Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Atrodo, kad tavo draugei patiko šie namai, — tarė Šarlis Sambra, vėl atsisėsdamas į fotelį priešais Žeromą, kurio dabar, sutemus, matėsi tik ilgas siluetas, blizgančios akys ir baltos rankos; bet jis atmintinai žinojo, kaip atrodo jo išstypęs kūnas, jo šviesūs plaukai ir akys, jo kiek per švelnių bruožų veidas: tas kratinys, Šarlio akimis žiūrint, rodė jį esant tokį pat atgrasų kaip ir visi kiti.

— O kaip ji tau? — paklausė Žeromas.

Šarlis sustingo apstulbęs. Nuo tos dienos, kai Žeromą, dar vaiką, jis nusivedė į viešnamį ir kai, beje, tą pačią savaitę Žeromas nusivedė tamsuolį Šarlį į Luvrą (nors reikia pripažinti, kad vienam pažintis su moterimis buvo reikšmingesnė nei kitam — su tapyba), taigi nuo pat tų senų laikų jie niekuomet nė žodžiu neužsiminė vienas kitam apie savo pergales. Žeromas išvis neklausdavo Šarlio nuomonės, kuriam, tiesą sakant, draugo merginos atrodė visai gražios, bet baisiai nuobodžios. Ir štai šį vakarą, po penkerių išsiskyrimo metų, būtent šį vakarą, kai jis atsiveda pas jį pačią gražiausią pasaulyje moterį, pačią geidžiamiausią, nuo šiol tapusią Šarliui vienintele, jam parūpsta jo nuomonė! Šarlis vos susilaikė neišklojęs tiesos, vos neleptelėjo: „Alisa skirta man, ji mano, man jos reikia, aš jos geidžiu, aš myliu ją. Aš noriu ją sugundyti ir dar blogiau — išsaugoti. Tu pasielgei beprotiškai atsiveždamas ją čia. Net jei teturėčiau vieną galimybę iš šimto, aš pamėginsiu“. Bet jis patylėjo. Ne iš mandagumo, bet dėl prietarų. Nes nelabai žinojo, kaip ta galimybe, kurią jis turėjo, ta viena iš šimto galimybe pasinaudoti. Iš tikrųjų Šarlis niekuomet nepasitikėjo savo išvaizda, nors dėl jos daugiau nei penkiolika metų jį lydėjo sėkmė. Jis žinojo, kad patinka moterims, bet tai buvo kažkas panašaus į geros sveikatos pažymėjimą, į vizą, leidžiančią jam lankytis, bet ne apsigyventi tam tikroje šalyje. Manydamas, kad vyrai iš prigimties yra negražūs, jis buvo įsitikinęs, kad gali patraukti moteris tik savo linksmumu ir kiek galima nešališkiau dalindamasis su jomis fiziniais malonumais, kuriems jis teikė ypatingą reikšmę. Be to, jo grožis buvo toks kuklus, kad negalėjai jo nekęsti. Tos kelios moterys, kurias jis atstūmė, ir vyrai tų, prie kurių jis linko, nė nemanė kaip nors Šarliui Sambra priekaištauti. Bet jie lyg ir atlaidžiai, lyg ir paniekinamai arba nelabai atidžiai klausydavosi, kai jis su jais kalbėdavosi, šitaip paprasčiausiai ir geriausiai atkeršydami už kitų moterų jam rodomą dėmesį. Ir Šarlis Sambra ėmė laikyti save ne itin protingu ar bent jau manyti, kad jo gebėjimas protauti nepakankamai išsivystęs; širdyje jis dėl to išgyveno, kaip išgyvenama dėl luošumo, dėl to kvailo geraširdiškumo, iš kurio kiti pasišaipo, ir mes patys juokdamiesi su tuo sutinkame, bet dėl kurio mums kartais keistai skauda širdį.

Tas Šarlio paprastumas, tiek fizinis, tiek dvasinis, buvo gerai pažįstamas Žeromui ir galbūt kaip tik todėl bičiulio draugija jam buvo priimtina, o metams bėgant netgi tapo miela.

— Alisa žavi, nepaprastai žavi, — galiausiai atsainiai pasakė Šarlis po pauzės, kuri jiems abiem pasirodė per ilga, o Žeromas pasimuistė savo krėsle ir susierzino staiga prisiminęs, kad Alisa — moteris, nors ir rafinuota, ir kad moterys, netgi rafinuotos, retai kada likdavo abejingos Šarliui.

— O kaip tavo darbo reikalai? — staiga paklausė Žeromas, vėl atkreipdamas į save nustebusį Šarlio žvilgsnį.

Kalbos apie darbą visada tiesiog siutindavo Žeromą, šiaip ar taip, jis jų negalėjo pakęsti. Tai netgi buvo viena iš tų temų, kuriomis jie apskritai nešnekėdavo.

— Žinai, oda šiuo metu...

Atrodė, kad jis teisinasi, ir Žeromas ėmė juoktis.

— Tu vis dar neatsikratai minties, kad nesugebėsi dirbti? Šarli, atsakyk! Vis dar abejoji savo intelektualiniais sugebėjimais?

— Juk žinai, kad niekas niekada iš manęs nereikalavo tokių sugebėjimų, — atsakė Šarlis. — Gal tik tu, kai troškai mane apšviesti. Ir tai seniai.

Ir užsidegė cigaretę pakeldamas akis į Žeromą, kuriam pasirodė, kad tamsoje į jį liūdnai ir romiai pažvelgė gražus, negudrus gyvulys. Jam staiga jo pagailo. Viskas, ką Šarlis būtų sakęs ar daręs, ir jo linksmumas juos sutinkant, ir jo gera nuotaika, kiekvienas jo žingsnis patvirtino, tiksliau sakant, visiškai sutapo su tuo, ką prieš atvažiuojant Žeromas buvo sakęs Alisai. Jis matė, kaip ji retkarčiais nusišypsodavo įsitikindama to portreto panašumu, ir net pasijuto suglumęs, vos ne kaltas; be jokio pagrindo, nes, šiaip ar taip, jei vieninteliai Šarlio poreikiai buvo jo kūno poreikiai, o vienintelis tikslas — gyventi savo patogiuose namuose, tai pavadinti jį gražia, malonia vidutinybe nebuvo taip jau niekinga. Tiesa buvo niekinga, Šarlis buvo niekingas, o ne jis, Žeromas.

— Tu protingas vyras, Šarli, bet aplink tave vieni kretinai, kaipgi tu gali išlikti normalus? Visą gyvenimą tu bendravai su tais pačiais žmonėmis: su Liono kavinių barmenais, su kaimo gydytojais, su visais draugužiais lošėjais, naktibaldomis ir mergišiais. Tu vis toks pat minkštas, drauguži.

— O tu vis toks pats karališkai atlaidus? — staiga paklausė Šarlis taip netikėtai, kad Žeromas apstulbo. Kaip jis galėjo pamiršti, kad jo draugo protas, apsnūdęs, ramus ir, sakytum, toks neišradingas, kartais blykstelėdavo intelektu ir ironija.

Šiaip ar taip, Žeromui visai nerūpėjo išspręsti tą klausimą šįvakar; dabar reikėjo, kad Šarlis būtų jo draugas, liktų jo draugas ir dar taptų pagalbininku ir bendrininku.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Aš netiksliai pasakiau. Sakydamas „minkštas“, visai nenorėjau tavęs įžeisti.

— Nieko panašaus, — atsakė Šarlis. — Aš taip pat norėjau tave įžeisti sakydamas, jog tu tebesi karališkai atlaidus. Kad ir kaip būtų, mes visada vienas kitam priekaištavome dėl šių dalykų. Na, tiek to, pakalbėkime apie ką nors kita.

Jie kiek patylėjo, paskui Žeromas ėmė juoktis dirbtiniu, nemaloniu, skambiu juoku, kuriam Šarlis iškart pritarė su dideliu palengvėjimu, nes jei Žeromo priekaištams jis buvo abejingas, tai su beprotišku ir kas valandą, kas minutę didėjančiu siaubu žiūrėjo į šį šviesiaplaukį vyrą, seną mokslo draugą, kuris štai tuoj atsiguls, tikrai, neišvengiamai atsiguls į baltą Alisos lovą ir palies ją, pabučiuos, pažadins. Šitas vyras, sėdintis už poros žingsnių nuo jo, neva jo draugas, priglus prie jos kūno, tokio lankstaus, tokio liekno, bučiuos tas tamsias pilkas akis ir juodus kaip anglis plaukus ir, žinoma, tas ryškiai raudonas lūpas. Lūpas, taip aiškiai aprėžtas ir tarsi užtvanka sulaikiusias jas pripildžiusį kraują, kurio priplūdimas ir atslūgimas tik pabrėždavo jų raudonį ir putlumą. Tas putlias lūpas, prie kurių prisilietęs savosiomis — Šarlis tai žinojo — iškart pajustų, tarsi dar neužkariautoje širdyje, laisvoje ir apsvaigusioje, pulsuojant šiltą, sūrų ir saldų tos moters kraują. Taip, jis nekentė Žeromo. Verčiau jau būtų liepęs jiems nešdintis vos išvydęs, neleidęs įeiti, peržengti savo namų slenksčio, užuot kankinamas savo paties prasimanymų ir vizijų, kurios neduos ramybės naktį. Bet ne sena draugystė neleido jam tuokart išmesti jų už durų ir net ne mandagumas: viltis, beprotiška viltis, nenugalimas troškimas kada nors pačiam mylėtis su Alisa toje lovoje, užtiestoje vąšeliu nerta antklode. Jei vieną gražią dieną jam tai būtų leista, jis nesėdėtų terasoje šnekučiuodamasis apie visokius niekus su senu draugu. Jis jau būtų viršuje, palinkęs ties savo išrinktąja, savo žmona, savo seseria, savo dukra, savo meiluže, savo meile. Jis nesėdėtų čia ir nekalbėtų kvailysčių su pašaliniu žmogumi, su kažkokiu bukapročiu, su kažkokiu vyru.