Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jo geismas, matyt, buvo užkrečiamas, nes Žeromas pasirąžė krėsle, pabrėžtinai nusižiovavo ir ištiesė kojas. Jis jau ruošėsi stotis, ir Šarlis karštligiškai ieškojo būdo jį sulaikyti: politika, na, žinoma, tik politika! Žeromas turėjo būti arba už, arba prieš Peteną, o kadangi Petenas atstovavo nustatytai tvarkai, tai Žeromas, aišku, turėjo būti antipetinistas.

— Ką tu manai apie Peteną? — paklausė jis.

Jis kalbėjo atsilošęs krėsle, nerūpestingai, bet nusisukęs nuo Žeromo, baimindamasis, kad šis nepastebėtų ir nesusigaudytų, kas vyksta. Nes, nors Šarlis ir nebuvo praradęs noro išdarinėti kvailystes, jis visiškai netroško būti užkluptas jas krečiant. Kai tau per trisdešimt, tai nei šis, nei tas. Taigi jis nematė, bet nujautė, kad Žeromas atsipalaidavo, nuleido rankas nuo ranktūrių ir liko sėdėti krėsle. Ir kol Šarlis džiaugėsi savo sumanumu, Žeromas didžiavosi savo kantrybe. Štai dabar jam ir paaiškės, kaip Šarlis pasikeitė.

— Tiesą sakant, mano nuomonė apie jį ne per geriausia, o tavo? — paklausė jis atsargiai.

— O, jis ne toks jau blogas, ne toks jau blogas, — atsakė Šarlis staiga atsigavęs ir tapęs šnekus. — Ne, ne, aš manau, kad jis visiškai ne toks jau blogas, šiaip ar taip, jo dėka mes išvengėme paties blogiausio.

Žeromas prisivertė kvėpuoti ramiai; šitokių kalbų jis prisiklausė Paryžiuje per paskutinius dvejus metus, kaip jau trejus ar ketverius metus girdėjo kalbant, kad Hitleris tesąs geras vokietis, besirūpinantis savo šalimi; kartais jam atrodydavo, kad vieną dieną jis neišlaikys ir griebs kurį nors iš savo pašnekovų už gerklės. Ar šie niekai būtų paistomi iš nežinojimo, ar veidmainiaujant, jie pirmiausia buvo pliauškiami rūpinantis savo gerove ir vidine ramybe, o šitas dalykas jį labiausiai ir varė neviltin.

— Tai tu manai, kad mes dabar gyvename ne pačiu blogiausiu metu? — paklausė stengdamasis valdytis ir išlaikyti juokaujamą toną.

Šarlis ranka nubrėžė lanką ore: tai buvo atsakymas, kuris reiškėjo pievas, jo namus, kalvas tolumoje, reiškė jį patį, atsilošusį krėsle ir sotų, tai reiškė viską, ką jis išsaugojo nepaliesta ir džiugino akį tuo metu, kai visa Europa sruvo krauju.

— Ką aš galiu pasakyti, — tarė jis. — Kaip tu žinai, gyvenu laisvoje zonoje, o tai, ko gero, visai kas kita. O kas gi baisaus dedasi okupuotoje zonoje? Kiek girdėjau, jie elgiasi žmoniškai, tie vokiečiai.

— Tiesa, kartais pasitaiko, kad koks nors vokietis užleidžia vietą autobuse pagyvenusiai moteriai, — tarė Žeromas, — ir visi keleiviai džiaugiasi ir mirkčioja vieni kitiems: žiūrėkite, kokie geri mūsų okupantai. O tuo metu jų slaptoji policija, esesininkai, gestapas suiminėja visus žydus, visus komunistus ir siunčia juos visus, moteris ir vaikus, į koncentracijos stovyklas, iš kurių jie nebegrįžta.

Šarlis pastebėjo, kad Žeromui kalbant trūko kvapo ir kad jo balsas buvo šiek tiek prikimęs. Gerai, laimė jam šypsosi, jis galės išlaikyti Žeromą čia iki aušros. Atsargiai leidžiant kamščiui lėtai kilti ir truputį jį prilaikant, jam tikrai turėtų pavykti.

— Sakydamas „iš kurių jie nebegrįžta“, tu turi galvoje, kad jie dar negrįžo, matyt, reikia palaukti karo pabaigos. Juk dar yra Anglija ir, ačiū Dievui, Jungtinės Valstijos ir kitos šalys, kurios įsitrauks į karą. Galiausiai neapsigyvens gi jie čia visam laikui, — rėžė Šarlis irgi ūmai įsikarščiavęs. — Pats pagalvok, Žeromai, jie negali vienu metu gyventi dviejose šalyse. Jie turi žmonas, kurios jų laukia, kaipgi jie įsikurs visam laikui Paryžiuje ir Versalyje?

— O aš, įsivaizduok sau, manau, kad įsikurs. Jie surinko gaują vaikėzų, kuriems dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, sukišo juos į tokias lyg ir karo mokyklas, iš kurių jie išeina voromis, kad iškart prisidėtų prie armijos ir pakeistų vyresniuosius mūšių laukuose arba užimtuose miestuose. Mūsų sargybiniai, mūsų prižiūrėtojai bus vis jaunesni, bet jie bus, gali neabejoti. Kol turės ką plėšti ir žudyti šioje puikioje šalyje, jie joje pasiliks.

— Dėl plėšimo, tai jie mus plėšia, — pripažino Šarlis šįkart nesiginčydamas. — Tu negali įsivaizduoti, iš ko man tenka siūti batus: iš šiaudų, iš medžio, iš senų padangų gumos likučių. Siaubas! Taip, drauguži, galiu tau pasakyti, — jau kad plėšia, tai plėšia! Visoje Europoje nebėra nė gabalėlio odos.

Stojo tyla, paskui Žeromas staiga atsistojo. Jis atrodė pavargęs.

— Na, matai, — tarė jis, — galiausiai mudu radome bendrą kalbą. Mūsų kraštas nuniokotas priešų, ir jie, žinoma, kada nors išsinešdins, bet po jų ateis jų vaikai! Štai mūsų ateities perspektyva: jei ji tau patinka, tavo reikalas. O aš einu miegoti, lipu į viršų.

— Bet palauk, — sušuko priblokštas Šarlis, — palauk, kodėl mums dar nepasišnekėjus? Tik tu taip nesijaudink!

Žeromas stovėjo priešais jį, remdamasis čia viena koja, čia kita. Atrodė pavargęs, bet susidomėjęs, ir žiūrėjo į jį taip, tarsi matytų pirmą kartą, pamanė Šarlis ir nejučia nuleido akis.

— Tai štai kuo tu virtai, Šarli! — staiga tarė Žeromas linksmai ir nuoširdžiai — pirmąsyk per tą laiką, kai jie čia atvyko. — Štai koks tu esi dabar! Verkšleni, kad neturi odos savo batams, o kad mažus vaikus išveža į pasaulio kraštą todėl, kad jų nosis su didesne ar mažesne kuprele, tau nesvarbu. Juk tu prie to priėjai, Šarli! Juk tu negalėjai negirdėti apie žydų pogromus, ar ne? Tau į tai visiškai nusispjaut?

Šarlis staiga pakėlė galvą ir piktai pasakė:

— Na, na, gana jau, Žeromai, nusiramink. Tu puikiai žinai, kad žydai man nerūpi ir niekada nerūpėjo. Aš net nežinau, kas jie tokie ir kuo nuo mūsų skiriasi. Jei pasakytum, kad tu esi žydas arba kad aš esu žydas, man tai būtų visiškai tas pat, tai nieko nepakeistų, juk tu tai žinai, Žeromai?

— Galbūt, — atsakė Žeromas, — galbūt tau iš tikrųjų tas pat, bet jie įžvelgia skirtumą, supranti, esminį skirtumą. Žydas — ne vokietis, žydas — ne arijas, vadinasi, jis neturi teisės gyventi. Supranti?

— Tu perdedi, — automatiškai atsakė Šarlis. — Klausyk, Žeromai, sėskis, tu mane pykdai, nekalbėk apie tokius dalykus va šitaip, stovėdamas, viena koja jau kitur. Sėskis, — pakartojo jis šiurkščiai. — Sėskis, po velnių! Mes nesimatėme penkerius metus, tai ar negali pakalbėti su manimi penkias minutes! Juk, šiaip ar taip, tu žinai, — toliau kalbėjo jis, — aš jaučiuosi truputį vienišas, supranti, čia nėra labai linksma nuo tada, kai Elena išvažiavo.

Jis iš tiesų ėmė savęs gailėtis ir jam staiga suspaudė širdį išvydus save tokį, kokį pavaizdavo Žeromui. Jis pamiršo, kaip jam palengvėjo išvažiavus Elenai, kaip jis džiaugėsi ir kaip savo senu automobiliu aplakstė visų aplinkinių miestų užeigas. Jis pamiršo Lali, mažos krautuvėlės kasininkę iš Verono, pamiršo ponią Markė ir net... Žodžiu, jis buvo nedėkingas. Nedėkingas, melagis, ir Žeromas tikriausiai tai suprato, nes juokėsi pašaipiu, kandžiu juoku. Jis juokėsi, bet vėl sėdėjo, o tai galų gale ir buvo svarbiausia.

— Klausyk, — kvatojo jis, — klausyk, Šarli, kam tu visa tai pasakoji? Oi, negaliu, atsipeikėk: čia aš, Žeromas. O ta kvaiša Elena, ką ji veikia Lione? Ar ką nors apie ją girdėjai? Kitos tokios niurzglės gyvenime nesu sutikęs. Ir kur tu sužvejojai intelektualę, Šarli? Kas tau užėjo?

— Ji mane niekino, — liūdnai kalbėjo Šarlis apžiūrinėdamas pirštų nagus, kaip visada, kai jausdavosi truputį susigėdęs. — Ji mane niekino; o aš buvau įsimylėjęs iki ausų, ką ir kalbėt. Žinai, tuo metu visai nežinojau, ko griebtis. Tu likai Paryžiuje, aš buvau metęs mokslus, dėl tavo skarlatinos mudu neišvykome kariauti į Ispaniją, tuomet aš įsimylėjau, tiksliau sakant, maniau, kad įsimylėjau. Ir ką gi: kadangi ji buvo iš tų, kurias vedama, aš vedžiau, o kadangi Elena nebuvo man skirta, ji išvažiavo. O kadangi ji išvažiavo, aš likau vienas ir ėmiau lakstyti paskui sijonus, bet visa tai niekai, aš vis tiek esu vienišas. Suprask tai, Žeromai.