Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Na, štai, — tarė Šarlis įeidamas šonu pro duris su didžiuliu padėklu rankose. — Tiesiog stebuklas, aš nieko neapverčiau! Galiu jį padėti jums ant kelių? Jūs juk geriate arbatą? Ar Žeromas dar sykį pasistengė, kad apsikvailinčiau jūsų akyse?

Jis pastatė padėklą Alisai ant kelių, pats atsisėdo kojūgalyje, įpylė jai arbatos, padavė cukraus, ėmė tepti ant duonos sviestą, paskui staiga viską metė ir godžiai užsirūkė cigaretę. Alisą pakerėjo tie seniai užmiršti dalykai: gera arbata, didelis gabalas sviesto lėkštelėje, ne visai balta duona. Visa kita tarsi išnyko. Šarlis dabar jai buvo tik kilnus visų šių pasakiškų gėrybių dovanotojas. Ji valgė ir gėrė netardama nė žodžio, žiūrėdama į jį maloniu, bet išsiblaškiusiu žvilgsniu. O Šarlis pūtėsi iš pasididžiavimo ir pasitenkinimo kaip koks nuotykių filmų herojus su cigarete lūpų kamputyje.

— Jūs rūkote kaip banditas iš filmo, — staiga tarė ji.

— O jūs... jūs valgote kaip išdykėlė Lili, — pasakė jis. — Jūs išsitepėte smakrą uogiene ir dar, regis, kiaušinio tryniu.

— Negali būti! — sušuko Alisa pasibaisėjusi.

Ji krito atgal į lovą ir ėmė smarkiai trinti veidą servetėle, bet ši vis buvo švari, ir jis galiausiai prapliupo juoktis džiaugdamasis savo išdaiga.

— Bet tai netiesa! Negana to, jūs dar ir melagis! — sušuko ji.

— Negana ko?

Bet kadangi ji suirzusi tylėjo, Šarlis atsakė pats:

— Negana to, kad tinginys, egoistas, miesčionis ir fašistas.

— Fašistas? — atsisėdo ji. — Bet kodėl?

— A, dabar tikrai aišku, kad jūs nematėte Žeromo nuo vakar vakaro, — tarė Šarlis švelniai palingavęs galvą, akivaizdžiai nudžiugęs ir net patenkintas, ir tai Alisą mažumėlę papiktino. — Aš visą naktį iki paryčių vaizdavau nacistą ir kolaborantą. Kad neleisčiau jam... na, jūsų pažadinti. Pamaniau, tegu jums niekas netrukdo ramiai išsimiegoti... — sumurmėjo jis. — Po kelionės ir pakeitus aplinką...

Ji vėl atsigulė ant pagalvės.

— Žeromas tikriausiai buvo įširdęs, — ramiai pareiškė ji. — Jis nekenčia fašistų. Iš tikrųjų negali žiūrėti į uniformuotus vokiečių kareivius, kurių pilna Paryžiuje.

— Bet mane tai irgi varytų iš proto! — nuoširdžiai tarė Šarlis. — Prisiekiu jums: jei neturėčiau rimtų reikalų, dabar tikrai žaisčiau krūmuose su senelio brolio muškieta.

Alisa žiūrėjo į jį truputį prisimerkusi nuo šviesos. Nepaprastai graži, tiesiog žavi, pagalvojo Šarlis susigraudinęs.

— Štai kaip, — tarė ji. Ir vėl užsitepė, gal dešimtą kartą, pamanė jis, sviesto ant tos pačios riekės. Priekin, atgal, iš vieno šono, iš kito. — Štai kaip... Ir kokie gi tie rimti reikalai, kurie trukdo jums žaisti su muškieta?

— Turiu rūpintis, kad dirbtų mano giminės fabrikas, — tarė jis niūriai. — Tai fabrikas, iš kurio gyvena aštuoniasdešimt žmonių: darbininkai, jų žmonos ir atžalos, be to, akcininkai ir mano giminaičiai, na, ir aš pats. Bet ką čia aš, moterims nuobodu klausytis tokių kalbų.

— Nes moterims neskirta reikalų tvarkyti. Joms skirta kalbėti apie savo vaikus ir sėdėti namuose, tiesa? — paklausė Alisa, dėdama neatkąstą sumuštinį ant padėklo — atsargiai, lyg bijodama, kad nesviestų jam į veidą, pagalvojo Šarlis.

— Visai ne! — kaip kirviu nukirto Šarlis net pyktelėjęs. — Moterims, priešingai, skirta išeiti iš namų, į gatves, patikti vyrams, kad jie kvaištų iš meilės, kvaištų iš širdgėlos. Joms skirta sėsti į laivus, į traukinius ir visur versti vyrus svajoti. Ne, joms neskirta sėdėti namuose... Šito aš niekada nesakiau!

— Matyt, dėl to jūsų žmona ir gyvena Lione, viena be jūsų, — išgirdo save sakant Alisa, iškart pajuto, jog rausta, ir pakėlė ranką prie veido, tarsi norėdama sau pačiai suduoti. — Atsiprašau, — pasakė ji, — aš nenorėjau, aš tikrai nemaniau...

— Mano žmona nuobodžiavo su manimi, — ramiai atsakė Šarlis. — Ji labai mėgsta būti žmonėse, o čia, pati suprantate...

Jis mostelėjo ranka lango, laukų link, kuriais, žinoma, retai ateidavo žmonių. Paskui susirado kišenėje cigarečių pakelį, išsitraukė vieną, pastukseno ja į pakelį, ir visa tai darė nuleidęs akis. Bet dar spėjo pamatyti išbalusį kaip popierius Alisos veidą ir apsidžiaugti.

— Nežinau, kas man pasidarė, — dusliai tarė ji. — Aš pasielgiau nemandagiai ir kvailai. Jūs labai ant manęs pykstate, Šarli?

Jis neatsakė, jis, priešingai, buvo įsistebeilijęs į antklodę ir matė pailgą plaštaką ilgais pirštais ir ilgais ovaliais nagais artėjančią prie jo rankos, tebegulinčios ant cigarečių pakelio, dar spėjo palyginti šios nematytos rankos gležnumą su savosios šiurkštumu, josios baltumą su savosios įdegimu, ir pajuto švelnų ir šiltą jos prisilietimą... Akimirką... Vieną akimirką prieš įeinant į kambarį Žeromui, ir gražioji Alisos ranka skubiai ir taip kaltai atsitraukė, kad Šarlis nustebo, nustebo ir suglumo, bet tik akimirksnį, paskui atšoko nuo Alisos, pernelyg pabrėžtinai, pamanė ji, lyg norėdamas parodyti Žeromui, jog jie susimokę, patvirtinti, kad jie elgėsi kaip nusikaltėliai.

Ak, jei tas vargšas žmogus būtų žinojęs, kad Žeromui nė į galvą nebūtų atėję dėl to pykti ir kaip mažai jam rūpėjo meilė, švelni meilės kova, palyginti su ta, į kurią jie stojo dabar. Bet tik Žeromas ir Alisa galėjo tai įvertinti. Todėl ji nustebo pamačiusi, kad Žeromas... paraudo, kaip jis visada rausdavo, kai būdavo įpykęs arba sutrikęs.

— Mudu kalbėjomės apie sumuštinius, — pasakė Šarlis visai be reikalo, tyčia meluodamas, laukdamas jos pritarimo, ir — jei tai būtų buvę įmanoma — norėdamas dar labiau patraukti ją savo pusėn.

Tik laiką gaišta, mąstė Alisa, labai jau gudrus šitas provincijos donžuanas. Ir sąžinės priekaištus, kuriuos ji ką tik jautė dėl to, kad taip nevykusiai leptelėjo apie jo šeimyninį gyvenimą, graudulį, kurį jai sukėlėjo atsakymų paprastumas ir net naivumas, pakeitė visai priešingas staiga plykstelėjusio nepasitikėjimo jausmas, kuris, beje, taip pat staiga ir užgeso, nes abudu vyrai dabar varžėsi sąmojumi, stipriai plekšnodami viens kitam per petį, išpūtę krūtines ir įsirėmę rankomis į šonus kaip senuose prieškario filmuose apie kaimą.

— Tai ką, brolau, — kalbėjo Šarlis, — neblogai išsimiegojai kaime, prabudai nuo paukštelių čirenimo? Ar nepasigedai išvežamų šiukšlių garsų, o gal — tik nenori prisipažinti — nacių batų kaukšėjimo po savo langais Raspajo bulvare? Heil Schnump, heil schnell, pam param, pam param. Ein, zwei, ein, zwei, ein, zwei, ein zwei, heil Hitler, ein, zwei, pam param...

Ir jis juokiasi, beprotis, galvojo Alisa; jis juokiasi ir netgi kaip bendrininkas merkia jai akį, tarytum Žeromo neapykanta vokiečiams tebūtų kažkokia kvaila nuostata, viena iš jo keistų užgaidų. Pats Žeromas, nutaisęs liūdną, stoišką, priversto tylėti žmogaus miną, tyliai švilpčiojo, bet girdėjosi tik išpučiamas oras, o ne kokia nors melodija. Iš tikrųjų jis atrodė juokingai... Tikrai norėjosi juoktis žiūrint į jo veidą, staiga ištįsusį besiklausant tų kvailų, siaubingų kalbų, kuriomis jį, gal ir nenorėdamas įžeisti, skaudino šitas bjaurybė Šarlis, geriausias jo draugas. Ką ir kalbėti, jie tikrai buvo verti vienas kito, šitie du puspročiai! Ir Alisa pratrūko kvatoti, iš pradžių nervingu juoku, paskui kažkas tarsi nutrūko joje, kažkas, ką atgaivino idiotiškas Šarlio „pam param“, du paprasti žodeliai, kuriuos jis ištarė juokaujamai storu balsu, bet dėl kurių saulė ir pusryčiai, tie du vyrai jos lovos kojūgalyje, tie žali medžiai už lango, ta ryto šviesa, viskas, viskas staiga apsiniaukė, tapo grėsminga ir kraupu. Ji pakėlė rankas prie veido, užsidengė burną lyg norėdama sulaikyti riksmą ir krito ant pagalvės paslėpdama joje veidą.