kuria, bent jau tuo nuoširdumu, jie su Žeromu gali pasinaudoti. Dėl to ji buvo tikra, nes jis visas švietė gerumu: ir veidas, ir laikysena. Tai buvo ne tik gražus, bet ir geras žmogus. Kaip Žeromas ir sakė. Ir išdidus nuolaidumas, kurį ji prisiminė pastebėjusi tuomet jo balse, staiga jai pasirodė nepagrįstas ir užgaulus. Galų gale kad ir koks dykūnas, stuobrys, materialistas ar ribotas žmogus būtų Šarlis Sambra, snūduriuojantis savo mieloje Prancūzijoje, vieną gražią dieną dėl šių dviejų svečių jis gali būti sušaudytas arba patekti į sužvėrėjusių sadistų rankas net nenutuokdamas už ką. Ir nors niekas nė nemanė jam pasakyti „už ką“, kol nebus aišku, ar šis susitikimas jam toks pat svarbus kaip ir jiems, ji staiga pasijuto įžeidusi, paniekinusi nuoširdų, kaip ir kadaise, šventą svetingumą... Akimirką ji pasijuto it vilkas avidėje, bet sugavusi į ją spoksančių rudų, drėgnų to ėriuko, vardu Šarlis Sambra, akių žvilgsnį, ji kaipmat liovėsi vaidinusi didelį ir piktą vilką.

— Tu pats nežinai, ką kalbi, tavo omletas buvo nuostabus! — paprieštaravo Žeromas. — Paryžiuje, mano mielas, dėl tokio omleto žmonės susimuštų!

— Ar tik neperdedi? — paklausė Šarlis ne be ironijos. — Žinai, aprūpinimas maisto produktais greitai pagerės, — pridūrė jis, — vokiečiai juk tokie tvarkingi.

— Tu taip manai? — su pašaipėle balse paklausė Džeromas, galvodamas apie kažką kita.

Ir vėl tos pačios kalbos, suirzusi pagalvojo Alisa. Jau prasideda. Ar jis negalėtų patylėti nors vakarą, nors vieną vakarą, toli nuo visų tų problemų? Ir pro jos akis prabėgo virtinė vienas su kitu nesusijusių ir neryškių vaizdų: prastų viešbučių durys, tamsios gatvės, peronai, trumpam išsinuomoti kambariai, netvarkingai sukrauti lagaminai, liūdnos, purvinos, nepažįstamos, skurdžios vietos, visur širdį veriantys vaizdai ir galiausiai Pasipriešinimo vaizdai, kurie šioje apskritoje pievoje po išgaubtu dangumi ir tuopų lanku tolumoje rodėsi dar šiurpesni. Ji jautė, kad tuoj pravirks. Nereikėjo jiems čia atvažiuoti. Nereikėjo sustoti, ilsėtis. Verčiau ir toliau būtų bėgioję nuo vieno gatvės kampo prie kito, iš vieno prieangio į kitą, svirduliuodami, kartais griūdami. Tikrai nereikėjo išsitiesti šioje pievoje, tokioje ramioje ir tarsi aprėžtoje, priešais šį vyrą tokiu stambiu sprandu, stambiu ir tvirtu, kaip tie gražieji beržai, tokiu, kokius aprašinėja jausmingos moterėlės saldžiuose romanuose. Tvirtu ir įdegusiu sprandu, ant kurio krito poilgiai juodi plaukai. Palikto vyro plaukai, staiga toptelėjo jai.

— Jūs nevedęs, Šarli? — paklausė ji beveik užjaučiamai ar veikiau išgirdo save klausiant ir paraudo prieblandoje perpykusi ant savęs už tokį nekuklų klausimą, kurio juk prieš jiems atvažiuojant čia Žeromas buvo pašnibždėjęs vengti, — o netrukus ir dėl to, kad taip kvailai ir ne vietoje jai pagailo šito kaimo gaidžio, laimingai sau vieno gyvenančio ir savimi pasitikinčio. Šito smulkaus verslininko, kuriam vokiečiai atrodė tokie sumanūs, visa Prancūzija tokia soti, o jos pačios kūnas toks apetitiškas. Kuriam atrodė, kad viskas į gera šiame geriausiame iš pasaulių.